Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Aš dažnai galvoju apie Avarį, Seto miestą, — prisipažino Ramzis.

— Jei tau bus lemta tapti faraonu, tu ten grįši ir bendrausi su slapta galybe, kai aš būsiu miręs.

— Jūs niekada nemirsite!

Tas šūksnis išsiveržė iš pačių jaunojo valdytojo širdies gelmių. Setis vos pastebimai šyptelėjo.

— Jei mano įpėdinis palaikys manąjį ka, galbūt aš ir sulauksiu tokios laimės.

Setis nusivedė Ramzį į didžiąją Ra šventyklą, kur pačiame kiemo po atviru dangumi viduryje stūksojo masyvus obeliskas. Jo auksu dengta viršūnė smigo padangėn išsklaidydama visas piktąsias jėgas.

— Jis simbolizuoja pirmapradį akmenį, kitados išnirusį iš pradžių vandenyno. Būdamas čia, šioje žemėje, jis palaiko amžiną kūrimą.

Dar neatsipeikėjęs po įspūdžio, kurį jam padarė obeliskas, Ramzis buvo nuvestas prie milžiniškos akacijos, kurią garbino dvi žynės, atliekančios Izidės ir Neftidės vaidmenis.

— Šiame medyje, — paaiškino Setis, — neregimos jėgos pagimdo Faraoną, maitina jį žvaigždžių pienu ir duoda jam vardą.

Tačiau tai buvo dar ne viskas, kuo Ramziui tądien teko stebėtis. Erdvioje koplyčioje prie medinio stovo, apdoroto imituojant marmurą, buvo pritvirtintos svarstyklės, pagamintos iš aukso ir sidabro. Jų plotis siekė du metrus, o aukštis — du metrus trisdešimt centimetrų. Pačiame viršuje sėdėjo auksinis pavianas — išradusio hieroglifus ir ilgio matą dievo Toto įsikūnijimas.

— Heliopolio svarstyklėmis sveriama kiekvienos būtybės ir kiekvieno daikto siela bei širdis. Šios svarstyklės yra vienas iš Maat simbolių. Mąstydamas ar veikdamas visada vadovaukis jos įstatymu.

Baigiantis dienai, praleistai šviesos mieste, Setis nusivedė Ramzį į vakarop jau ištuštėjusią statybos aikštelę.

— Čia iškils nauja šventovė, nes darbas niekuomet nenutrūksta. Statyti šventyklas — pirmoji Faraono pareiga. Drauge jis kuria savo tautą. Klaupkis, Ramzi, ir atlik savo pirmąjį darbą.

Setis ištiesė Ramziui medinį plaktuką ir kaltą. Nuostabiajam obeliskui jį saugant, o tėvui stebint, karalystės valdytojas nutašė pirmąjį būsimo pastato akmenį.

37

Amenis žavėjosi Ramziu be galo, be krašto, tačiau nemanė, kad šis neturi jokių trūkumų; antai jis per greit pamiršdavo jam padarytas šunybes ir neskubėjo išsiaiškinti kai kurių paslaptingų dalykų — pavyzdžiui, nekokybiško rašalo gamybos. O jaunasis valdytojo sandalų laikytojas atmintimi nesiskundė; be to, naujos pareigos teikė jam privalumų, ir jis nepraleido progos jais pasinaudoti.

Nenutylėdamas nė vienos smulkmenos, Amenis išdėstė visus faktus dvidešimčiai savo pavaldinių, sėdinčių raštininko poza ant demblių ir kuo atidžiausiai jo besiklausančių. Nors oratorius Amenis buvo menkas, jam pavyko sudominti savo auditoriją.

— Ką mes turime daryti? — pasiteiravo vienas raštininkas.

— Ištirti archyvus, kurie man buvo neprieinami; ten būtinai turi būti pirminio dokumento kopija, kur nurodytas visas tos dirbtuvės savininko vardas. Jeigu kas nors iš jūsų tą kopiją ras, tegu tučtuojau pristato ją man, tik — niekam apie tai nė žodžio! O karalystės valdytojas žinos, kaip atsilyginti už uolų darbą.

Tokiu plačiu mastu pradėtos paieškos būtinai turėjo pavykti. Kai įkaltis atsidurs jo rankose, Amenis parodys jį Ramziui, o užbaigus šią bylą, jis įtikins karalaitį vėl pasidomėti tuo, kas pasamdė vadeliotoją ir arklininką: nė vienas nusikaltėlis neturi likti nenubaustas.

Kadangi Ramzis dabar ėjo karalystės valdytojo pareigas, į jį su daugybe reikalų ir prašymų kreipdavosi aibė žmonių; be to, jis gaudavo krūvas laiškų, raštų ir dokumentų. Amenis išprašydavo įkyrius lankytojus, peržiūrėdavo korespondenciją ir parašydavo atsakymus, prie kurių Sečio sūnus prispausdavo savo antspaudą. Ramzio asmens sekretorius nepalikdavo neperskaitęs nė vieno laiško, neišleisdavo iš akių nė vieno dokumento: niekas negalės apkaltinti valdytoją nerūpestingumu ar aplaidumu, net jeigu jam, Ameniui, saugant draugo reputaciją, teks prarasti paskutinius sveikatos likučius.

Nors Ašai buvo tik aštuoniolika, iš pažiūros jis atrodė jau subrendęs vyras, sukaupęs turtingą patyrimą, visko matęs ir viskuo nusivylęs. Rafinuotai elegantiškas, jis kasdien keisdavo klubjuostę ir rūbą, sekė Memfio madą ir rūpestingai prižiūrėjo savo kūną. Išsikvėpinęs, švarutėliai nusiskutęs, jis kartais paslėpdavo savo banguotus plaukus po brangiu peruku; siauri išpuoselėti ūsiukai buvo nepriekaištingos formos, o subtilių bruožų veidas liudijo, kad Aša priklauso senai kilmingai giminei, kuo, beje, jis labai didžiavosi.

Jaunuolis pelnė visuotinį pripažinimą; prityrę diplomatai nešykštėjo jam pagyrimų, ir visi stebėjosi, kad Faraonas dar nepatikėjo jam svarbaus posto kokioje nors ambasadoje. Pats Aša, visada ramus ir giedrai nusiteikęs, nerodė jokio nepasitenkinimo. Puikiai susipažinęs net su menkiausiomis paslaptimis, apie kurias buvo kuždamasi Užsienio reikalų ministerijos koridoriuose, jis žinojo, kad jo valanda dar išmuš.

Tačiau karalystės valdytojo apsilankymas užklupo jį netikėtai ir labai nustebino. Be to, Aša išsyk pasijuto prasikaltęs: juk jam derėjo pirmam nuvykti pas Ramzį ir pareikšti savo pagarbą.

— Prašom priimti mano atsiprašymą, Egipto valdytojau.

— Argi draugams reikalingi atsiprašymai?

— Aš neatlikau savo pareigos.

— Ar tu patenkintas savo darbu?

— Daugmaž. Sėslus gyvenimas nelabai man prie širdies.

— Kur tu norėtum išvykti?

— Azijon. Kaip tik ten artimiausioje ateityje bus sprendžiamas pasaulio likimas. Jei Egiptas negaus teisingos informacijos, jam gresia rimtos nesėkmės.

— Tu manai, kad mūsų diplomatinė tarnyba dirba nepakankamai gerai?

— Kiek žinau, deja, taip.

— Ką tu siūlai?

— Plačiau rinkti duomenis mums rūpimose teritorijose, geriau perprasti mūsų priešų ir sąjungininkų mąstymo būdą, išsiaiškinti jų stipriąsias bei silpnąsias puses ir liautis manius, kad mes nepasiekiami ir neįveikiami.

— Ar hetitai nekelia tau susirūpinimo?

— Apie juos sklando tiek prieštaringų gandų... O kas tikrai žino jų ginkluotųjų pajėgų kiekį ir tos armijos galimybes? Ligi šiol mes išvengėme tiesioginio konflikto.

— Ir tu dėl to apgailestauji?

— Žinoma, ne. Bet pripažink, padėtis labai neaiški.

— Ar tu jautiesi laimingas čia, Memfyje?

— Turtinga šeima, maloni sodyba, iš anksto numatyta ir patikima karjera, dvi trys meilužės... Ar tai ir yra laimė? Aš moku daug kalbų, tarp jų ir hetitų; kodėl gi nepanaudojus mano sugebėjimų?

— Galiu tau padėti.

— Kokiu būdu?

— Kaip karalystės valdytojas, aš pasiūlysiu Faraonui paskirti tave į vieną iš mūsų ambasadų Azijoje.

— Būtų tiesiog pasakiška!

— Nesidžiauk iš anksto — spręs Setis.

— Vis tiek ačiū už gerus norus.

— Tikėkimės, kad jie išsipildys.

Į Dolantės gimimo dienos proga surengtą priėmimą buvo pakviesti aukščiausi ir žymiausi karalystės asmenys. Nuo tos dienos, kai buvo vainikuotas faraonu, Setis tokiose šventėse nebesilankė. Palikęs Šenarui visus šventės organizavimo rūpesčius, Ramzis taip pat norėjo išsisukti nuo to aukštuomenės vakarėlio, bet, Ameniui patarus, sutiko užeiti ten prieš vakarienę.

Linksmuolis Saris, užsiauginęs solidų pilvuką, praskyrė į šalis pataikūnus, troškusius apipilti karalystės valdytoją liaupsėmis, o svarbiausia — iškaulyti kokių nors malonių.

— Tavo atvykimas daro mums garbę... Kaip aš didžiuojuosi savo mokiniu! Didžiuojuosi ir liūdžiu.