Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Aš tarnauju Ramziui. Duoto žodžio neatsiimama. Amenis vėl užsiropštė ant asilo ir pasuko rytų dykumos link, tačiau labai greit jam teko sustoti ir atsigulti ant nugaros sulenkus kojas, nes skausmas strėnose darėsi nepakenčiamas. Keturkojis, ramiai stovėdamas medžio pavėsyje, kramsnojo sausos žolės kuokštus.

Snūduriuodamas Amenis pagalvojo, kad reikėtų apsirūpinti lazda: ką gali žinoti, gal jam teks su kuo nors kautis.

— Ar tik nebūsi atsisakęs savo ketinimo?

Amenis atsimerkė ir pašoko ant kojų.

Šalia jo stovėjo Setau, o jam už nugaros karpė ausimis penki asilai, apkrauti odiniais vandenmaišiais ir viskuo, kas būtina keliaujant dykumon.

42

Gražioji Izetė įsibrovė pas Šenarą, kai šis pusryčiavo su keliais didikais, kurie gardžiavosi jautienos kepsniu su pikantišku padažu.

— Kaip jūs galite ramiausiai kimšti gardėsius, kai Egiptas pavojuje!

Šenaro svečiai pasipiktino; vyresnysis karaliaus sūnus pakilo, atsiprašė ir išsivedė Izetę už valgomojo durų.

— Ką tai reiškia?!

— Paleiskit mano ranką!

— Jūs sužlugdysite savo reputaciją. Argi nežinote, kad mano svečiai — žymūs žmonės?

— Man į tai nusispjauti!

— Kas jus taip sujaudino?

— Nejaugi jūs nežinote, kad Setis ir Ramzis dingo rytų dykumoje?

— Karalienė taip nemano...

Gražioji Izetė pasijuto nuginkluota.

— Karalienė nemano!..

— Mano motina įsitikinusi, kad Faraonui negresia joks pavojus.

— Bet niekas negavo apie jį jokių žinių!

— Jūs nepasakėte man nieko nauja.

— Jūs privalote surinkti būrį ir leistis jų ieškoti.

— Imtis paieškų nepaisant motinos nuomonės būtų nedovanotina klaida.

— Kokiomis gi žiniomis ji pasikliauja?

— Savo intuicija.

Izetė išplėtė akis iš nuostabos.

— Kas tai — nevykęs pokštas?

— Tai tiesa, mieloji, tikrų tikriausia tiesa.

— Ką reiškia šitoks neregėtas Tujos elgesys?

— Kol Faraono nėra, valdo karalienė, o mes jai paklūstame.

Šenaras buvo patenkintas: įsiaudrinusi, netekusi galvos iš nerimo, gražioji Izetė netruks paskleisti apie Tują pikčiausius gandus. Didžioji Taryba bus priversta pareikalauti, kad karalienė pasiaiškintų, jos reputacija bus suteršta, ir tada tvarkyti Valstybės reikalus pakvies jį, Šenarą.

Būrys, kurio priešakyje ėjo Ramzis, buvo begrįžtąs iš rytų dykumos, pastatęs ten šventyklą ir namus, kur aukso ieškotojai galės patogiai įsikurti. Karaliaus atrastų vandens išteklių užteks daugeliui metų. Būrio kariai rūpestingai prižiūrėjo asilus, gabenančius ant nugarų maišus su pirmarūšiu auksu.

Nė vienas žmogus nežuvo. Faraonas ir karalystės valdytojas didžiavosi, kad parsiveda lygiai tiek pat kariuomenės, kiek jos pasiėmė į žygį. Keletas negaluojančiųjų ėjo kiek lėčiau ir svajojo apie jų laukiantį poilsį. Vieną akmenskaldį, kuriam įgėlė juodas skorpionas, nešė paguldytą ant neštuvų. Būrio gydytojui kėlė nerimą smarkus bėdžiaus karščiavimas ir skausmas krūtinėje.

Įveikęs kalvą, Ramzis pastebėjo tolumoje mažytę žalią dėmelę.

Pirmieji augalai, pirmieji dirbamieji laukai pačiame dykumos pakraštyje! Valdytojas atsigręžė ir pranešė būriui smagią žinią. Nuaidėjo smagūs šūksniai.

Skvarbiaakis sargybinis bakstelėjo smiliumi į kelis juodus taškus, panašius į dunksančius smėlyje akmenis:

— Prie mūsų artinasi mažulytė vilkstinė.

Ramzis įsmeigė akis į tolį. Iš pradžių jis įžiūrėjo tik sustingusius akmens luitus, paskui išskyrė judančias figūras: kelis asilus ir du raitelius.

— Neįprastas dalykas, — pasakė sargybinis. — Atrodo, kad tai vagys, kurie bėga į dykumą. Pagaukim juos.

Dalis karių atsiskyrė nuo būrio ir nuskubėjo įtartinų keliautojų link.

Netrukus valdytojui atvedė du belaisvius. Setau garsiai piktinosi, o Amenis vos laikėsi ant kojų.

— Aš žinojau, kad tave rasiu, — sušnibždėjo jis Ramziui į pat ausį. Tuo tarpu Setau ėmė apžiūrinėti akmenskaldį, kuriam buvo įgėlęs skorpionas.

Šenaras pirmasis pasveikino tėvą ir brolį. Jie įvykdė tikrą žygdarbį, apie kurį bylos metraščiai. Vyresnysis karaliaus sūnus pasisiūlė aprašyti šį įvykį, bet Setis patikėjo tą užduotį Ramziui, kuris ketino pasitelkti pagalbon Amenį, visada skrupulingai parenkantį tiksliausius bei tinkamiausius žodžius ir kaip niekas kitas sugebantį išdėstyti net labai reikšmingus dalykus lengvu, grakščiu stiliumi. Žygio dalyviai rungčiomis pasakojo apie stebuklą, kurį įvykdė Faraonas, išgelbėjęs juos nuo baisios mirties.

Tik Amenis nesidžiaugė kartu su kitais. Ramzis įtarė, kad draugas paniuręs dėl prastos sveikatos, bet nutarė išsiaiškinti viską kaip reikiant.

— Kokios bėdos tave užpuolė?

Jaunasis raštininkas buvo jau pasirengęs išpažinčiai: tik teisybė galėjo apvalyti jo sielą.

— Aš suabejojau tavo motina. Pamaniau, kad ji nori užgrobti aukščiausią valdžią.

Ramzis pratrūko juoku.

— Pernelyg uolus darbas neina tau į naudą, bičiuli! Reikės priversti tave mankštintis ir daugiau vaikštinėti gryname ore.

— Juk ji atsisakė pasiųsti gelbėjimo būrį...

— Gal tu nežinai, kad Faraoną ir didžiąją valdovo sutuoktinę sieja nematomi ryšiai?

— Nuo šiol aš šito nepamiršiu, gali manim patikėti.

— Mane stebina vienas neįprastas dalykėlis: kur dingo švelnioji Izetė? Kodėl ji nesiskubina dosniai pažerti man savo karštos meilės apraiškų?

Amenis nuleido galvą.

— Ji... ji irgi prasikalto.

— Ką gi ji padarė?

— Ji taip pat pamanė, kad tavo motina surengė sąmokslą, ir prišnekėjo apie ją baisių dalykų.

— Liepk ją pakviesti.

— Mudu suklydome, patikėję apgaulingomis aplinkybėmis, mes...

— Liepk ją pakviesti.

Gražioji Izetė, net pamiršusi pasidažyti, puolė Ramziui į kojas:

— Atleisk man, maldauju!

Visada rūpestingai prižiūrėti ir įmantriai sušukuoti, o dabar palaidi plaukai apskleidė Izetės pečius ir nugarą. Virpančiomis rankomis ji stipriai apkabino karalystės valdytojo kulkšnis.

— Aš taip nerimavau, taip kankinausi...

— Argi dėl to reikėjo įtarinėti mano motiną? Dar blogiau: kaip tu drįsai ją šmeižti kaltindama gėdingu sąmokslu prieš Setį?

— Atleisk man.

Izetė verkė pasikūkčiodama.

Ramzis pakėlė ją nuo žemės, bet ir prisiglaudusi prie jo peties ji tebeplūdo ašaromis.

— Su kuo tu kalbėjaisi? — griežtai paklausė jis.

— Ak, nebežinau — su daug kuo... Aš taip baiminausi dėl tavęs, kad visai netekau galvos. Norėjau, kad išsiųstų būrį tavęs ieškoti.

— Dėl nepagrįstų kaltinimų tau gali tekti stoti prieš vizirio teismą. Jeigu bus įrodyta, kad tu įžeidei karalienės garbę, tau gresia katorga arba tremtis.

Gražioji Izetė prapliupo raudoti ir beviltiškai įsikibo į Ramzį.

— Aš tave užtarsiu, nes matau, kad nuoširdžiai gailiesi.

Sugrįžęs iš pavojingo žygio, Faraonas perėmė valstybės vairą, kurį jam nesant taip tvirtai laikė savo rankose karalienė Tuja. Aukštieji valdininkai ja pasitikėjo, nes žinojo, kad Tuja teikia pirmenybę kasdieniam darbui, o ne politiniams žaidimams, į kuriuos įsiveldavo pernelyg daug dvariškių. Kai Setis būdavo priverstas išvykti iš sostinės, jis leisdavosi į kelią ramia širdimi, žinodamas, kad žmona jo neišduos, o šalis bus valdoma įžvalgiai ir išmintingai.

Žinoma, jis tikrai būtų galėjęs patikėti Ramziui vykdomąją valdžią, bet karalius labiau linko laipsniškai ugdyti sūnų, perteikdamas jam savo patirtį magiškomis priemonėmis, o ne palikti jaunuolį savo paties nuožiūrai valdžios tyruose, kur jo tykojo daugybė žabangų.