Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Juk jie jau seniai išvyko į dykumą, norėdami rasti aukso ieškotojus. Sklando daugybė gandų, ir vienas blogesnis už kitą.

— Nekreipk į juos dėmesio. Jei Setis būtų miręs, aš tai žinočiau.

— Kokiu būdu?

— Tavo tėvą ir mane sieja nematomi ryšiai. Net būdami toli vienas nuo kito, mes esame kartu. Taigi būk ramus.

— Bet juk reikia pripažinti tai, kas akivaizdu: karalius ir jo kariuomenė jau seniai turėjo grįžti. Mes negalime palikti šalį likimo valiai.

— Viziris ir aš tvarkome einamuosius reikalus.

— Gal norite, kad jums padėčiau?

— Eik savo pareigas, to visai pakanka. Tai pati didžiausia laimė šiame pasaulyje. O jeigu tu vis dar nerimauji dėl tėvo ir brolio, kodėl tau neišsiruošus į žygį jų pėdomis?

— Darosi keisti dalykai, kurių mes nesuprantame; dykumoje piktosios dvasios praryja tuos, kurie bando atimti iš jos auksą! Mano pareiga — likti čia...

— Klausyk savo sąžinės balso.

Norėdamas pranešti apie įvykius dykumoje, Setis pasiuntė Egiptan žygūną. Po keturių dienų tuo pačiu keliu išvyko antras karaliaus pasiuntinys. Nei vienas, nei kitas nepasiekė Egipto: šalia tako, vedančio į Nilo slėnį, jų tykojo dykumų plėšikai. Jie nužudė abu žygūnus, pavogė jų drabužius ir sudaužė medines lenteles, kuriose Ramzis buvo parašęs karalienei, kad jų būrys kasa auksą ir pradėjo statyti šventyklą bei kalnakasių miestą.

Dykumos plėšikų pasiuntinys pranešė Šenarui, kad Faraonas ir karalystės valdytojas gyvi ir sveiki, o Setis, dievų padedamas, rado dykumoje puikų šaltinį. Vadinasi, beduinų, įpareigotų apnuodyti pagrindinį šulinį, pastangos nuėjo perniek.

Dvare daug kas manė, kad Setis ir Ramzis tapo piktų kerų aukomis. Tačiau kaip pasinaudoti tuo, kad Faraono nėra Memfyje? Tuja tvirtai laikė valstybės vairą. Ji būtų priversta paskirti Šenarą karalystės valdytoju tik tuo atveju, jei jos vyras ir jaunesnysis sūnus tikrai dingtų — ar žūtų...

Netrukus — vėliausiai po keleto savaičių — Setis grįš, o Šenaras bus praleidęs progą priartėti prie aukščiausios valdžios. Vis dėlto liko dar nedidelė viltis, kad nepakeliamas karštis, gyvatės arba skorpionai atliks tai, ko nesugebėjo įvykdyti beduinai.

Amenis prarado miegą.

Vis atkakliau plito gandai, kad dingo ne tik aukso ieškotojai, bet ir išvykęs jų pėdomis Sečio bei Ramzio vadovaujamas būrys. Iš pradžių jaunasis raštininkas netikėjo tais tauškalais, o paskui nuėjo pasiteirauti į karališkųjų žygūnų tarnybos būstinę. Ten jam pasakė tiesą, ir ji tikrai kėlė nerimą.

Apie Faraoną ir karalystės valdytoją iš tiesų nėra jokių žinių, o niekas net piršto nepajudina!

Vienintelis žmogus galėjo ko nors imtis, bent jau nusiųsti į rytų dykumą gelbėjimo būrį. Todėl Amenis leidosi į didžiosios valdovo sutuoktinės rūmus, kur jį priėmė nepaprasto grožio mergina. Nors jaunasis raštininkas nepasitikėjo priešingos lyties atstovėmis ir jų kerais, jis negalėjo likti abejingas tobuliems Nefertarės veido bruožams, jos gilaus žvilgsnio žavesiui ir švelniam balsui.

— Norėčiau pamatyti Jos Didenybę.

— Kadangi Faraono nėra, ji labai užimta. Gal galėčiau sužinoti, kokiu tikslu jūs atėjote?

— Atleiskite, bet...

— Aš vardu Nefertarė. Karalienė paskyrė mane savo rūmų prižiūrėtoja. Prižadu, kad tikrai perduosiu jai viską, ką jūs man pasakysite, ir neiškraipysiu jūsų žodžių.

Nors ji ir moteris, bet atrodė kalbanti nuoširdžiai... Sieloje peikdamas save už tokią silpnybę, Amenis vis dėlto pasidavė pagundai:

— Būdamas karalystės valdytojo asmens raštininkas ir sandalų laikytojas, manau, kad būtina tučtuojau išsiųsti rinktinį būrį ieškoti Faraono ir jo sūnaus.

Nefertarė nusišypsojo.

— Nesibaiminkite, karalienė viską žino.

— Žino... Betgi to nepakanka!

— Faraonui negresia joks pavojus.

— Tokiu atveju jis jau seniai būtų atsiuntęs dvarui pranešimą!

— Aš negaliu jums paaiškinti plačiau, bet prašau manimi patikėti.

— Maldauju, įtikinkite karalienę pradėti paieškas.

— Ji taip pat nerimauja dėl savo vyro ir sūnaus likimo, galite būti tuo tikras. Jeigu jiems kas nors grėstų, ji nesėdėtų rankų sudėjusi.

Įveikti tokį nuotolį, užsikrausčius ant stipraus ir greitakojo asilo nugaros, buvo tikra kankynė, bet Ameniui, nors jis baisiai nekentė keliauti, būtinai reikėjo susitikti su Setau. Gyvačių kerėtojas gyveno dykumos pakraštyje, toli nuo Memfio centro. Palei drėkinimo kanalą einančiam gruntkeliui, rodės, nebus galo; laimė, kai kurie pakrantės gyventojai buvo girdėję apie Setau ir jo nubę žmoną ir žinojo, kur yra jų buveinė.

Kai Amenis sėkmingai pasiekė tikslą, jam gelte gėlė strėnas. Vargšas nesiliovė čiaudėjęs nuo dulkių ir trynėsi paraudusias, įskaudusias akis.

Vandens Lelija, ruošusi lauke kažkokią mikstūrą, kurios bjauri smarvė trenkė Ameniui į nosį, pakvietė užeiti vidun. Jau ketindamas peržengti erdvaus balto namo slenkstį, jis staiga atsitraukė atatupstas.

Iškėlusi galvą, Ameniui grasino karališkoji kobra.

— Ji sena ir nekenksminga, — pasakė Vandens Lelija.

Ji paglostė gyvatei galvą, o ši ėmė linguoti į šonus: matyt, jai patiko šeimininkės glamonė. Amenis tuo pasinaudojo ir įsmuko vidun.

Priimamajame vos tilpo įvairiausių dydžių buteliukai ir keistų formų daiktai, kurie buvo reikalingi nuodams apdoroti. Setau atsitūpęs perpylinėjo iš vieno indo į kitą kažkokį tirštą rausvą skystį.

— Bene paklydai, Ameni? Pamatyti tave ne raštinėje — grynas stebuklas.

— Veikiau katastrofa.

— Koks burtininkas privertė tave išlįsti iš urvo?

— Ramzis tapo sąmokslo auka.

— Tavo vaizduotė per daug įsisiūbavo!

— Jis dingo rytų dykumoje kartu su Sečiu, pakeliui į aukso kasyklas.

— Ramzis dingo?

— Nei iš jų, nei apie juos negauta jokių žinių jau daugiau kaip dešimt dienų.

— Pranešimas įstrigo kokioj nors raštinėj, ir tiek.

— Ne, aš pats patikrinau... Ir tai dar ne viskas.

— Na, kas dar?

— Sąmokslą suruošė karalienė Tuja.

Setau vos neapvertė savo puodelio ir atsigręžė į Amenį.

— Ar iš proto išsikraustei?!

— Aš paprašiau audiencijos. Ji atsisakė mane priimti.

— Nieko nuostabaus.

— Aš sužinojau, kad karalienė laiko padėtį visiškai normalia, kad ji nė kiek nesibaimina ir neketina siųsti gelbėjimo būrio.

— Gandai, ne kitaip.

— Visa tai man pasakė Nefertarė, naujoji karalienės rūmų prižiūrėtoja.

Setau atrodė susikrimtęs.

— Taigi tu manai, kad Tuja pamėgino atsikratyti savo vyro norėdama užgrobti valdžią... Neįtikima!

— Faktai lieka faktais.

— Setis ir Tuja visada puikiai sutarė.

— Tada kodėl ji atsisako jam padėti? Pripažink tai, kas akivaizdu: jinai išsiuntė jį į pražūtį, kad pati galėtų atsisėsti sostan.

— Net jei tu teisus, ką mes galime padaryti?

— Ieškoti Ramzio.

— O iš kur mes paimsime kariuomenę?

— Užteks mudviejų: tavęs ir manęs.

Setau atsistojo.

— Tu valandų valandas keliausi per dykumą?! Vargšas mano Ameni, tu tikrai netekai proto!

— Sutinki ar ne?

— Žinoma, ne!

— Tu palieki Ramzį nelaimėje?

— Jeigu tavo prielaida teisinga, jis jau miręs. Kuriam galui mums rizikuoti gyvybe?

— Aš jau turiu asilą ir vandens. Duok man vaistų nuo gyvačių.

— Tu nemokėsi jais pasinaudoti.

— Tuomet ačiū už viską.

— Pasilik... Tavo sumanymas — gryna beprotybė!