Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Jūs dar labai daug ką nutylite, — pagaliau ištarė Aša.

— Norint nuversti Ramzį, prekybinių santykių su Azija neužteks. Atsižvelgiant į aplinkybes, teks eiti kur kas toliau.

— Jūs turite omenyje... kitokios rūšies sąjungą su užsieniu?

— Kai hiksai prieš daugelį amžių užgrobė ir valdė mūsų šalį, ne vienas Deltos vietininkas su jais bendradarbiavo rinkdamasis verčiau tai, o ne mirtį. Užbėkime Istorijai už akių, Aša: pasinaudokime hetitais Ramziui išvyti ir sudarykime grupę atsakingų žmonių, kurie neleis mūsų kraštui nukrypti nuo teisingo kelio.

— Pavojus vis dėlto labai didelis.

— Jei mes nieko nesiimsime, Ramzis mus sutryps.

— Ką gi jūs konkrečiai siūlote?

— Jūsų paskyrimas Azijon bus pirmas žingsnis. Aš žinau, kad jūs sugebate užmegzti ryšius kaip niekas kitas; jums reikės pelnyti priešo draugystę ir įtikinti jį mums padėti.

— Niekas nežino, kokie yra tikrieji hetitų ketinimai.

— Jūsų dėka mes tai sužinosime. Tada pasirinksime atitinkamą strategiją ir pastūmėsime Ramzį lemtingoms klaidoms, kuriomis mes pasinaudosime.

Aša labai ramiai pasakė:

— Iš tiesų puikus planas, bet labai rizikingas.

— Kas nerizikuoja, tas pralaimi.

— Tarkime, kad hetitai tenori vieno: kariauti.

— Tokiu atveju mes padarysime taip, kad Ramzis pralaimėtų karą, o tada mums atiteks išgelbėtojų vaidmuo.

— Norint tam pasiruošti, prireiks kelerių metų.

— Jūs teisus. Kova prasideda šiandien: pirmiausia mes turime pabandyti bet kuriomis priemonėmis sutrukdyti Ramziui užimti sostą, o jeigu tai nepavyks, tada nuversti jį puolant ir iš vidaus, ir iš užsienio. Aš laikau jį rimtu priešu, kurio galia laikui bėgant augs, todėl jokios improvizacijos čia netinka.

— Ką gi siūlote mainais už mano pagalbą?

— Ar Užsienio reikalų ministro postas jums tiks?

Diplomato lūpose šmėkštelėjęs šypsnys Šenarui įrodė, kad jis pataikė kaip pirštu į akį.

— Kol aš negalėsiu iškišti nosies iš savo kabineto Memfyje, mano veikla bus labai ribota.

— Jūsų reputacija — kuo puikiausia, tad Ramzis mums padės pats to nesuvokdamas: esu tikras, kad jūsų paskyrimas — tik laiko klausimas. Kol jūs liekate Egipte, mudu daugiau nesimatysime, o vėliau susitikinėsime slapta.

Laivas prisišvartavo toli nuo Memfio uosto; ant kranto jau laukė Šenaro bendrininko vadeliojamas vežimas, kuris nugabeno Ašą į miestą.

Vyresnysis Faraono sūnus žiūrėjo į tolstantį diplomatą. Jį seks ne vienas Šenaro įpareigotas žmogus. Jeigu jis bandys pranešti Ramziui apie tai, kas ką tik įvyko, jam nebus lemta ilgai gyventi po šios išdavystės.

38

Žmogus, bandęs nužudyti Ramzį arklininko ir vadeliotojo rankomis, nesuklydo: jaunesnysis valdovo sūnus buvo gimęs tam, kad taptų jo įpėdiniu. Jis buvo panašus į tėvą daugeliu būdo bruožų: jo energija atrodė neišsenkama; pasikliaudamas savo protu ir įkarščiu, jis galėjo įveikti bet kokią kliūtį, o jame liepsnojusi ugnis skyrė jį aukščiausiai valdžiai.

Nors tas žmogus ne kartą įspėjo kitus dėl gresiančio pavojaus, niekas nepanoro jo išgirsti. Kai Ramzis buvo paskirtas karalystės valdytoju, jo artimųjų akys pagaliau atsivėrė, ir daug kas ėmė apgailestauti, kad mėginimai atsikratyti Sečio jaunėlio žlugo. Laimė, arklininkas ir vadeliotojas buvo nebegyvi; kadangi jis pats niekada su jais nebuvo susitikęs, o tarpininkas jau neprabils, byla beviltiškai įstrigo. Nebuvo jokios galimybės jį rasti ir įrodyti jo kaltę.

Kadangi jo planai buvo saugomi griežčiausioje paslaptyje, jis negalėjo sau leisti nė menkiausio neatsargumo. Vienintelė išeitis — stipriai smogti tiesiai į taikinį, bet dabar dėl aukštos Ramzio padėties ne taip lengva bus tai padaryti. Valdytojas buvo nuolat apsuptas žmonių, Amenis išprašydavo nekviestus lankytojus, o liūtas ir šuo puikiausiai ėjo asmens sargybinių pareigas. Įvykdyti savo užmačias rūmuose atrodė neįmanoma.

Užtat parengti nelaimingą atsitikimą kokios nors kelionės metu bus visai nesunku — žinoma, tinkamai parinkus vietą. Jam jau nedavė ramybės vienas nepaprastai vykęs sumanymas... Jei Setis įklius į pinkles ir sutiks pasiimti sūnų į Asuaną, Ramzis iš ten negrįš.

Devintaisiais Sečio valdymo metais Ramzis šventė savo septynioliktą gimtadienį kartu su Ameniu, Setau ir jo žmona nube, Vandens Lelija. Jis apgailestavo, kad su jais nėra Mozės ir Ašos; bet Mozė negalėjo ištrūkti iš Karnako statybų, o Aša ką tik išvyko į Libaną, gavęs užduotį rinkti žinias Užsienio reikalų ministerijai. Ateityje bus tikrai sunku surengti buvusių Kap’o mokinių susitikimą — nebent karalystės valdytojui pavyktų įkalbėti draugus tapti jo artimiausiais bendradarbiais; bet jie taip vertino savarankiškumą ir nepriklausomybę, kad buvo linkę eiti savais keliais. Tik Amenis nepanoro skirtis su Ramziu, motyvuodamas savo apsisprendimą tuo, kad be jo valdytojas nesugebės susitvarkyti raštinėje ir susidoroti su einamaisiais reikalais.

Vandens Lelija atsisakė rūmų virėjo paslaugų ir pati paruošė keptą ėriuką, pagardintą vynuogėmis ir žirneliais.

— Tiesiog seilės varva, — prisipažino Ramzis.

— Ragaukim, bet nepersivalgykim, — patarė Amenis. — Aš dar turiu darbo.

— Kaip tu pakenti tą priekabų raštininką, amžinai tik gadinantį kitiems nuotaiką? — pasiteiravo Setau, maitindamas šunį ir liūtą, kurio ūgis darėsi vis įspūdingesnis.

— Ne visi turi kada lakstyti paskui gyvates, — atkirto Amenis. — Jeigu aš gailėčiau laiko užrašyti tavo visiems brukamų vaistų pavadinimus ir savybes, tai visi tavo darbai ir tyrinėjimai būtų veltui.

— Kur įsikūrė mūsų jaunavedžiai? — paklausė Ramzis.

— Vienoje lūšnoje, kuri stovi dykumos pakraštyje, — atsakė Setau, ir jo akys sublizgo. — Kai tik sutemsta, gyvatės iššliaužia iš savo slėptuvių, ir mudu su Vandens Lelija leidžiamės medžioklėn. Nežinau, ar per mums skirtą gyvenimą spėsime susipažinti su visomis gyvačių rūšimis ir perprasti jų įpročius.

— Tavo namas — ne lūšna, — patikslino Amenis. — Jis labiau primena laboratoriją, ir tu jį vis didini... Nieko nuostabaus: juk po truputį krauniesi turtą pardavinėdamas nuodus ligoninėms, kur iš jų gaminami vaistai.

Gyvačių kerėtojas smalsiai pažvelgė į jaunąjį raštininką:

— Kas tau pasakė? Tu gi niekur neišlendi iš savo raštinės!

— Nors tavo namas stovi atokiai, jis vis tiek įtrauktas į nekilnojamojo turto kadastrą ir užregistruotas higienos tarnyboje; o mano pareiga — aprūpinti valdytoją tikslia ir patikima informacija.

— Tu ką, mane seki? Ak tu šnipeli! Tas baidykliūkštis bjauresnis už skorpioną.

Auksaspalvis šuo linksmai sulojo nepatikėjęs, kad Setau pyksta. O šis vis svaidėsi saldžiarūgščiais žodeliais su Ameniu, kol netikėtai įlėkė Faraono pasiuntinys. Ramzis buvo kviečiamas atidėti visus reikalus ir kuo greičiau atvykti į rūmus.

Setis su Ramziu lėtai žingsniavo takeliu, vingiuojančiu tarp milžiniškų rausvo granito luistų. Rytą atvykę į Asuaną, valdovas su sūnumi nedelsdami nuėjo į akmens skaldyklas. Faraonas pageidavo pats patikrinti, kiek teisingas neseniai jam atsiųstas nerimastingas pranešimas, ir labai norėjo, kad sūnus susipažintų su tuo akmenų pasauliu, iš kur buvo gaunami obeliskai, kolosai, šventyklų vartai bei slenksčiai ir daugybė šedevrų, iškaltų iš kieto akmens, pasižyminčio neprilygstamu spindesiu.

Pranešime buvo kalbama apie rimtą susidūrimą tarp meistrų, darbininkų ir kareivių, įpareigotų nugabenti keletą tonų sveriančius granito monolitus į specialiai jiems plukdyti pastatytus didžiulius plokščiadugnius laivus, surištus vienas su kitu. Prie šios nerimą keliančios žinios prisidėjo kita, dar grėsmingesnė: prityrę meistrai buvo tos nuomonės, kad pagrindinės akmens skaldyklos ištekliai pasibaigė. Anot jų, liko tik nedidelės gyslos, pernelyg menkos, kad iš jų būtų galima išgauti stambius luistus didžiuliams obeliskams ar milžiniškoms statuloms.