Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Nepalik manęs Šenaro valiai!

— Manau, kad tu puikiai sugebėsi apsiginti pati.

Atlikusi vakarines apeigas ir išklausiusi žynių giesmių, karalienė Tuja paskendo apmąstymuose mėgaudamasi Hatoros šventyklos tyla. Tarnavimas deivei leido pamiršti žmonių niekšybes ir blaiviau pažvelgti į šalies ateitį.

Vieno ilgo pokalbio su savo vyru metu karalienė prisipažino abejojanti Šenaro sugebėjimais valdyti šalį. Kaip paprastai, Setis klausėsi jos labai atidžiai. Jis žinojo, kad buvo pasikėsinta į Ramzio gyvybę ir kad tikrasis kaltininkas — jeigu tai nebuvo vadeliotojas, žuvęs turkio kasyklose, — liko nesurastas ir nenubaustas. Nors Šenaras nebejautė broliui priešiškumo, ar buvo galima jį laikyti niekuo nekaltu? Neturint įrodymų, tokie įtarimai atrodė siaubingi, bet argi valdžios troškimas nepaverčia žmogaus laukiniu žvėrimi?

Setis neišleisdavo iš akių nė vienos smulkmenos. Žmonos nuomonė buvo jam svarbesnė už šnekas dvariškių, pernelyg atsidavusių Šenarui ar įpratusių pataikauti valdovui. Setis ir Tuja kartu aptarė abiejų sūnų elgesį ir padarė tam tikras išvadas.

Žinoma, protas rūšiavo ir analizavo faktus, bet jis nepajėgė apsispręsti. Teisingą kelią parodys tik Šia — žaibiška intuicija, tiesioginis pažinimas, įmanomas Faraono širdžiai.

Atverdamas duris į privatų karalaičio Ramzio sodą, Amenis užkliudė keistą daiktą: puikią akacijos medžio lovą! Dauguma egiptiečių miegodavo ant demblių; šitokia lova turėjo kainuoti krūvą pinigų.

Priblokštas netikėto radinio, jaunasis raštininkas nubėgo žadinti Ramzio.

— Lova?! Negali būti!

— Eikš, pats pamatysi. Tai tiesiog šedevras!

Ramzis sutiko su savo sekretoriumi: tokią lovą galėjo pagaminti tik nuostabus meistras.

— Įnešime ją į vidų? — paklausė Amenis.

— Jokiu būdu! Pasaugok ją.

Užšokęs ant žirgo, Ramzis šuoliais nulėkė į gražiosios Izetės tėvų sodybą. Jam teko palaukti, kol jauna moteris baigs rengtis, kad galėtų pasirodyti jam išsipusčiusi, pasidažiusi ir išsikvėpinusi.

Jos grožis sujaudino Ramzį.

— Aš pasiruošusi, — tarė ji šypsodamasi.

— Izete... Ar tai tu atsiuntei man tą lovą?

Ji apkabino savo mylimąjį švytėdama džiaugsmu:

— O kas gi kitas būtų išdrįsęs?

Dovanodama Ramziui lovą, gražioji Izetė sykiu vertė jį padovanoti jai kitą, dar prašmatnesnę, o tai galėjo būti tik visam gyvenimui sujungtų sutuoktinių guolis.

— Ar priėmei mano dovaną?

— Ne, ji liko lauke.

— Juk tai — baisus įžeidimas, — sušnibždėjo ji glaustydamasi prie Ramzio. — Kam atidėlioti tai, kas neišvengiama?

— Aš turiu likti laisvas.

— Netikiu.

— Ar tau patiktų gyventi Nubijoje?

— Nubijoje... Koks siaubas!

— Kaip tik toks likimas man skirtas.

— Atsisakyk!

— Neįmanoma.

Ji staigiai atsiskyrė nuo Ramzio ir pabėgo.

Kartu su daugybe kitų didikų Ramzis buvo pakviestas išklausyti raštininko skaitomų Faraono įsakų, kuriuose buvo vardijami nauji paskyrimai. Priėmimų salė buvo pilnutėlė. Seni pareigūnai laikėsi pabrėžtinai ramiai, nors toji ramybė kartais būdavo apsimestinė; jaunesniems nelabai sekėsi nuslėpti jaudinimąsi. Daugelis baiminosi Sečio nuosprendžio, nes Faraonas nepakentė tokių, kurie nors trupučiuką delsdavo vykdyti jo patikėtas užduotis. Be to, Setis visai nebuvo linkęs patikliai klausytis pompastiškų pasiteisinimų, kuriais bandė dangstytis neišmanėliai.

Per kelias savaites prieš ceremoniją pretendentų į postus įtampa vis kilo, kol galiausiai pasiekė aukščiausią lygį. Kiekvienas didikas tikino esąs uolus Sečio politikos tarnas ir vykdytojas — žinoma, tuo siekdamas apginti savo interesus, bet nepamiršdamas ir savo globotinių bei statytinių.

Kai įgaliotas raštininkas pradėjo karaliaus vardu skaityti įsaką, salėje tvyrojo absoliuti tyla. Ramzis, išvakarėse pietavęs pas vyresnįjį brolį, nejautė jokio nerimo. Kadangi dėl savo paskyrimo jis buvo visiškai tikras, jam pasidarė įdomu sužinoti, kokias pareigas gaus kiti ir kaip jie į tai reaguos. Kai kurių didikų veidai nušvisdavo, kitų — apniukdavo, trečių reiškė aiškų nepritarimą, bet visi žinojo, kad tai — Faraono nutarimas, kurį kiekvienas privalės gerbti ir vykdyti.

Pagaliau atėjo eilė Nubijai, kuri nelabai ką domino: po paskutinių įvykių ir pakartotinių Šenaro prašymų galima buvo manyti, kad karalaitis Ramzis neabejotinai taps ten Faraono vietininku.

Tačiau besiklausančiųjų įsako laukė nemenka staigmena: užimąs vietininko postą didikas buvo paliktas eiti savo pareigas.

33

Gražioji Izetė džiūgaute džiūgavo: slaptos Šenaro intrigos žlugo, Ramzis nebuvo paskirtas Nubijos vietininku! Jis liks Memfyje, kur ir ateityje užims garbingą postą. O jau ji tikrai sugebės pasinaudoti šia netikėta sėkme ir pasistengs apnarplioti Ramzį savo meilės tinklu. Kuo smarkiau karalaitis jai priešinosi, tuo labiau jis ją traukė.

Nors tėvai primygtinai ragino Izetę neatstumti Šenaro, ji svajojo tik apie jo brolį. Grįžęs iš Nubijos, Ramzis dar labiau pagražėjo ir suvyriškėjo: jo raumenys sutvirtėjo, o pečiai, rodos, tapo dar platesni. Dabar, žvelgiant į puikų Ramzio kūną, dar labiau į akis krito jo įgimtas kilnumas. Visa galva aukštesnis už daugumą savo tėvynainių, jis atrodė nenugalimas.

Tapti jo gyvenimo dalimi, jausti ir norėti to paties, ko nori jis... Kokia pasakiška ateitis! Niekas nepajėgs sutrukdyti jai ištekėti už Ramzio.

Praėjus kelioms dienoms po to, kai buvo paskelbti paskyrimai, Izetė nuėjo pas karalaitį. Pernelyg ankstyvas apsilankymas galėjo būti nepageidautinas, o dabar Ramzio nusivylimas bus jau aprimęs, ir jai tikrai pavyks jį paguosti.

Amenis, kurio Izetė nemėgo, pasitiko ją pagarbiai. Kaip Ramzis galėjo pasikliauti tuo gležnu ir liguistu vaikėzu, amžinai palinkusiu prie savo rašmenų ir nesugebančiu naudotis gyvenimo teikiamais džiaugsmais? Anksčiau ar vėliau ji įtikins savo vyrą jo atsikratyti ir pasirinkti tinkamesnius tarnautojus. Tokiam žmogui kaip Ramzis nedera tenkintis šitokiom menkystom.

— Pranešk savo ponui, kad aš atėjau su juo pasikalbėti.

— Labai gaila, bet jo nėra.

— Kada jis grįš?

— Nežinau.

— Tu ką, tyčiojiesi iš manęs?

— Niekada to nedrįsčiau.

— Tuomet paaiškink, kas čia darosi! Kada jis išvyko?

— Vakar, iš pat ryto. Atėjo Faraonas ir jį išsivedė. Ramzis įlipo į jo vežimą, ir jie nuvažiavo prieplaukos link.

Karalių Slėnis, kurį išminčiai vadina „didžiąja pieva“, rojus, kur atgimsta švytinti faraonų siela, plytėjo apgobusioje jo akmenis tyloje. Nuo vakarinio Tėbų kranto prieplaukos iki šios šventos vietos, kurios prieigos buvo saugomos dieną ir naktį, faraonas su sūnumi atvyko vingiuotu keliu, kurio pakraščiuose stūksojo aukštos uolos. Virš Slėnio kilo piramidės formos Viršūnė — tylos deivės prieglobstis.

Ramzis buvo įsitempęs kaip styga.

Kodėl tėvas atsivežė jį į šią paslaptingą vietą, kur buvo leidžiama įžengti tik valdančiam faraonui ir amatininkams, įpareigotiems įrengti čia jo amžinąją buveinę? Kadangi karalių kapavietėse buvo sukaupti milžiniški lobiai, Slėnį saugantiems lankininkams buvo įsakyta be perspėjimo šauti į kiekvieną nepažįstamą žmogų. Menkiausias bandymas ką nors pavogti buvo laikomas nusikaltimu, keliančiu pavojų visos šalies saugumui, ir baudžiamas mirtimi. Bet buvo kalbama, kad Slėnyje esama dar ir apsiginklavusių peiliais dvasių, kurios nukirsdavo galvas neapdairiems ateiviams, nesugebantiems atsakyti į jų klausimus.