Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Tiesą sakant, Šenaras be reikalo baiminosi Ramzio ir laikė jį savo varžovu: vyresnįjį Sečio sūnų suklaidino brolio gyvybingumas ir išvaizda, o iš tikrųjų Ramzis neturėjo nei reikšmės, nei įtakos. Visai net nebūtina skirti jį Nubijos vietininku: šios pareigos jam per sunkios. Šenaras manė, kad jaunėliui pakaktų kokio nors garbės posto, tarkime, kovinių vežimų būrio viršininko. Ramzis turės geriausius žirgus ir valdys būrelį storžievių, o gražioji Izetė galės gėrėtis savo turtingo vyrelio raumenimis.

Pavojus glūdėjo kitur: kaip įtikinti Setį ilgiau užtrukti šventyklose ir vis mažiau kištis į šalies valdymą? Galėjo atsitikti taip, kad karalius pavydžiai laikysis savo prerogatyvų ir varžys valdytojo užmojus. Šenarui teks mikliai jam meluoti ir atsargiai skatinti jį mąstyti apie anapus. Plėsdamas ryšius su Egipto ir užsienio pirkliais, kuriais valdovas menkai tesidomėjo, Šenaras įgis vis daugiau reikšmės ir netrukus taps nepakeičiamas. Svarbiausia — nepulti Faraono kaktomuša, o pamažu smaugti jį tinklu, suregztu iš poveikių, kurių jis nepastebės, o jei ir pastebės, tai — per vėlai.

Šenarui taip pat reikėtų pašalinti iš žaidimo savo seserį Dolantę. Plepi, tingi, smalsi — iš jos būsimai Šenaro politikai nebus jokios naudos. Priešingai: nusivylusi tuo, kad jai neatiteko nei pagrindinis, nei vienas iš svarbesnių vaidmenų, ji sutelks prieš Šenarą daug turtingų didikų, kurių parama jam būtina. Jis jau ketino padovanoti Dolantei didžiulį dvarą, kaimenes galvijų ir armiją tarnų, bet juk jai niekad nebus gana. Ji mėgsta intrigas ir sąmokslus lygiai taip pat kaip jis, o du krokodilai viename raiste neišsitenka. Bet sesuo neįstengs jam priešintis.

Gražioji Izetė apsivilko penktą iš eilės suknelę, kuri patiko jai ne labiau už keturias ankstesniąsias. Per ilga, per plati, nepakankamai suplisuota... Susierzinusi Izetė įsakė kambarinei parinkti kitą audyklą. Per didžiąją puotą, kuria baigsis šventė, ji turi būti visų gražiausia, patraukti per dantį Šenarą ir sužavėti Ramzį.

Įbėgo uždususi kirpėja:

— Greičiau, greičiau... Sėskite, tuoj aš jus sušukuosiu ir uždėsiu šventinį peruką.

— O kur skubėti?

— Nagi į Gurnos šventyklą vakariniame krante! Ten tuoj prasidės ceremonija.

— Bet juk ji nebuvo numatyta! Apeigos prasidės tik rytoj.

— Ir vis dėlto ceremonija bus. Visame mieste kilo sąmyšis. Mums reikia paskubėti.

Gražioji Izetė apmaudžiai pasitenkino paprasta griežto stiliaus suknele ir kukliu peruku, kuris nepabrėžė nei jos jaunystės, nei grakštumo. Bet negi praleisi tokį netikėtą įvykį?!

Baigus statybos darbus, Gurnos šventykla bus skirta nemirtingos Sečio dvasios garbinimo apeigoms, kai Faraonas grįš į beribį energijos vandenyną, baigęs žmogaus pavidalu nueitą vieno gyvenimo kelią. Slaptojoje pastato dalyje, kur faraonas buvo pavaizduotas atliekąs tradicines apeigas, dar dirbo skulptoriai. Kilmingi ir aukšti pareigūnai susibūrė priešais šventyklos fasadą po atviru dangumi plytinčiame dideliame kieme, kurį netrukus nuo aplinkinės erdvės turėjo atitverti baigiamas statyti pilonas. Nors buvo dar ankstus rytas, saulė jau kepino kaip reikiant. Bijodami kaitros, dauguma didžiūnų slėpėsi po nešiojamais stačiakampiais skėčiais. Ramzis širdyje juokėsi žiūrėdamas į tuos nepaprastai prašmatniai ir įmantriai apsirengusius didikus: su savo ilgais rūbais, plačiarankovėmis tunikomis ir juodais perukais jie atrodė manieringi ir pasipūtę. Tačiau visas jų išdidumas bemat išgaruos, vos tik pasirodys Setis: jie ims lankstytis ir pataikauti, pasirengę bučiuoti žemę po jo pėdomis, kad tik neužrūstintų valdovo ir neužsitrauktų jo nemalonės.

Visažiniai dvariškiai tvirtino, jog karalius, atlikęs rytmetines apeigas Karnake, ketino atnašauti dievui Amonui ypatingą auką Gurnos šventykloje esančioje valties salėje, kad jo ka sustiprėtų, o gyvybinės jėgos nemažėtų. Dėl to jis ir vėlavo, versdamas visus laukti. Žinoma, pagyvenusiems didikams toks laukimas buvo tikrai sunkus jų fizinių galių išbandymas. Sečiui dažnai trūkdavo humaniškumo. Šenaras širdyje pasižadėjo vengti šios ydos ir sumaniai naudotis žmonių silpnybėmis.

Iš dengtos šventyklos dalies išėjo skustagalvis šventikas, apsirengęs paprastais baltais drabužiais. Jis skynėsi kelią rankoje laikoma ilga lazda. Sukviesti nežinia kokioms apeigoms dvariškiai nustebę prasiskyrė leisdami jam praeiti.

Žynys sustojo priešais Ramzį.

— Karalaiti, eikite paskui mane.

Moterys ėmė kuždėtis gėrėdamosi Ramzio grožiu ir oria laikysena. Gražioji Izetė net apmirė iš susižavėjimo, o Šenaras nusišypsojo: vadinasi, jis vis dėlto pasiekė savo tikslą! Jo brolis bus paskirtas Nubijos vietininku dar prieš Opeto šventę, o jai pasibaigus, nedelsdamas išvyks į šį tolimą kraštą, kurį taip pamilo.

Ramzis sutrikęs peržengė šventyklos slenkstį ir nusekė paskui žynį į kairiąją pastato pusę.

Kedro durys užsivėrė jiems už nugaros. Žynys pastatė karalaitį tarp dviejų kolonų, veidu į tris tamsoje skendinčias koplyčias. Iš vidurinės pasigirdo žemas Sečio balsas:

— Kas esi?

— Aš vardu Ramzis, faraono Sečio sūnus.

— Šioje slaptoje vietoje, kur negali patekti joks neįšvęstasis, mes garbiname amžinai gyvą mūsų protėvį Ramzį, mūsų dinastijos įkūrėją. Iškaltas sienose, jo atvaizdas gyvuos per amžius. Ar įsipareigoji gerbti jį ir garbinti atlikdamas deramas apeigas?

— Įsipareigoju.

— Šią akimirką aš esu Amonas, neregimasis dievas. Eikš pas mane, sūnau mano.

Koplyčia nušvito.

Dviejuose sostuose sėdėjo faraonas Setis ir karalienė Tuja. Jis buvo užsidėjęs dievo Amono karūną, lengvai atpažįstamą iš dviejų ilgų plunksnų, o ji — baltą deivės Mutės karūną. Karališkoji pora susiliejo su dieviškąja. Ramzis buvo sutapatintas su dievu sūnumi, tokiu būdu papildydamas šventąją trejybę.

Jaunuolis susijaudino. Jis niekada net neįsivaizdavo, kad mitas, kurio prasmė būdavo atskleidžiama tik per šventyklose atliekamas paslaptingas apeigas, galėtų būti įkūnytas šitokiu pavidalu. Jis atsiklaupė prieš šias dvi būtybes suvokęs, kad jie — ne tik jo tėvas ir motina, o kažkas gerokai daugiau.

— Mano mylimas sūnau, priimk iš manęs šviesą, — ištarė Setis.

Faraonas uždėjo rankas ant Ramzio galvos, tą patį padarė ir didžioji valdovo sutuoktinė.

Karalaitis pajuto malonų labai švelnios šilumos poveikį. Įtampa ir nerimas dingo užleisdami vietą nepažįstamai, dar nepatirtai energijai, dabar prasiskverbusiai į kiekvieną jo kūno skaidulą. Nuo šiol jis gyvens karališkosios poros dvasia.

Kai Setis pasirodė ant šventyklos slenksčio, stojo tyla. Ramzis stovėjo tėvo dešinėje. Faraonas buvo užsidėjęs dvigubą karūną, simbolizuojančią Aukštutinio ir Žemutinio Egipto sąjungą. Ramzio kaktą juosė diadema.

Šenaras krūptelėjo.

Nubijos vietininkas neturėjo teisės nešioti diademos... Tai klaida, kvailystė!

— Aš skelbiu savo sūnų Ramzį sosto įpėdiniu, — pareiškė Setis savo žemu, galingu balsu, — ir įtraukiu jį į valstybės valdymą, kad dar gyvas būdamas galėčiau pamatyti, kaip jis vykdo savo pareigas. Aš skiriu jį karalystės valdytoju. Nuo šiol jis dalyvaus man sprendžiant visus valstybės reikalus. Jis išmoks vaidyti šią šalį, rūpintis jos vienybe ir gerove. Jis žengs tautos priešakyje, ir jos laimė jam bus svarbiau už savąją. Jis kovos su priešais šalies viduje bei užsienyje ir privers laikytis Maat įstatymo, gindamas silpnąjį nuo stipriojo. Tebūnie taip, nes aš jaučiu didelę meilę Ramziui, šviesos sūnui.