Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— O Moze?

— Jis jau žino savo kelią, bet aš esu tikras, kad jis ir toliau dirbs vyriausiuoju statybų meistru. Mudu kartu statysime puikias šventyklas.

— O Aša?

— Aš su juo pasikalbėsiu.

— Tavo pasiūlymas daro man garbę, bet aš jo atsisakau. Ar aš tau dar nesakiau, kad vedu Vandens Leliją? Pripažįstu, kad moterų reikia saugotis, bet mano busimoji žmona — neįkainojama padėjėja. Sėkmės tau, Ramzi.

Mažiau nei per mėnesį Šenaras prarado tik pusę savo draugų, tad padėtis nebuvo tokia beviltiška. Jis manė, kad liks beveik vienas, bet daug didikų netikėjo Ramzio ateitimi, nors Setis jį ir pasirinko sosto įpėdiniu. Faraonui mirus, sunkių pareigų slegiamas neišmanėlis valdytojas galbūt atsisakys sosto prityrusio valstybės vyro naudai.

Argi jis, Šenaras, netapo neteisingumo auka? Jis, turėjęs tapti sosto įpėdiniu, staiga buvo šiurkščiai nustumtas į šalį ničnieko jam nepaaiškinus. Kokiu būdu Ramzis galėjo taip įsiteikti tėvui? Žinoma, tik apšmeiždamas vyresnįjį brolį!

Tai, kad Šenarą imta laikyti nuskriaustuoju, jam labai patiko. Dabar jis turi neskubėdamas išnaudoti šį netikėtą privalumą, vis atkakliau skleisti gandus, kad galėtų visų akyse pasirodyti tinkama atsvara Ramzio kraštutinumams. Tokiam manevrui prireiks laiko — daug laiko. Norint, kad jis pavyktų, būtina žinoti priešininko planus. Taigi Šenaras paprašė audiencijos pas naująjį valdytoją, įsikūrusį viename karališkųjų Memfio rūmų pastate, netoli nuo Faraono.

Pirmoji kliūtis, kurią jam reikėjo įveikti, — Amenis, atsidavęs Ramziui visa širdimi. Kaip jį papirkti? Jam nieko nereiškė nei moterys, nei užstalės malonumai, jis tik be atvangos dirbo, užsidaręs savo raštinėje, ir atrodė turįs vienintelį tikslą: tarnauti Ramziui. Bet juk nėra žmogaus be ydos, ir Šenaras buvo tikras, kad galų gale suras Amenio silpnybę.

Jis pagarbiai kreipėsi į valdytojo sandalų laikytoją ir pagyrė pavyzdingą tvarką, palaikomą naujoje raštinėje, kur triūsė Ameniui pavaldūs dvidešimt raštininkų. Abejingas pataikavimui, Amenis neatsilygino Šenarui komplimentu už komplimentą ir apsiribojo tuo, kad palydėjo vyresnįjį Faraono sūnų į valdytojo priėmimų salę.

Atsisėdęs ant pakylos, kur stovėjo sostas, laiptelių, Ramzis žaidė su savo šunimi ir liūtuku, kuris regimai užaugo ir sustiprėjo. Abu draugužiai sutarė kuo puikiausiai: liūtukas išmoko elgtis atsargiau, o šuo mažiau jį erzino. Budrius net išmokė mažąjį plėšrūną vogti iš virtuvės mėsą neįkliūvant pasipiktinusiems virėjams nusikaltimo vietoje, o Nugalėtojas gynė auksaspalvį šunį taip uoliai, kad be jo leidimo niekas negalėjo prie Budriaus net prisiartinti.

Šenaras buvo priblokštas.

Tai — karalystės valdytojas?! Antras — po Faraono — žmogus valstybėje?! Tas berniūkštis atleto kūnu, išdykaująs su savo žvėrimis! Ne, Setis iš tiesų padarė kvailystę, dėl kurios greit ims gailėtis. Šenaras kone kunkuliavo iš pasipiktinimo, bet vargais negalais susitvardė.

— Ar karalystės valdytojas suteiks man garbę ir išklausys mano žodžių?

— Šenarai, kokios tarp mudviejų gali būti ceremonijos?! Eikš, sėskis.

Rusvakailis šuo apsivertė ant nugaros, maskatuodamas ore letenomis. Šitaip jis reiškė Nugalėtojui savo nuolankumą. Ramzis įvertino jo gudrybę. Patenkintas liūtukas nė nepastebėjo, kad šuo vedžioja jį už nosies, šokindamas kaip užsimanęs visų žaidimų metu. Stebėdamas juos, valdytojas daug ko išmoko: juk jis turėjo prieš akis proto ir jėgos sąjungos simbolį.

Šenaras neryžtingai atsisėdo ant pakopos kiek atokiau nuo brolio. Liūtukas suurzgė.

— Nebijok, kol aš nesakau, jis nepuola.

— Tas plėšrūnas greit bus pavojingas. O jeigu jis sužeis kokį nors žymų lankytoją?

— Jokio pavojaus nėra.

Budrius ir Nugalėtojas liovėsi žaidę. Juodu stebėjo Šenarą nenuleisdami nuo jo akių: jiems aiškiai nepatiko, kad jis čia sėdi.

— Atėjau pasiūlyti tau savo paslaugų.

— Dėkoju.

— Kokią užduotį tu man patikėsi?

— Aš nieko nenutuokiu valstybės valdyme, tad kaip galėčiau skirti tau kokį nors postą, nerizikuodamas suklysti?

— Bet juk tu — karalystės valdytojas!

— Vienintelis Egipto valdovas yra Setis. Esminius klausimus sprendžia tik jis. Mano nuomonė jam visiškai nereikalinga.

— Bet...

— Aš pats geriau už visus suprantu, kaip man trūksta patirties, ir visai neketinu vaizduoti karalystės valdytojo. Mano elgesys nepasikeis: kaip ir anksčiau, aš tarnausiu ir paklusiu karaliui.

— Bet tau teks kada nors imtis iniciatyvos, pradėti veikti savarankiškai!

— Tai reikštų išduoti Faraoną. Aš tenkinsiuos užduotimis, kurias jis man paskirs, ir stengsiuosi atlikti jas kaip galima geriau. Jei man tai nepavyks, jis mane atstatydins ir paskirs kitą valstybės valdytoją.

Šenaras pasijuto išmuštas iš vėžių. Jis tikėjosi išvysti arogantiškai besielgiantį plėšrūną, o prieš jo akis — viso labo romus ir nuolankus ėriukas! O gal Ramzis išmoko gudrauti ir apsimetinėti, kad suklaidintų priešininką? Ką gi, yra paprastas būdas tai sužinoti.

— Manau, tu jau susipažinai su hierarchija?

— Norint perprasti jos subtilybes, man prireiks mėnesių, o gal ir metų. Be to, argi tai tikrai būtina? Amenio darbštumas išvaduos mane nuo daugybės valdymo rūpesčių, ir aš galėsiu skirti daugiau laiko savo šuniui ir liūtui.

Ramzio balse nebuvo justi nė krislelio ironijos. Jis atrodė nesugebąs suvokti, kokio masto valdžia jam atiteko. O Amenis, nors, žinoma, labai sumanus ir darbštus, juk dar tik septyniolikmetis raštininkas; jis negreit perpras dvaro paslaptis. Atsisakydamas pasikviesti į pagalbą prityrusius žmones, Ramzis susilpnins savo pozicijas ir pasirodys esąs didžiausias vėjavaikis.

Eidamas čia, Šenaras ruošėsi įnirtingam mūšiui, o pasirodo, jis jį laimėjo dar nė nepradėjęs.

— Aš maniau, kad Faraonas davė tau nurodymų mano atžvilgiu.

— Tu teisus.

Šenaras įsitempė: pagaliau yla išlįs iš maišo! Vadinasi, ligi šiolei jo brolis apsimetinėjo, o pats ruošėsi smogti jam lemiamą smūgį, užkirsiantį kelią į valstybės valdymą.

— Ko pageidauja Faraonas?

— Kad jo vyresnysis sūnus eitų savo pareigas kaip ėjęs ir kad jis būtų protokolo tarnybos viršininkas.

Protokolo viršininkas... Tai buvo svarbus postas. Šenarui teks rūpintis oficialiomis ceremonijomis, prižiūrėti, kaip vykdomi įsakai, ir nuolat dalyvauti karaliaus politikoje. Jis ne tik nebus nušalintas, o užims centrinę padėtį, nors ir ne taip krintančią į akis kaip karalystės valdytojo. Sumaniai veikdamas, jis sugebės nuausti stiprų ir patvarų voratinklį.

— Ar aš turėsiu pateikti tau savo veiklos ataskaitą?

— Ne man, o Faraonui: kaip aš galiu spręsti apie tai, ko neišmanau?

Šit kaip! Vadinasi, Ramzis — ne karalystės valdytojas, o už virvučių tampoma lėlė! Visą valdžią Setis pasiliko sau. Be to, jis ir toliau pasitiki vyresniuoju sūnumi.

Heliopolio centre kilo didžiulė Ra šventykla. Ra buvo Šviesos, iš kurios kilo gyvybė, dievas. Prasidėjo lapkritis, naktys darėsi vėsios, o žyniai ruošėsi Ozirio, kuris buvo Ra apraiška, šventei.

— Tu jau pažįsti Memfį ir Tėbus, — tarė Setis Ramziui, — o dabar susipažink su Heliopoliu. Čia mūsų protėvių mintis įgavo formą. Neužmiršk pagerbti šios šventos vietos. Tėbams kartais teikiama pernelyg daug reikšmės. Mūsų dinastijos įkūrėjas Ramzis propagavo pusiausvyrą ir teisingą valdžios pasidalijimą tarp didžiųjų Heliopolio, Memfio ir Tėbų žynių. Aš laikiausi jo pažiūrų; laikykis jų ir tu. Nepaklusk jokiam aukštam pareigūnui, bet būk juos jungiantis ir valdantis ryšys.