Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Pranešimą, aplenkusį įprastus raštų įteikimo kelius, pasirašė akmenskaldžių viršininkas Aperas. Matyt, bijodamas bausmės iš savo tiesioginių viršininkų už tai, kad atskleidė tiesą, jis ryžosi kreiptis į patį Faraoną, kurio sekretoriatas pranešimą manė esant rimtą ir įteikė jį Sečiui.

Tarp saulės įkaitintų uolų Ramzis pasijuto kaip namie. Jis suvokė amžinosios medžiagos, kurią skulptoriai priversdavo prabilti, jėgą. Didžiulis Asuano karjeras buvo vienas iš kertinių akmenų, ant kurių nuo pirmosios dinastijos laikų kilo Egipto rūmas. Asuano granitas įkūnijo išliekančio kartų kartoms ir įveikiančio laiką kūrinio tvirtybę.

Granitą apdoroją vyrai laikėsi griežtos tvarkos. Pasiskirstę į brigadas, akmenskaldžiai sužymėdavo geriausius luistus, išbandydavo jų tvirtumą ir atskirdavo nuo uolienos, dirbdami labai atsargiai. Nuo jų darbo kokybės priklausė Egipto ateitis: juk jų rankos duodavo pradžią šventykloms, kur glūdėjo kuriančiosios jėgos ir stovėjo statulos, kuriose apsigyvendavo prisikėlusiųjų sielos.

Kiekvienas faraonas rūpinosi karjeru ir čia dirbančiųjų gyvenimo sąlygomis. Akmenskaldžiai džiaugėsi matydami Setį ir galėdami pasveikinti karalystės valdytoją, kuris vis labiau panašėjo į tėvą. Šenaro vardo čia niekas nebuvo girdėjęs.

Setis liepė pakviesti akmenskaldžių viršininką.

Kresnas, plačiapetis, kampuota galva ir storais pirštais, Aperas sukniubo priešais valdovą nežinodamas, ko iš jo tikėtis: pagyrimo ar papeikimo.

— Man atrodo, kad granito skaldykloje visai ramu.

— Čia viskas tvarkoje, Jūsų Didenybe.

— O tavo laiške sakoma kas kita.

— Mano laiške?

— Gal imsi gintis man rašęs?

— Rašyti... Tai ne mano nosiai. Kai reikia, aš pasikviečiu raštininką.

— Argi ne tu man pranešei apie rimtą darbininkų ir kareivių susidūrimą?

— Tikrai ne, Didenybe... Tai kad nieko tokio nebuvo! Pasitaiko vienas kitas smulkus nesutarimas, bet mes susitvarkome patys.

— O meistrai?

— Mes gerbiame juos, o jie gerbia mus — mums nėra ko pyktis. Jie juk ne miestelėnai, o iš tų pačių darbininkų. Jie pradėjo taip kaip kiti; jie visko pasiekė savo rankomis ir išmano savo darbą. Jeigu kuris nors ima save laikyti ne tuo, kas yra iš tikrųjų, tai mes tokiam įkrečiame proto.

Ir Aperas pasitrynė rankas, pasirengęs nors tuoj pat apkumščiuoti bet kurį, išdrįsiantį piktnaudžiauti valdžia.

— Ar pagrindiniam karjerui negresia granito atsargų išsekimas?

Akmenskaldžių viršininkas iš nuostabos net išsižiojo:

— Še kad nori... Kas gi jus perspėjo?

— Vadinasi, tai tiesa?

— Kaip čia pasakius... Dirbti darosi sunkiau, reikia giliau kasti. Po dvejų trejų metų teks ieškoti naujo telkinio. Bet kad jūs jau šiandien apie tai žinotumėte... Aiškiaregystė, ir tiek, ne kitaip.

— Parodyk man tą vietą, kuri kelia tau susirūpinimą.

Aperas nuvedė Setį su Ramziu ant nedidelės kalvos viršūnės, iš kur buvo matyti didžioji karjero dalis.

— Štai čia, į kairę nuo jūsų, — parodė jis ištiesęs ranką. — Mes abejojame, ar pavyks čia išgauti obeliską.

— Patylėkim, — pareikalavo Setis.

Ramzis pamatė, kaip keičiasi tėvo žvilgsnis. Dabar jis žiūrėjo į akmenis nepaprastai įdėmiai, tarsi būtų skverbęsis į jų vidų, tarsi jo paties kūnas būtų tapęs granitu. Nuo Sečio sklido toks karštis, kad šalia jo pasidarė beveik neįmanoma stovėti. Apstulbęs akmenskaldžių viršininkas pasitraukė į šalį. Ramzis liko šalia valdovo. Jis taip pat pabandė prasiskverbti už regimojo pasaulio ribų, bet jo minti atsitrenkė į vientisą, akliną granito sieną; Ramziui net suskaudo saulės rezginys. Nepaisydamas skausmo, jis vis tiek atkakliai stengėsi įžiūrėti daugiau, nei matė plika akimi, ir galų gale ėmė aiškiai skirti glūdinčias po jo kojomis granito gyslas. Atrodė, kad jos kyla iš žemės gelmių, atsiveria saulei ir vėjui, įgauna ypatingą formą, o paskui kietėja ir virsta rausvu granitu, nusėtu spindinčiomis žvaigždutėmis.

— Palikite senąją vietą, — įsakė Setis, — ir kąskite dešiniau, dideliame plote. Granito čia užteks dar dešimtmečiams.

Akmenskaldžių viršininkas nubėgo kalvos šlaitu žemyn ir kirtikliu įskėlė juosvą gyslinę uolieną, nežadėjusią nieko gera. Tačiau faraonas neklydo: jie išvydo kerinčio grožio granitą.

— Tu, Ramzi, taip pat matei. Tęsk ką pradėjęs, skverbkis vis giliau į akmens širdį, ir žinios ateis.

Nepraėjo nė ketvirtis valandos, o naujiena apie Faraono įvykdytą stebuklą jau pasklido karjeruose, krantinėse ir mieste. Tai reiškė, kad didžiųjų darbų epocha tęsis, o Asuano klestėjimui niekas negresia.

— Laišką parašė ne Aperas, — padarė išvadą Ramzis. — Kas gi bandė jus apgauti?

— Mane privertė atvykti čia ne tam, kad aš rasčiau naują granito skaldyklą, — tarė Setis. — Tas, kuris atsiuntė pranešimą, tikėjosi ne to.

— Ko gi jis tikėjosi?

Faraonas su sūnumi suglumę ėmė leistis žemyn siauru takeliu, vingiuojančiu kalvos šlaitu. Setis ryžtingai žingsniavo priekyje.

Staiga pasigirdęs dundesys privertė Ramzį suklusti.

Vos tik jis atsigręžė, du akmenukai, šokčioją kaip išgąsdintos gazelės, įdrėskė jam koją. Jie ritosi pačioje smarkios akmenų griūties pradžioje, o jai iš paskos šlaitu didžiuliu greičiu lėkė žemyn milžiniškas granito luistas.

Apakintas dulkių debesies, Ramzis suriko:

— Tėve, traukitės!

Šoktelėjęs atgal, jaunuolis pargriuvo.

Galinga Sečio ranka kilstelėjo jį nuo žemės ir nustūmė į šalį nuo krintančio akmens. Granito luistas pašėlusiai skriejo toliau. Pasigirdo riksmas. Akmenskaldžiai ir akmentašiai pastebėjo sprunkantį žmogų.

— Tai jis, ana ten! Tai jis nuvertė luistą! — sušuko Aperas.

Daug darbininkų puolė jį vytis.

Aperas pirmasis pasivijo bėglį ir smarkiai trenkė jam kumščiu per pakaušį, kad priverstų jį sustoti. Bet akmenskaldžių viršininkas neapskaičiavo savo jėgos: faraonui buvo atgabentas tik bėglio lavonas.

— Kas jis? — paklausė Setis.

— Nežinau, — atsakė Aperas. — Jis čia nedirbo.

Asuano tvarkos sergėtojai netruko išsiaiškinti, kad tas žmogus buvo valtininkas, bevaikis našlys, uždarbiavęs plukdydamas molinius indus.

— Jis taikėsi į tave, — pareiškė Setis, — bet tau nebuvo lemta žūti tokiu būdu.

— Ar jūs suteiksite man teisę pačiam ieškoti tiesos?

— Aš to reikalauju.

— Aš žinau, kam patikėti tyrimą.

39

Amenis drebėjo ir džiūgavo.

Drebėjo klausydamasis Ramzio pasakojimo apie tai, kaip jis visai neseniai išvengė šiurpios mirties, o džiūgavo dėl to, kad Egipto valdytojas atnešė jam Sečio gautą laišką, turėjusį paskatinti faraoną atvykti į Asuaną. Laiškas buvo puikus pėdsakas tyrimui.

— Graži rašysena, — konstatavo Amenis. — Rašė aukštuomenės žmogus, išsilavinęs, įpratęs rašyti įvairius raštus.

— Vadinasi, Faraonas žinojo, kad jį atsiuntė ne akmenskaldžių viršininkas ir kad norima jį įvilioti į spąstus.

— Mano supratimu, taikytasi į jus abu. Nelaimingi atsitikimai akmens skaldyklose — ne toks jau retas dalykas.

— Ar sutinki imtis tyrimo?

— Žinoma! Bet...

— Bet?

— Turiu tau prisipažinti: aš vis ieškojau įtartinos dirbtuvės savininko. Labai norėjau atnešti tau įrodymą, kad ji tikrai priklausė Šenarui, bet man taip ir nepavyko jo rasti. O dabar tu duodi man daug patikimesnį pėdsaką, kuris gali nuvesti mus gana toli.

— Tikėkimės.

— Ar pavyko ką nors daugiau sužinoti apie valtininką?