Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Jiems iš po kojų ritosi akmenys, keldami debesis karštų dulkių. Ramzis kone uždusęs pasivijo karalių kalvos viršuje. Iš čia atsivėrė nuostabus dykumos vaizdas. Karalystės valdytojas kurį laiką grožėjosi reginiu, bet nepaliaująs jį kankinti troškulys priminė, kad toji didžiulė erdvė gali labai greit pavirsti nedidele kapo duobe.

Setis išskėtė akacijos šakeles ir ištiesė jas prieš save. Plonos ir lanksčios, jos lengvai pakluso jo pirštams. Faraonas ėmė labai lėtai vedžioti jomis virš žemės. Staiga vandens ieškotojo įrankis ištrūko iš Sečio rankų, pliaukštelėjo, nuskriejo keletą metrų tolyn ir nukrito ant smėlio.

Karštligiškai skubėdamas, Ramzis pakėlė akacijos šakeles ir grąžino jas tėvui. Juodu sustojo prie krūvos plokščių akmenų, tarp kurių žėlė dygi žolė. Akacijos šakelės virptelėjo.

— Eik atvesti akmenskaldžių, tegu jie kasa šičia.

Visas Ramzio nuovargis dingo. Šokinėdamas per akmenis, jis be kvapo nulėkė į stovyklą ir atvedė kokius keturiasdešimt vyrų, kurie tuoj pat griebėsi darbo.

Žemė buvo puri. Trijų metrų gylyje ištryško skaidrus, vėsus vanduo.

Vienas iš darbininkų atsiklaupė:

— Pats Dievas nurodė Faraonui tą vietą... Vandens — kaip per potvynį!

— Mano malda buvo išklausyta, — tarė Setis. — Mes pavadinsime šį šulinį „Tebūnie amžina dieviškosios šviesos tiesa“. Kai visi numalšins troškulį, pastatysime čia miestą aukso ieškotojams ir šventyklą, kuri taps dievybių buveine. Jos globos ir šį šulinį, ir tuos, kurie ieško spindinčio metalo, siekdami išaukštinti tai, kas šventa.

Vadovaujant Sečiui, gerajam ganytojui, visų žmonių tėvui ir motinai, dievų patikėtiniui, linksmi kariai tapo statytojais.

41

Didžioji valdovo sutuoktinė Tuja vadovavo muzikančių, kurioms bus leista dalyvauti deivės Hatoros garbinimo apeigose, atliekamose jai skirtoje didelėje Memfio šventykloje, priėmimo ceremonijai. Merginos atvyko iš visų šalies provincijų. Visoms: ir dainininkėms, ir šokėjoms, ir grojančioms įvairiais muzikiniais instrumentais, teko laikyti labai rimtą egzaminą.

Didelėmis, griežtai ir įdėmiai žvelgiančiomis akimis, aukštais skruostikauliais, plona tiesia nosimi, beveik kvadratiniu smakriuku, užsidėjusi grifo — motinystės simbolio — formos peruką, karalienė Tuja padarė kandidatėms tokį įspūdį, kad daugelis jų visai sutriko. Pati jaunystėje įveikusi tokį išbandymą, Tuja nebuvo joms atlaidi: norint tarnauti dievybei, pirmiausia reikia mokėti susitvardyti.

Muzikantės, jos nuomone, grojo gana silpnai. Karalienė nusprendė išbarti haremų mokytojus, kurie pastaraisiais mėnesiais dirbo ne taip uoliai, kaip reikėtų. Vienintelė mergina, kuri šioje laidoje skyrėsi savo sugebėjimais, buvo labai rimta ir nepaprastai graži. Grodama liutnia, ji taip susikaupdavo, kad aplinkinis pasaulis liaudavosi jai egzistavęs.

Šventyklos soduose visoms kandidatėms, ir sėkmingai pasirodžiusioms, ir susikirtusioms, buvo suruoštos nedidelės vaišės. Vienos verkšleno, kitos nervingai juokėsi. Jos buvo dar visai jaunutės, beveik vaikai. Tik Nefertarė, kuriai buvusių žynių kolegija nutarė patikėti šventyklos moterų orkestro vadovės pareigas, buvo ramut ramutėlė, tarsi šis įvykis neturėtų su ja nieko bendra.

Karalienė priėjo prie gražiosios muzikantės.

— Jūs puikiai grojote.

Jaunutė liutnistė nusilenkė.

— Kuo jūs vardu?

— Nefertarė.

— Iš kur atvykote?

— Aš gimiau Tėbuose, o mokiausi Mer-Uro hareme.

— Atrodo, jūs nelabai džiaugiatės tokiu pasisekimu.

— Aš nenorėjau pasilikti Memfyje. Man būtų maloniau grįžti į Tėbus ir tarnauti dievams Amono šventykloje.

— Ir atsiskirti nuo pasaulio?

— Didžiausias mano noras — susipažinti su dieviškomis paslaptimis ir gauti įšventinimą, bet aš dar per jauna.

— Jūsų amžiaus merginai tokie siekiai gana neįprasti. Gal jūs nusivylėte gyvenimu, Nefertare?

— Ne, Jūsų Didenybe, bet apeigos mane labai vilioja.

— Argi jūs nenorite ištekėti ir turėti vaikų?

— Aš apie tai negalvojau.

— Gyvenimas šventykloje sunkus, sakyčiau, net rūstus.

— Aš mėgstu amžinuosius akmenis, jų paslaptis, susikaupimą ir apmąstymus, kuriems jie nuteikia.

— Vis dėlto gal jūs sutiksite kuriam laikui atidėti tokių jūsų širdžiai mielų ketinimų įgyvendinimą?

Nefertarė išdrįso atidžiai pažvelgti į didžiąją valdovo sutuoktinę. Tujai patiko tyras ir tiesus mergaitės žvilgsnis.

— Vadovauti šios šventyklos moterų orkestrui, žinoma, puikus dalykas, bet aš turiu jūsų atžvilgiu kitų planų. Ar sutiktumėt tapti mano rūmų prižiūrėtoja?

Didžiosios valdovo sutuoktinės rūmų prižiūrėtoja! Kiek kilmingų damų svajojo apie šias pareigas? Juk jas einanti moteris tapdavo karalienės patikėtine!

— Mano sena draugė, padėjusi palaikyti rūmuose tvarką, mirė praeitą mėnesį, — paaiškino Tuja. — Dvare daug kas siekia užimti jos vietą ir šmeižia viena kitą norėdamos pašalinti iš kelio galimas varžoves.

— Man trūksta patirties, aš...

— Jūs nepriklausote kilmingiesiems, galvojantiems tik apie savo privilegijas; jūsų šeima neprimena nuolat savo šlovingos praeities, kad pateisintų dabartinį dykinėjimą.

— Ar mano žema kilmė nebus laikoma pernelyg dideliu trūkumu?

— Mane domina tik žmogaus vertė. Nėra tokio trūkumo, kurio garbingas žmogus nepajėgtų įveikti. Na, tai ką gi jūs nusprendėte?

— Ar galiu dar pagalvoti?

Nefertarės klausimas pralinksmino karalienę: tokio nebūtų drįsusi užduoti nė viena kilminga dvaro dama.

— Bijau, kad ne. Prisikvėpavusi šventyklos aromatų, jūs mane pamiršite.

Kilstelėjusi sudėtas plaštakas prie krūtinės, Nefertarė nusilenkė didžiajai valdovo sutuoktinei.

— Esu pasirengusi tarnauti Jūsų Didenybei.

Karalienė Tuja mėgo ankstyvą rytmetį ir keldavosi dar prieš aušrą. Akimirka, kai šviesos spindulys prasiskverbdavo pro tamsą, kiekvienąkart primindavo jai amžiną ir kasdienę gyvybės atsiradimo paslaptį. Dideliam jos džiaugsmui, Nefertarė taip pat mėgo dirbti nuo ankstyvo ryto, tad Tuja duodavo jai visos dienos nurodymus per pusryčius, kuriuos abi moterys valgydavo kartu.

Praėjo tik trys dienos, kai karalienė nusprendė padaryti Nefertarę savo rūmų prižiūrėtoja, o Tuja jau suprato nesuklydusi. Nefertarė pasižymėjo ne tik grožiu, bet ir įžvalgiu protu. Be to, ji puikiai gebėjo skirti esmę nuo antraeilių dalykų. Nuo pat pirmos bendradarbiavimo valandos tarp karalienės ir jos rūmų prižiūrėtojos užsimezgė beveik sąmoksliški santykiai, pagrįsti giliausiu tarpusavio supratimu. Jos tikrai suprasdavo viena kitą iš pusės žodžio, o kartais nereikėdavo nė tiek: viena bemat suvokdavo, ką galvoja kita. Jųdviejų rytmetiniam pokalbiui pasibaigus, Tuja eidavo į tualeto kambarį, kur jos laukė kirpėjos, masažuotojos ir kitos patarnautojos, besirūpinančios karalienės grožiu.

Kirpėjai baigiant kvėpinti valdovės peruką, pas motiną atėjo Šenaras.

— Liepkite savo tarnaitei išeiti, — pareikalavo jis. — Mūsų pokalbis — ne svetimoms ausims.

— O ką, jis bus toks svarbus?

— Bijau, kad taip.

Kirpėja dingo. Šenaras iš tiesų atrodė smarkiai sunerimęs.

— Kalbėk, sūnau.

— Aš ilgai dvejojau.

— Kadangi tu ryžaisi pokalbiui, neversk manęs ilgai laukti. Ko gi tu dvejojai?

— Nes bijau suteikti jums... baisų skausmą.

Dabar sunerimo ir Tuja:

— Atsitiko kokia nors nelaimė?

— Setis, Ramzis ir gelbėjimo būrys dingo.

— Ar turi tikslių žinių?