Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Setis patikėjo karalystės valdytojui užduotį nuolat tikrinti papirusų gamybą ir prižiūrėti, kad jie būtų paskirstomi teisingai. Kiekvienas administracijos skyrius skundėsi negaunąs užtektinai papirusų ir kaltino kaimyninį padalinį gobšumu.

Ramzis kaip tik pastebėjo Šenarui dirbančių raštininkų piktnaudžiavimą vertingaisiais papirusais, todėl pakvietė vyresnįjį brolį pokalbio, ketindamas padaryti galą jo darbuotojų savivalei.

Šenaras atrodė puikiai nusiteikęs.

— Jei tau manęs reikia, Ramzi, esu pasiruošęs padėti.

— Ar tu tikrini savo raštininkų darbą?

— Taip, bet į smulkmenas per daug nesigilinu.

— O papirusų pirkimu ar pasidomi?

— Ne, o ką? Ten kas nors negerai?

— Tikrai taip. Tavo raštininkai savavališkai pasiima didelį pirmarūšių papirusų kiekį.

— Aš mėgstu rašyti ant gero papiruso, bet sutinku, kad mano raštininkai elgiasi neleistinai. Prasikaltusieji bus griežtai nubausti.

Šenaro reakcija nustebino Ramzį: jis ne tik neprotestavo, bet dargi pripažino savo klaidą!

— Man patinka tavo darbo metodai, — pareiškė Šenaras. — Reikia pertvarkyti ir gerinti valstybės valdymą. Negalima pakęsti jokio, net menkiausio parsidavėliškumo ar kyšininkavimo. Šioje srityje aš galiu tau veiksmingai padėti: rūpinimasis protokolu leidžia labai gerai susipažinti su dvaro papročiais bei dorove ir pastebėti įstatymų pažeidimo atvejus. Negana iškelti juos į dienos šviesą: tokias blogybes būtina taisyti.

Ramzis net suabejojo, ar jis iš tiesų kalbasi su savo vyresniuoju broliu: kokia geroji dievybė pavertė suktą dvariškį tiesos gynėju?

— Mielai priimu tavo pasiūlymą.

— Niekas negalėtų suteikti man daugiau džiaugsmo, kaip šis nuoširdus bendradarbiavimas! Iš pradžių aš išvalysiu savo arklides, o paskui mes imsimės karalystės arklidžių.

— O ką, ten tiek daug purvo?

— Setis — didis valdovas, jo vardas liks Istorijos puslapiuose, bet jis negali pasirūpinti viskuo ir visais. Didžiūnas, didžiūno sūnus ir anūkas, įgyja blogų įpročių ir ima savintis svetimas teises paniekindamas kitą. Būdamas karalystės valdytojas, tu gali pasiekti, kad tokiems žmonėms nebebūtų nuolaidžiaujama. Praeityje aš pats turėjau iš to naudos, bet šis etapas pasibaigė. Mudu su tavim — broliai, o Faraonas kiekvienam iš mūsų paskyrė tinkamą vietą: štai tiesa, kuria mes turime vadovautis.

— Kas tai: taika ar paliaubos?

— Taika, galutinė ir neatšaukiama, — pareiškė Šenaras. — Mes ne kartą pykomės, ir abu — kiekvienas savaip — esame dėl to kalti. Ši brolžudiška kova nebeturi prasmės. Tu esi karalystės valdytojas, aš — protokolo tarnybos viršininkas: padėkime vienas kitam šalies gerovės vardan.

Kai Šenaras išėjo, Ramzis dar ilgai jautėsi sutrikęs: ką reiškė toks vyresniojo brolio elgesys? Ar jis spendė Ramziui žabangus, ar keitė strategiją, ar buvo nuoširdus?

40

Didžioji Faraono taryba susirinko tuoj pat po rytmetinių apeigų. Saulė jau smarkiai kaitino, ir visi stengėsi prisiglausti kur nors šešėlyje. Kai kurie storuliai dvariškiai srūte sruvo prakaitu ir įsakinėjo tarnams juos vėduoti.

Laimė, karaliaus audiencijų salėje buvo vėsu; sumaniai išdėstyti aukšti langai sudarė sąlygas tokiai oro cirkuliacijai, kad posėdžiauti šioje patalpoje buvo malonu. Būdamas abejingas madai, valdovas vilkėjo paprastais baltais drabužiais, tuo tarpu daugelis ministrų vienas su kitu rungtyniavo elegancija. Šiame neeiliniame tarybos posėdyje dalyvavo viziris, didieji Memfio ir Heliopolio žyniai bei dykumos sargybos viršininkas.

Sėdėdamas tėvo dešinėje, Ramzis stebėjo susirinkusiuosius. Bailūs, nerimastingi, tuščiagarbiai, santūrūs ir protingi... Įvairūs žmonės atėjo čia, paklusdami aukščiausiai Faraono valdžiai. Tik ji juos vienijo. Jei ne toji valdžia, jie sudraskytų vienas kitą.

— Dykumos sargybos viršininkas atnešė blogų žinių, — pasakė Setis. — Jis pats jums praneš, kas atsitiko.

Kokių šešiasdešimties metų aukštasis pareigūnas pasiekė savo tarnybos viršūnę, pradėjęs nuo žemiausių jos pakopų. Ramus, išmanąs savo darbą, jis žinojo net menkiausią takelį vakarų ir rytų dykumose ir palaikė saugumą tuose erdviuose plotuose, kuriais keliavo karavanai ir kalnakasių būriai. Jis visai nesiekė garbės ir ketino atsistatydinęs ramiai leisti dienas savo valdose prie Asuano, tad jo pranešimo visi klausėsi labai atidžiai, juoba kad jam retai suteikdavo žodį tokiomis iškilmingomis aplinkybėmis.

— Aukso ieškotojų būrys, prieš mėnesį išvykęs į rytų dykumą, dingo.

Visi ilgai tylėjo, apstulbinti sargybos viršininko pranešimo. Nė dievo Seto žaibas, trenkęs į salės vidurį, nebūtų padaręs susirinkusiems tokio įspūdžio. Didysis dievo Ptaho žynys paprašė karalių suteikti jam žodį, ir Setis leido jam kalbėti. Pagal didžiojoje taryboje priimtą tvarką, posėdžio dalyviai galėjo prabilti tik valdovui leidus, ir visi klausėsi pasisakančiojo nepertraukdami jo kalbos. Kad ir koks svarbus būtų svarstomas klausimas, nevalia buvo nei kelti sumaištį, nei triukšmauti. Ieškant teisingo sprendimo, visų pirma reikėjo gerbti kito nuomonę.

— Ar jūs tikras, kad ši žinia teisinga?

— Deja, taip. Tokiais atvejais žygūnai nuolat pranešinėja man apie būrio judėjimą, apie sunkumus, su kuriais jis susiduria, o tuo labiau — apie ištikusią nesėkmę ar nelaimę. O apie aukso ieškotojų būrį aš neturiu jokių žinių jau kelios savaitės.

— Ar anksčiau tokių dalykų niekada neatsitikdavo?

— Taip, pasitaikydavo — neramiais laikais.

— Galbūt būrį užpuolė beduinai?

— Šiame ruože tai mažai tikėtina: sargyba uoliai jį prižiūri.

— Mažai tikėtina, ar — neįmanoma?

— Jokia mums žinoma gentis negalėtų taip sutrikdyti tokio būrio ekspedicijos, kad jos dalyviai apskritai nepajėgtų ničnieko mums pranešti. Aukso ieškotojus saugojo prityrusių sargybinių padalinys.

— Ką jūs pats apie tai manote?

— Nežinau, ką ir manyti, bet man labai neramu.

Dykumų auksas buvo reikalingas šventykloms: tasai „dievų kūnas“, netrūnijanti medžiaga ir amžino gyvenimo simbolis suteikdavo meistrų kūriniams neprilygstamą spindesį. O Valstybė mokėjo auksu už kai kurias įvežamas prekes. Be to, auksas labai tiko diplomatinėms dovanoms, kai reikėdavo pamaloninti kokį nors užsienio valdovą norint palaikyti taiką. Nebuvo galima leisti jokių vertingojo metalo išgavimo sutrikimų.

— Ką jūs siūlote? — paklausė Faraonas dykumų sargybos viršininko.

— Nedelsiant pasiųsti ten kariuomenę.

— Jai vadovausiu aš, — paskelbė Setis, — o karalystės valdytojas mane lydės.

Didžioji taryba pritarė šiam sprendimui. Šenaras, pasisergėjęs dalyvauti diskusijoje, padrąsino brolį ir pažadėjo rūpintis Ramziui patikėtais reikalais, o visą sukauptą medžiagą šis galėsiąs peržiūrėti, kai tik grįš iš žygio.

Devintaisiais Sečio valdymo metais, dvidešimtą trečio metų mėnesio dieną keturių šimtų žmonių ekspedicijos korpusas, vadovaujamas paties Faraono ir karalystės valdytojo, žygiavo karščiu tvoskančia dykuma į šiaurę nuo Edfu miesto, maždaug už šimto kilometrų į pietus nuo kelio, vedančio į Uadi Hamamato akmens skaldyklas. Jis artinosi prie Uadi Mia, iš kur aukso ieškotojų būrys buvo išsiuntęs į Memfį savo paskutinį pranešimą.

Jo tekste nebuvo nė vieno žodžio, galinčio kelti nerimą. Aukso ieškotojų nuotaika buvo puiki, kaip ir visų jų sveikata. Raštininkas nepaminėjo jokio bent kiek įtartino įvykio.

Setis dieną naktį laikė kariuomenę kovinėje parengtyje. Nors dykumų sargybos viršininkas, su savo geriausiais vyrais prisijungęs prie Faraono armijos, buvo įsitikinęs, kad joks pavojus jiems negresia, Setis baiminosi netikėto iš Sinajaus pusiasalio atėjusių beduinų užpuolimo. Plėšikavimas ir žudymas buvo jų įstatymas. Apimti staigios beprotybės, jų vadeivos įvykdydavo žiauriausius nusikaltimus.