Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Ne. Jį pasamdęs žmogus lieka nepasiekiamas.

— Tikra gyvatė... Reikėtų paprašyti Setau pagalbos.

— Kodėl gi ne?

— Nesijaudink, tai jau padaryta.

— Ką jis tau atsakė?

— Kadangi kalbama apie tavo saugumą, Setau sutinka man padėti.

Šenaras nemėgo pietinių Egipto provincijų: ten buvo per daug karšta, o žmonės mažiau nei karalystės šiaurėje domėjosi tuo, kas dedasi už valstybės sienų. Tačiau milžiniška Karnako šventykla buvo toks turtingas ir įtakingas ekonominis vienetas, kad nė vienas pretendentas į aukščiausiąją valdžią negalėjo apsieiti be didžiojo žynio paramos. Tad Šenaras nuvyko pas jį iš mandagumo, to vizito metu nebuvo pasakyta nieko įdomaus nei reikšmingo. Tačiau vyresnysis Sečio sūnus liko patenkintas, kad toks svarbus asmuo neparodė jam jokio priešiškumo. O juk didysis Karnako žynys, nors ir iš tolo, bet įdėmiai stebėjo Memfyje vykstančią kovą dėl valdžios ir buvo pasiruošęs atėjus laikui stoti stipriausiojo pusėn. Tai, kad jis nė karto nepagyrė Ramzio, buvo geras ženklas.

Šenaras paprašė leisti jam pasilikti kurį laiką šventykloje, nes jis norįs daug ką apmąstyti būdamas toli nuo visuomeninio gyvenimo šurmulio. Leidimą jis gavo. Vyresnysis Sečio sūnus gana nejaukiai pasijuto tik būtiniausius patogumus turinčioje žynio celėje, kur jį apgyvendino, bet pasiekė savo tikslą: susitiko su Moze.

Per pertrauką hebrajas apžiūrinėjo koloną, kurioje skulptoriai iškalė aukų atnašavimo Dieviškajai Akiai sceną. Dieviškoji Akis turėjo viską, ko reikia aplinkiniam pasauliui suvokti.

— Nuostabus darbas! Jūs — puikus architektas.

Mozė, kurio tvirtą kūno sudėjimą darbas statybose dar labiau paryškino, gana niekinamai nužvelgė smarkiai aptukusį pašnekovą.

— Aš dar tik mokausi amato; o šis tikrai puikus darbas — vyriausiojo meistro nuopelnas.

— Jūs per daug kuklus.

— Nekenčiu pataikūnų.

— Atrodo, esat apie mane nelabai kokios nuomonės.

— Tikiuosi, kad jūs apie mane — taip pat.

— Aš atvykau čia susikaupti ir atgauti dvasios ramybę. Pripažįstu, Ramzio paskyrimas buvo man labai stiprus smūgis, bet juk reikia galų gale susitaikyti su tikrove. Šventyklos tyla ir ramybė padės man tai padaryti.

— Tuo geriau jums.

— Draugiškumas, kurį jaučiate Ramziui, neturėtų jūsų akinti. Mano brolio ketinimai nėra geri. Jeigu jūs mėgstate tvarką ir teisingumą, būkite budrus.

— Kiek suprantu, jums nepatinka Sečio apsisprendimas?

— Mano tėvas — ypatingas žmogus, bet — kas neklysta? Man kelias į valdžią galutinai užkirstas, ir aš to nesigailiu. Protokolo tarnybos viršininko pareigos mane visiškai patenkina, nieko geresnio aš nenoriu ir nesiekiu. Tačiau koks rytojus laukia Egipto, jei jis pateks į rankas neišmanėliui, kuriam rūpi tik jo ambicijos?

— Ko jūs, tiesą sakant, siekiate, Šenarai?

— Atverti jums akis. Esu įsitikinęs, kad jūsų laukia didinga ateitis. Pasikliauti Ramziu būtų pražūtinga klaida. Rytoj, kai jis sės į sostą, draugai jam nieko nebereikš. Jis jus paprasčiausiai pamirš.

— Ką gi jūs siūlote?

— Liaukimės aklai paklusę ir ruoškime kitą ateitį.

— Jūsiškę, reikia manyti.

— Aš pats mažai ką reiškiu.

— Man taip neatrodo.

— Jūs apsirinkate dėl mano ketinimų. Vienintelis mano tikslas — tarnauti savo šaliai.

— Dievai jus girdi, Šenarai; nejaugi jūs nežinote, kad jie nepakenčia melo?

— Egipto politiką lemia ne dievai, o žmonės. Aš siekiu jūsų draugystės. Veikdami išvien, mes laimėsime.

— Prašovėt pro šalį mane pasirinkdamas, Šenarai. Nešdinkitės.

— Jūs darote klaidą.

— Aš nenoriu nei kelti balso, nei griebtis smurto tokioje vietoje kaip ši. Jei pageidaujate, pratęskime pokalbį lauke.

— Tai nebūtina, bet nepamirškite, kad aš jus perspėjau. Kada nors jūs man padėkosite.

Rūstus Mozės žvilgsnis įtikino Šenarą, kad pats laikas nutilti. Jis patyrė pralaimėjimą, kaip ir nuogąstavo. Hebrają bus ne taip lengva užkariauti kaip Ašą. Bet ir jis turi silpnybių, kurios laikui bėgant iškils aikštėn.

Dolantė nubloškė Amenį į šalį, o šis neatlaikė įniršusios moters puolimo. Ramzio sesuo pastūmė karalystės valdytojo kabineto duris ir įsiveržė vidun kaip audros gūsis.

Ramzis, sėdėdamas ant demblio raštininko poza, perrašinėjo Sečio įsaką dėl medžių apsaugos.

— Kada tu galų gale padarysi, ko buvai prašytas?!

— Kas paskatino tave čia šitaip įsibrauti, brangi sese?

— Lyg tu nežinotum!

— Primink man.

— Mano vyras laukia paaukštinimo.

— Kreipkis į faraoną.

— Jis atsisako suteikti savo šeimos nariams privilegijų, kurias laiko... nepagrįstomis!

— Ką čia bepridėsi?

Dolantės pyktis padvigubėjo.

— Nepagrįstas jo sprendimas! Saris vertas paaukštinimo, ir tu, būdamas karalystės valdytojas, privalai paskirti jį sandėlių ir aruodų prižiūrėtoju!

— Argi valdytojas gali pasipriešinti Faraono valiai?

— Nebūk bailys!

— Aš neketinu nusikalsti karaliui.

— Tu ką, tyčiojiesi?

— Nusiramink, prašau.

— Duok tai, kas man priklauso!

— Tai neįmanoma.

— Neapsimetinėk nepaperkamu! Tu toks pat kaip visi... Tu privalai palaikyti saviškius!

— Dažniausiai tu tokia rami...

— Aš išvengiau Šenaro tironijos ne tam, kad turėčiau kęsti tavąją. Tu vis dar atsisakai paaukštinti Sarį?

— Tenkinkis tuo, ką jau turi, Dolante. Godulys — pražūtinga yda.

— Pasilaikyk savo pasenusią moralę sau pačiam.

Rėkdama ir burnodama, ji išlėkė lauk.

Gražiosios Izetės užmiesčio namų sode augo didingi figmedžiai, teikią malonų pavėsį. Mėgaudamasi juo, Izetė kvėpavo grynu oru, o Ramzis tuo tarpu vieną po kito persodinėjo jaunus daigus į minkštą, gerai paruoštą žemę. Švelnus šiaurės vėjelis judino lapus virš Ramzio galvos. Medis, kur mėgo įsikūnyti deivė Hatora, tiesė savo žalias šakas į anapus, kad pamaitintų ir pagirdytų teisuolius, atvertų jų burną ir šnerves, apsupdamas juos dieviškuoju aromatu, kuris apkerėdavo patį didžiausią valdovą.

Gražioji Izetė prisiskynė lotoso žiedų ir pasidabino jais plaukus.

— Gal nori vynuogių?

— Po dvidešimties metų puikus figmedis suteiks šiam sodui dar daugiau žavesio.

— Po dvidešimties metų aš būsiu jau sena.

Ramzis atidžiai pažvelgė į Izetę.

— Jeigu tu taip pat sumaniai naudosies skaistalais ir tepalais, būsi dar gražesnė.

— Ar po dvidešimties metų aš pagaliau ištekėsiu už vyriškio, kurį myliu?

— O va šito aš negaliu atspėti.

Ji lengvai plekštelėjo lotoso žiedu jam per krūtinę.

— Sako, kad tu per plauką išvengei mirties Asuano akmens skaldyklose.

— Kadangi mane saugo Setis, man nieko neatsitiks.

— Vadinasi, pasikėsinimai į tavo gyvybę nesiliauja.

— Būk rami, kaltininkas greit bus surastas.

Izetė nusiėmė peruką, paleido savo ilgus plaukus ir paskleidė juos ant Ramzio pečių ir krūtinės, tuo pat metu apiberdama mylimąjį karštais bučiniais:

— Argi laimė — toks sudėtingas dalykas?

— Jeigu tu ją radai, tai pasiimk.

— Man nieko daugiau nereikia, tik būti su tavim. Kada tu tai suprasi?

— Dabar pat.

Ir Ramzis stvėrė Izetę į glėbį, o ji atsiliepė į mylimojo geismą svaigdamą iš laimės.

Papirusų gamyba Egipte buvo vienas iš svarbiausių amatų. Jų kaina svyravo priklausomai nuo kokybės ir ritinėlių ilgio. Kai kurie buvo skirti kapavietėms, nes juose buvo ištraukos iš Mirusiųjų knygos 8 , kiti — mokykloms, o didžioji dalis — administracijai. Be papirusų valdyti šalį būtų neįmanoma.