Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Kodėl gi?

— Man jau nebeteks auklėti būsimo karalystės valdytojo! Palyginus su tavim, Kap’o mokiniai atrodys man niekam tikę.

— Gal norėtum pakeisti darbą?

— Prisipažinsiu, kad man labiau patiktų būti sandėlių vedėju. Be to, šios pareigos leistų man skirti daugiau laiko Dolantei. Tik nežiūrėk į mano žodžius kaip į vieną iš tų nesuskaičiuojamų prašymų, kuriais tau kvaršina galvą kiekvieną mielą dieną! Bet jeigu tu prisiminsi savo buvusį mokytoją...

Ramzis palingavo galvą. Prie jo pribėgo sesuo. Ji buvo per daug išsidažiusi ir dėl to atrodė kokiais dešimčia metų vyresnė. Saris pasitraukė.

— Mano vyras su tavim pasikalbėjo?

— Taip.

— Aš tokia laiminga, kad tu nugalėjai Šenarą! Tai piktas ir klastingas žmogus, norėjęs mus pražudyti.

— Ką gi pikto jis tau padarė?

— Nesvarbu. Karalystės valdytojas — tu, o ne jis. Būk maloningas tikriesiems tavo sąjungininkams.

— Judu su Sariu klystate, pervertindami mano galimybes.

Dolantė net sumirksėjo akimis iš nuostabos.

— Ką tai reiškia?

— Aš nežongliruoju nei postais, nei tarnybomis. Aš tik stengiuosi suvokti, ką galvoja mano tėvas, ir suprasti, kaip jis vaido mūsų šalį, kad vieną dieną, jei dievai to panorės, galėčiau pasekti jo pavyzdžiu.

— Gana gražbyliauti! Būdamas taip arti aukščiausios valdžios, tu galvoji tik apie tai, kaip išplėsti savo įtaką ir suburti kuo daugiau patikimų šalininkų bei rėmėjų. Mudu su vyru norime prie jų prisidėti, nes esame to verti. Be mūsų paslaugų tu neapsieisi.

— Kaip prastai tu mane pažįsti, brangioji sese, ir kaip prastai tu pažįsti mūsų tėvą! Egiptas valdomas ne taip. Valdytojo pareigos leidžia man stebėti faraono darbą iš vidaus ir mokytis.

— Tavo raminamos kalbelės manęs nedomina; svarbu tik viena: valdžios ir garbės troškimas. Tu niekuo nesiskiri nuo kitų, Ramzi; jeigu tu nesivadovausi gyvenimo įstatymais, būsi sutryptas.

Vaikštinėdamas vienas pats po kolonadą priešais savo užmiesčio rezidencijos fasadą, Šenaras darė išvadas remdamasis surinktomis žiniomis. Laimė, jo draugiškų ryšių tinklas neiširo, o Ramzio priešų skaičius nesumažėjo. Jie stebėjo jo veiklą ir viską pranešdavo Šenarui, kuris, savaime aišku, turėjo tapti faraonu, mirus Sečiui. Beveik pasyvus valdytojo elgesys, jo besąlygiška ištikimybė ir aklas paklusnumas Sečiui greit pavers Ramzį bereikšmiu šešėliu.

Šenaras nepritarė šiam optimizmui dėl vieno įvykio, kuris jo akyse prilygo katastrofai: trumpos Ramzio kelionės į Heliopolį. Juk kaip tik ten faraonas pritarimo šauksmais būdavo galutinai pripažįstamas valdovu; taip buvo vainikuoti pirmieji Egipto karaliai.

Taigi Setis akivaizdžiai išreiškė savo valią. Dar labiau ją pabrėžė tas faktas, kad, kaip išplepėjo vienas žynys, Ramziui buvo parodytos Heliopolio svarstyklės. Tokiu būdu valdantis faraonas pripažino valdytoją sugebant būti teisingą ir laikytis Maat nustatytos tvarkos. Žinoma, ši nepaprastai svarbi apeiga buvo atlikta slaptai ir kol kas turėjo tik magišką reikšmę, bet Setis pareiškė savo valią, ir ji nepasikeis.

Protokolo tarnybos viršininkas... Valdžios iliuzija, ir tiek! Setis su Ramziu nori, kad jis apsnūstų šiame patogiame poste ir pamirštų savo svajones apie didybę, o karalystės valdytojas tuo tarpu pamažu paims valstybės vairą į savo rankas.

Ramzis gudresnis nei atrodo. Išoriniu nuolankumu jis dangsto žvėrišką garbės troškimą. Nepasitikėdamas vyresniuoju broliu, jis bandė jį apgauti, bet epizodas Heliopolyje atskleidė tikruosius jo ketinimus. Šenarui reikia keisti strategiją: pasikliauti laiku, kuris viską sustatys į vietas, ir nieko nesiimti pačiam būtų klaidinga. Tokia klaida pasmerktų jį pralaimėjimui. Tad būtina pereiti į puolimą ir laikyti Ramzį pavojingu varžovu. Pulti jį iš užnugario? Tikriausiai to nepakaks. Keistos mintys atėjo Šenarui į galvą — tokios keistos, kad jis pats jų pabūgo.

Noras atsirevanšuoti pergalėjo viską. Būti Ramzio pavaldiniu? Ne, šito pakęsti jis niekaip negalėtų. Kad ir kokie būtų jo pradedamo mūšio padariniai, jis nesitrauks.

Iškėlęs didžiulę baltą burę, laivas grakščiai plaukė Nilu. Kapitonas žinojo net menkiausius upės įnorius ir sumaniai jais naudojosi. Šenaras sėdėjo savo kajutėje slėpdamasis nuo saulės. Jis ne tik bijojo, kad sviliną spinduliai nudegins jam odą, bet ir norėjo išsaugoti jos baltumą, kad nebūtų panašus į saulėje įdegusius valstiečius.

Priešais jį, gurkšnodamas ceratonijos sultis, sėdėjo Aša.

— Tikiuosi, kad niekas nematė, kaip jūs lipote į laivą?

— Žinoma, ne. Aš ėmiausi būtinų atsargumo priemonių.

— Jūs — atsargus žmogus.

— O ypač — smalsus... Kodėl aš privalėjau jų imtis?

— Mokydamasis Kap’e, jūs buvote Ramzio draugas.

— Jo bendramokslis.

— Ar judu bendraujate ir po to, kai jį paskyrė karalystės valdytoju?

— Jis palaikė mane, kai aš paprašiau posto kurioje nors iš mūsų ambasadų Azijoje.

— Patikėkite, aš nemažai nuveikiau, kad jūsų reputacija būtų kuo geriausia. Deja, patekęs nemalonėn, negalėjau išrūpinti jums to, ko norėjau.

— Nemalonė... Ar ne per stipriai pasakyta?

— Ramzis manęs nekenčia ir visai nesirūpina Egipto gerove; vienintelis jo tikslas — absoliuti valdžia. Jeigu niekas nesutrukdys jam to pasiekti, mums gresia daug nelaimių. Aš laikau savo pareiga užkirsti tam kelią. Man padės daug blaiviai mąstančių žmonių.

Aša liko šaltas ir ramus.

— Aš gerai pažįstu Ramzį, — paprieštaravo jis Šenarui, — jis nepanašus į būsimą tironą, apie kurį jūs kalbate.

— Jis žaidžia labai subtilų žaidimą vaizduodamas gerą sūnų ir paklusnų Sečio mokinį: tai geriausias būdas patikti dvarui ir liaudžiai. Aš pats kurį laiką tikėjau ta apgaule. Iš tikrųjų jis galvoja tik apie tai, kaip tapti Dviejų Žemių valdovu. Ar žinote, kad jis buvo nuvykęs į Heliopolį, norėdamas užsitikrinti didžiojo žynio paramą?

Šis argumentas sutrikdė Ašą.

— Iš tiesų toks žingsnis atrodo per ankstyvas.

— Ramzis daro neigiamą įtaką Sečiui. Kiek suprantu, jis mėgina įtikinti Faraoną kuo greičiau pasitraukti ir perleisti visą valdžią jam.

— Argi Setį taip lengva paveikti?

— Jeigu ne, tai kodėl gi jis būtų paskyręs karalystės valdytoju Ramzį? Pasirinkęs mane, savo vyresnįjį sūnų, jis būtų įgijęs ištikimą Valstybės tarną.

— Atrodo, jūs pasiruošęs atsisakyti daugelio papročių.

— Dėl to, kad jie pasenę! Juk didysis Horemhebas pasielgė išmintingai sudarydamas naują įstatymų kodeksą, nes senieji pasidarė neteisingi.

— Berods jūs nusprendėte skatinti Egipto santykius su aplinkinėmis šalimis?

— Aš tikrai ketinau šito imtis, nes tik tarptautinė prekyba užtikrina šalies klestėjimą.

— O dabar jūs pakeitėte savo nuomonę?

Šenaras apniuko.

— Esu priverstas keisti savo planus dėl pavojaus, kurį kelia galimas Ramzio viešpatavimas. Kaip tik todėl aš troškau, kad mūsų pokalbis liktų paslaptyje. Tai, apie ką aš noriu su jumis pasikalbėti, yra nepaprastai svarbu: siekdamas išgelbėti savo kraštą, privalau pradėti slaptą karą prieš Ramzį. Jeigu jūs sutiksite tapti mano sąjungininku, tai jums atiteks lemiamas vaidmuo. O kai mes pasieksime pergalę, jūs pelnytai skinsite jos vaisius.

Aša ilgam susimąstė, bet iš jo išraiškos niekas nebūtų galėjęs pasakyti, ką jis galvoja.

Jei jis atsisakys bendradarbiauti, pamanė Šenaras, tai jam teks Ašą sunaikinti: jis per daug atvirai išdėstė jaunajam diplomatui savo planus. Tačiau kito būdo užverbuoti reikalingus žmones išvis nebuvo. O Aša — jeigu, žinoma, jis sutiks — be abejo, bus vienas naudingiausių ir aktyviausių pagalbininkų.