Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Žinoma, tai, kad šalia buvo Setis, ramino ir teikė drąsos; bet Ramzis būtų mieliau stojęs į dešimt mūšių su nubiais nei keliavęs į bauginantį pasaulį. Čia jam nepadės nei jo jėga, nei drąsa. Jis jautėsi beginklis, galįs lengvai tapti nepažįstamų jėgų grobiu, o kaip su jomis kovoti, jis nežinojo.

Nei žolelės, nei paukščio, nei vabzdžio... Atrodė, akmuo išstūmė iš čia visas gyvybės formas, nes tik jis vienas galėjo likti amžinas pergalės prieš mirtį liudijimas. Kuo toliau į slėnį skverbėsi Sečio vadeliojamas vežimas, tuo labiau spaudė kelio juostą grėsmingos uolų sienos. Karštis tiesiog dusino, o jausmas, kad palieki gyvųjų pasaulį, gniaužė gerklę.

Prieš akis atsivėrė siauras perėjimas, lyg uoloje iškirsti vartai, abipus kurių stovėjo ginkluoti kariai. Vežimas sustojo, Setis su Ramziu išlipo. Sargybiniai nusilenkė: jie pažinojo valdovą, kuris reguliariai tikrino, kaip juda į priekį darbai jo būsimoje kapavietėje, ir pats diktuodavo skulptoriams hieroglifinius tekstus, kuriuos norėjo matyti iškaltus savo paskutinės buveinės sienose.

Ramzis žengė pro vartus ir jam užėmė kvapą.

„Didžioji pieva“ buvo įkaitęs žaizdras, iš visų pusių juosiamas rusvų uolų, kurios rėmė žydrą dangų. Viršūnė reikalavo visiškos tylos, užtikrinančios faraonų sieloms ramybę ir atilsį. Baimę nustelbė akinama šviesa. Atsidūręs jos sūkuryje karalaitis jautėsi sugniuždytas ir drauge pakylėtas. Juokingas žmogeliukas šios vietovės paslapties ir didybės akivaizdoje, jis vis dėlto sugebėjo suvokti kuriančią, o ne griaunančią ano pasaulio jėgą.

Setis nusivedė sūnų prie akmeninio portalo. Pastūmęs čia įtaisytas paauksuoto kedro duris, jis ėmė leistis gana stačiai žemyn einančiu koridoriumi, kuris baigėsi nedidele patalpa. Jos vidury stovėjo sarkofagas. Karalius uždegė deglus, kurie skleidė šviesą, bet nerūko. Ramzį apakino puošni ir tobula sienų tapyba. Ryškios spalvos: auksinė, raudona, mėlyna ir juoda — tiesiog vėrė akį. Karalaitis užtruko prie freskos, vaizduojančios Apopį — didžiulę gyvatę, tamsybių pabaisą, šviesos rijiką, kurį žmogaus pavidalu nutapytas Sutvėrėjas laikė prispaudęs baltu vėzdu, bet nežudė. Ramzis gėrėjosi saulės luotu, kurį vairavo dievas Šia, įkūnijąs intuiciją, kuri vienintelė sugeba rasti kelią tamsybėse. Bet labiausiai jį sužavėjo faraono atvaizdas: dievai Horas ir Anubis, nutapyti kaip pridera, vienas — su sakalo, kitas — su šakalo galva ant pečių, kvietė jį ištiesę rankas, o Visuotinės Tvarkos deivė Maat pasitiko teisuolių rojuje. Faraonas buvo pavaizduotas jaunas, spindintis grožiu, užsidėjęs tradicinį galvos apdangalą, platų auksinį vėrinį ir ryšįs paauksuotą klubjuostę. Atsigręžęs veidu į Ozirį ar Nefertumą, dievą, vainikuotą lotosu, simbolizuojančiu atgimstančią gyvybę, valdovas, žvelgiąs į amžinybę, atrodė giedras ir ramus. Ramzio dėmesį patraukė daugybė kitų detalių, ypač mįslingas tekstas, kalbantis apie duris į kitą pasaulį, bet Setis neleido jam patenkinti savo smalsumo ir liepė kniūbsčiam pulti prieš sarkofagą.

— Karalius, kuris čia ilsisi, vadinosi tokiu pačiu vardu kaip ir tu, Ramzi. Jis buvo mūsų dinastijos įkūrėjas. Horemhebas paskyrė jį savo įpėdiniu tada, kai Ramzis, buvęs viziris, visą gyvenimą uoliai tarnavęs šaliai, jau buvo atsistatydinęs. Senukas paaukojo savo dvasios ramybę ir atidavė paskutines jėgas Egipto valdymui. Išsekintas rūpesčių, jis viešpatavo beveik dvejus metus, bet pateisino vardus, suteiktus jam per karūnavimą: „Tas, kuris įtvirtina Maat abiejose Žemėse; Dieviškos šviesos pagimdytas; Amžina dieviškosios šviesos galybė; Kuriančiojo prado išrinktasis“. Toks buvo šis išmintingas ir kuklus žmogus, mūsų protėvis, tas, kurį mes turime gerbti, kad jis atvertų mums akis. Nepamiršk atlikti jam skirtų apeigų, gerbk jo vardą ir atminimą, nes protėviai ėjo pirma mūsų, o mes turime žengti jų pėdomis.

Faraono sūnus pajuto, kad neregima dinastijos įkūrėjo dvasia yra kartu su jais: nuo sarkofago, kurį hieroglifai vadino „teikiančiu gyvybę“, sklido energija, panaši į švelnią saulės šilumą.

— Stokis, Ramzi; tavo pirmoji kelionė baigta.

Kur pažvelgsi — piramidės. Įspūdingiausia — faraono Džosero, kurios didžiulės pakopos it laiptai kilo į dangų. Tėvo lydimas, Ramzis išvydo kitą nekropolį, milžinišką Sakarą, kur buvo pastatytos amžinosios buveinės Senosios Karalystės faraonams ir jų ištikimiems tarnams.

Setis pasuko dykumos plynaukštės pakraščio link, iš kur buvo matyti palmių giraitės, dirbami laukai ir Nilas. Čia daugiau kaip kilometrą vienas po kito rikiavosi dideli antkapiniai statiniai iš nedegtų plytų. Šoninės tų kapaviečių pusės buvo panašios į rūmų fasadus. Penkiasdešimties metrų ilgio, daugiau kaip penkių metrų aukščio, jos buvo nudažytos ryškiomis, linksmomis spalvomis.

Viena iš jų apstulbino Ramzį tuo, kad aplink ją visą prie sienų buvo pritaisyta trys šimtai jaučio galvų iš degto molio, bet su tikrais ragais. Grėsmingai atsikišusios pirmyn, jos gynė kapo statinį kaip neįveikiama armija, neleidžianti prisiartinti jokiai priešiškai jėgai.

— Čia palaidotas faraonas Džetas, kurio vardas reiškia „amžinybė“, — pasakė Setis. — Šalia jo ilsisi kiti pirmosios dinastijos karaliai, tolimesni mūsų protėviai. Jie pirmąkart įgyvendino šioje žemėje Maat įstatymą ir pavertė chaosą tvarka. Valdydamas šalį, kiekvienas faraonas turi remtis tuo pagrindu, kurį jie padėjo. Ar pameni laukinį bulių, su kuriuo tau teko susiremti? Jis gimė šičia. Čia nuo pat mūsų civilizacijos ištakų atgimsta jėga ir galybė.

Ramzis stabčiojo prie kiekvienos jaučio galvos. Kiekvienos išraiška buvo vis kitokia. Taip buvo perteikti visi meno vadovauti atspalviai, nuo griežčiausio valdingumo iki prielankumo. Kai jis apėjo aplink visą tą keistą statinį, Setis jau vėl stovėjo savo vežime.

— Taigi baigėsi tavo antroji kelionė.

Iš pradžių jie plaukė į šiaurę, paskui lėkė šuoliais siaurais takeliais tarp žaliuojančių laukų, kol pasiekė gyvenvietę, kur faraono ir jo sūnaus atvykimas sukėlė didžiulį džiaugsmą. Tokiame nuošaliame Deltos kampelyje — tokia maloni staigmena! Stebuklas, ir tiek. Tačiau atrodė, kad gyventojai gerai pažįsta valdovą. Tvarkos sergėtojai patarnavo jam veikiau geraširdiškai nei baimingai. Jie palydėjo Faraoną su sūnumi iki mažos šventyklos. Setis su Ramziu įžengė į vidų, kur buvo tamsu, ir atsisėdo ant akmeninių suolų vienas priešais kitą.

— Ar pavadinimas „Avaris“ tau pažįstamas?

— Kas gi jo nežino! Taip vadinosi tas prakeiktas miestas, kurį užgrobėjai hiksai buvo padarę savo sostine.

— Tu esi Avaryje.

Ramzis apstulbo:

— Bet... argi jis nebuvo sugriautas?

— Kuris žmogus galėtų pakelti ranką prieš dievybę? Čia viešpatauja Setas, žaibo ir audros dievas, davęs man savo vardą.

Ramzis pasibaisėjo. Jis pajuto, kad Setis gali sunaikinti jį vienu žvilgsniu, vienu mostu. Kokiu gi kitu tikslu jis būtų atsivedęs jį šiton prakeikton vieton?

— Tu bijai. Tai gerai: tik kvailiai ir tuščiagarbiai nežino, kas yra baimė. Baimė turi peraugti į jėgą, galinčią ją įveikti: štai Seto paslaptis. Kas ją neigė, tas klydo ir kenkė Egiptui, kaip Echnatonas. Faraonas taip pat įkūnija audrą, visatos įniršį, nenumaldomą žaibą. Faraonas — ranka, kuri veikia, o kartais smogia ir baudžia. Tikėti žmonių gerumu — klaida, kurios karaliui nevalia daryti. Ji sužlugdytų jo šalį ir nuskurdintų liaudį. Bet ar tu pajėgsi stoti prieš Setą?

Šviesos spindulys, prasiskverbęs šventyklon pro stogą, nutvieskė stovinčio vyro statulą. Iš tamsos išniro grėsminga galva: ilgas snukis, dvi didžiulės ausys... Setas!