Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Užsienio reikalų ministras Meba trumpam pamiršo įprastą santūrumą:

— Man atrodo, kad karalystės valdytojas laikosi pavojingos pozicijos. Negalima rodyti paniekos Menelajui. Mūsų užsienio politika su daugybe šalių, didelių ar mažų, remiasi gerais santykiais, kuriuos reikia palaikyti, norint užkirsti kelią galimoms sąjungoms, nukreiptoms prieš Egiptą.

— Tas graikas — klastingas žmogus, — pareiškė Ramzis, — jo žvilgsnis suktas kaip apgaviko.

Meba, gražaus stoto šešiasdešimtmetis, kurio platus veidas ir įtaigus balsas skatino pašnekovų pasitikėjimą, atlaidžiai šyptelėjo:

— Diplomatijoje vadovaujamasi ne jausmais. Mes esame priversti bendrauti, tartis ir derėtis su žmonėmis, kurie kartais mums nepatinka.

— Menelajas mus išduos, — laikėsi savo Ramzis. — Jo akimis žiūrint, duotas žodis neturi jokios vertės.

— Niekuo nepagrįstas kaltinimas, — apgailestaudamas tarė Meba. — Jaunas būdamas, karalystės valdytojas sprendžia skubotai. Menelajas — graikas, o graikai gudrūs. Galbūt jis nepasakė mums visos tiesos. Tokiu atveju mes privalome veikti apdairiai ir išsiaiškinti jo atvykimo priežastis.

— Pakvieskime Menelają ir jo žmoną pietų, — nutarė Setis. — Pažiūrėsime, kaip jie elgsis; tuomet ir apsispręsime.

Menelajas padovanojo faraonui gražaus darbo metalinių vazų ir lankų, pagamintų iš įvairių rūšių medžio. Šie ginklai jau įrodė savo kokybę per mūšius su trojėnais. Spartos karaliaus palydovai vilkėjo spalvingais sijonais, kuriuos puošė geometriniai ornamentai, ir avėjo aukštaauliais batais, o ilgos jų sugarbanotų plaukų sruogos krito ant nugaros ligi pat strėnų.

Žalias Elenos rūbas dvelkė kvepalais. Jos veidą slėpė baltas šydas. Viešnia atsisėdo Tujai iš kairės, o Menelajas užėmė vietą Sečio dešinėje. Griežtas Faraono veidas padarė graikui gilų įspūdį. Meba ėmė jį kalbinti. Oazių vynas atrišo Lakonijos karaliui liežuvį: jis pradėjo aimanuoti apgailestaudamas, kad turėjo praleisti tiek daug metų prie Trojos sienų; papasakojo apie savo žygdarbius; paminėjo savo draugą Odisėją; padejavo dėl dievų žiaurumo ir išgyrė savojo krašto, kur jam taip knieti sugrįžti, grožį. Meba, puikiai kalbąs graikiškai, atrodė patikėjęs svečio nusiskundimais.

— Kodėl jūs slepiate veidą? — paklausė Tuja Elenos jos kalba.

— Todėl, kad aš — nelemta kalė, kurios visi nekenčia. Per mane žuvo tiek didvyrių. Kai trojėnas Paris mane pagrobė, aš negalėjau net įsivaizduoti, kad jo beprotiškas poelgis sukels dešimt metų truksiančias žudynes. Tūkstančius kartų troškau, kad mane paskandintų pašėlusi banga ar kur nors nublokštų atskriejęs viesulas. Per daug nelaimių... Aš atnešiau per daug nelaimių.

— Bet juk dabar jūs laisva?

— Menelajas man neatleido.

— Laikas numaldys jūsų kančias: juk judu vėl kartu.

— Ak, jeigu tai būtų įmanoma... Bet yra daug blogiau.

Gerbdama tylų Elenos skausmą, Tuja nieko jos neklausinėjo: jei norės, ji pati viską papasakos.

— Aš nekenčiu savo vyro, — prisipažino gražuolė.

— Gal tai — trumpalaikis apmaudas?

— Ne. Aš niekad jo nemylėjau. Aš net linkėjau pergalės Trojai. Jūsų Didenybe...

— Ką, Elena?

— Leiskite man kaip galima ilgiau pasilikti čia. Man baisu grįžti į Lakoniją.

Protokolo skyriaus viršininkas Šenaras atsargumo dėlei pasodino Ramzį toliau nuo Menelajo. Karalystės valdytojo kaimynas buvo išraiškingo, bet jau raukšlėto veido žmogus. Jo ilga barzda buvo visai balta, tačiau niekas nebūtų įstengęs tiksliai nurodyti jo amžiaus. Graikas valgė neskubėdamas ir ant visų patiekalų užsipildavo alyvų aliejaus.

— Tai — geros sveikatos laidas, karalaiti!

— Aš vardu Ramzis.

— O aš — Homeras.

— Jūs karvedys?

— Ne, poetas. Akys mano prastos, bet atmintis puiki.

— Keista, kad poetas lydi storžievį Menelają.

— Vėjai man pakuždėjo, kad jo laivai plauks į Egiptą, išminčių ir rašytojų žemę. Daug keliavęs, dabar trokštu įsikurti čia ir ramiai dirbti.

— Aš nepritariu ilgai Menelajo viešnagei Egipte.

— Kokiu pagrindu?

— Kaip karalystės valdytojas.

— Jūs labai jaunas... ir nekenčiate graikų.

— Aš kalbėjau apie Menelają, o ne apie jus. Kur jūs ketinate apsigyventi?

— Kur nors, kad tik būtų patogiau nei laive! Ten man baisiai ankšta, visi mano daiktai suversti triume. Be to, nepakenčiu jūreivių. Supimas, bangos ir audros neskatina įkvėpimo.

— Ar leisite man jums padėti?

— Jūs gerai kalbate graikiškai...

— Vienas mano draugas — diplomatas. Jis moka daugybę kalbų. Išmokti kalbos bendraujant su juo — tik vaikų žaidimas.

— Ar mėgstate poeziją?

— Jums patiks mūsų garsieji autoriai.

— Jeigu mudviejų polinkiai panašūs, tai, ko gero, mes sutarsime.

Šenaras sužinojo Faraono sprendimą iš užsienio reikalų ministro: Menelajui buvo leidžiama kurį laiką pabūti Egipte. Jo laivai bus taisomi, jis bus apgyvendintas erdviame pastate Memfio centre, o jo kariai turės paklusti karininkams egiptiečiams ir laikytis griežtos drausmės.

Vyresnysis Faraono sūnus buvo įpareigotas aprodyti Menelajui sostinę. Ištisas dienas, kartais smarkiai pavargdamas, Šenaras bandė supažindinti graiką su Egipto kultūros pagrindais, bet susidūrė su abejingumu, kuriam mažai trūko iki nemandagumo.

Užtat architektūros paminklai padarė Menelajui labai didelį įspūdį. Žiūrėdamas į šventyklas, jis nepajėgė nuslėpti nuostabos:

— Na, ir tvirtovės! Tokių lengvai nepaimsi, kad ir kaip pultum.

— Tai dievų buveinės, — paaiškino Šenaras.

— Karo dievų?

— Ne, Ptahas yra amatininkų dievas. Jis kuria ir keičia pasaulį žodžio pagalba. O Hatora yra džiaugsmo ir muzikos deivė.

— Kam gi jiems reikia tvirtovių su tokiomis storomis sienomis?

— Dieviškoji energija patikėta žyniams, kurie ją kaupia ir saugo nuo neįšvęstųjų. Norint patekti į šventyklos vidų, reikia išmanyti tam tikras paslaptis.

— Kitaip sakant, aš, Lakonijos karalius, Dzeuso sūnus ir Trojos nugalėtojas, neturiu teisės įžengti pro tas paauksuotas duris!

— Taip jau yra... Per kai kurias šventes, jeigu Faraonas sutiks, jūs galbūt galėsite patekti į didįjį šventyklos kiemą.

— Kokias gi apeigas aš ten pamatysiu?

— Didįjį aukų atnašavimą dievybei, kuri įsikūrusi šventykloje ir skleidžia savo energiją visai žemei.

— Na jau!

Šenaras pasirodė esąs be galo kantrus. Nors Menelajo kalbai ir manieroms aiškiai trūko subtilumo, Šenaras juto, kad juodu su tuo gudriai žvelgiančiu svetimšaliu kažkuo panašūs. Instinktas paskatino jį rodyti Menelajui ypatingą pagarbą — taip Šenaras tikėjosi pralaužti apsauginį nepasitikėjimo šarvą, kuriuo graikas iš atsargumo atsitvėrė net nuo tokio, rodės, geranoriško globėjo.

Menelajas pokalbiuose nuolat grįždavo prie dešimties metų karo, kuris baigėsi Trojos pralaimėjimu. Jis apraudojo žiaurų likimą savo sąjungininkų, kritusių nuo priešo smūgių; smerkė Elenos elgesį ir pageidavo, kad Homeras, pasakodamas apie nugalėtojų žygdarbius, pagrindinius nuopelnus priskirtų jam.

Šenaras pabandė sužinoti, kokiu būdu Troja buvo paimta. Menelajas ėmė kalbėti apie įnirtingus mūšius, apie Achilo ir kitų didvyrių narsą, apie jų nepalenkiamą valią grąžinti Eleną.

— Nejaugi tokiame ilgame kare klasta nesuvaidino jokio vaidmens? — atsargiai pasiteiravo Šenaras.

Iš pradžių gerokai patylėjęs, Menelajas vis dėlto ryžosi atsakyti:

— Odisėjui atėjo į galvą pastatyti didelį medinį arklį, kurio viduje pasislėpė mūsų kariai. Trojėnai buvo tokie neatsargūs, kad įsitempė jį į miestą; taigi mes juos užklupome iš vidaus.