Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Esmė — tai Maat, juk taip?

— Maat suteikia teisingą kryptį, ji — bendruomenės laivo vairas, sosto pagrindas, tobulas matas ir teisingumas. Be jos negali būti įvykdyta nieko teisingo.

— Tėve...

— Koks nerimas tave graužia?

— Ar aš atitiksiu man iškeltos užduoties lygį?

— Jei nesugebėsi iki jos pakilti, ji tave sugniuždys. Pasaulis neišlaikytų pusiausvyros be Faraono veiklos, be jo žodžio ir apeigų, kurias jis atlieka. Jeigu kada nors dėl žmonių kvailumo ir godumo faraono institucija išnyks, tai Maat viešpatavimas baigsis, ir žemę vėl apgaubs tamsybės. Žmogus naikins viską aplink, įskaitant savo gentainius, stiprusis žudys silpnąjį, neteisybė nugalės, visur pasklis bjaurastis ir smurtas. Saulė nebepatekės, net jeigu jos diskas ir išliks danguje. Pats žmogus linkęs į blogį; Faraono vaidmuo — tiesinti kreivą lazdą, iš netvarkos nuolat daryti tvarką. Bet kokia kita valdymo forma pasmerkta nesėkmei.

Nepasotinamasis Ramzis apipylė tėvą šimtais klausimų. Karalius nesistengė išvengti nė vieno iš jų. Šilta vasaros naktis jau buvo kone įpusėjusi, kai valdytojas išsitiesė ant akmeninio suolo klaidžiodamas akimis po žvaigždėtą dangų.

Sečiui įsakius, prasidėjo Opeto šventės ritualas. Žyniai iškėlė iš koplyčių Tėbų trejybės valtis: neregimojo dievo Amono, visatos motinos Mutės ir kertančio dangų ir erdves jų sūnaus Honsu, kurio įsikūnijimas buvo Ramzis. Prieš peržengdami šventyklos slenkstį, Setis su sūnumi paaukojo dieviškosioms valtims puokštes gėlių ir atnašavo jų garbei vyno. Paskui jas rūpestingai uždangstė, kad neišmanantieji religinių paslapčių matytų nematydami.

Šią potvynio antrojo mėnesio devynioliktą dieną prie Karnako šventyklos susirinko daugybė žmonių. Kai atsivėrė didžiosios paauksuoto medžio durys, praleisdamos eiseną, kurios priekyje žengė Faraonas ir jo sūnus, minia pratrūko džiaugsmu. Dievai buvo čia pat, tad metai bus geri.

Susidarė dvi procesijos: viena pasuko sfinksų alėja, einančia nuo Karnako į Luksorą, kita plaukė Nilu nuo pirmos šventyklos krantinės prie antrosios. Faraonas plaukė valtimi, kuri traukė visų žvilgsnius: padengta dykumos auksu ir brangakmeniais, ji tviskėte tviskėjo saulės spinduliuose. Pats Setis vadovavo flotilei, o Ramzis žingsniavo keliu, abipus kurio stovėjo sfinksai, globoją čia einančiuosius.

Trimitai, fleitos, tamburinai, sistrai ir liutnios akompanavo akrobatams ir šokėjoms. Nilo pakrantėse buvo prekiaujama apetitą žadinančiais valgiais ir šviežiu alumi, kuriuo pirkėjai užsigerdavo keptą paukštieną, pyragaičius ir vaisius.

Ramzis pabandė pamiršti aplinkinį triukšmą ir susikaupti savo apeiginiam vaidmeniui: nuvesti dievus iki Luksoro šventyklos, kur atgimsta faraono ka. Procesija stabtelėjo prie keleto šventyklėlių, kur taip pat buvo atnašaujamos aukos, ir neskubėdama atvyko prie Luksoro vartų vienu metu su Sečiu.

Dieviškosios valtys buvo įneštos į šventyklos vidų, kur minia neturėjo teisės įeiti. Tad šventė tęsėsi lauke, o čia buvo ruošiamasi neregimų jėgų, nuo kurių priklausė visos vaisingumo formos, atgimimui. Vienuolika dienų neįžengiamos šventovės paslaptyje trys valtys kaupė naują galią.

Amono žynės šoko, dainavo ir grojo. Tvirtakrūtės šokėjos, kurių vešlius plaukus juosė gardžiai kvepiančio papiruso ūgliai, o įtrinti kvapiais aliejais kūnai skleidė lotoso aromatą, grakščiai sukosi kerinčiame lėtame šokyje.

Tarp grojančių liutnia merginų buvo ir Nefertarė. Ji laikėsi truputį nuošaliau nuo savo draugių, buvo sutelkusi visą dėmesį į instrumentą ir atrodė nė kiek nesidominti išoriniu pasauliu. Kaip tokia jaunutė mergina galėjo būti tokia rimta? Stengdamasi likti nepastebėta, ji skyrėsi iš kitų. Ramzis pabandė pagauti jos žvilgsnį, bet melsvai žalios akys liko įsmeigtos į liutnios stygas. Tačiau kad ir kaip Nerfertarė elgtųsi, jai niekad nepavyks nuslėpti savo grožio. Štai ir dabar ji pranoko kitas Amono žynes, o juk jos buvo labai patrauklios.

Stojo tyla. Jaunos moterys išsiskirstė: vienos — patenkintos savo pasirodymu, kitos — skubėdamos pasidalyti įspūdžiais. Nefertarė tebebuvo susikaupusi, tarsi pačioje sielos gilumoje būtų norėjusi išsaugoti apeigų atgarsį.

Ramzis lydėjo ją žvilgsniu, kol trapus baltai vilkinčios mergaitės siluetas ištirpo akinamoje vasaros šviesoje.

36

Gražioji Izetė susirangė į kamuoliuką, prisiglaudė prie nuogo Ramzio kūno ir ėmė kuždėti jam ausin meilės dainą, kurią mokėjo visos egiptietės:

— Kodėl aš — ne tarnaitė tavo, palydinti kiekvieną tavo žingsnį? Tuomet galėčiau aš tave aprengti ir nurengti, ir būčiau ta ranka, kuri tave šukuoja ar tavo kūną įtrina kvapiais aliejais. Kodėl nesu aš toji, kuri skalbia tavo rūbą? Kodėl aš — ne apyrankė tava ir ne papuošalai, kur tavo odą liečia ir persiima jos kvapu?

— Šitas eiles dainuoja įsimylėjėlis, o ne jo mylimoji.

— Nesvarbu... Aš noriu, kad tu visados jų klausytumeisi.

Meilės polėkyje gražioji Izetė buvo ir aistringa, ir švelni.

Lanksti ir išradinga, siekdama sužavėti mylimąjį, ji sugalvodavo vis naujų meilės žaidimų.

— Kas man darbo, ar tu — karalystės valdytojas, ar — paprastas valstietis! Aš myliu tave, tavo jėgą, tavo grožį.

Izetės aistra ir nuoširdumas jaudino Ramzį. Jos akyse jis neįžvelgė nė lašo melo ar apsimetinėjimo. Į meilingą Izetės švelnumą jis atsiliepė visu savo jaunatvišku įkarščiu, ir juodu kartu patyrė svaigią palaimą.

— Atsisakyk, — pasiūlė ji.

— Ko?

— Valdytojo pareigų, galimybės tapti Faraonu... Atsisakyk, Ramzi, ir gyvenkime sau laimingi.

— Anksčiau aš troškau tapti karaliumi. Vien pagalvojus apie tai, mane pildavo karštis ir dingdavo miegas. Paskui tėvas privertė mane suvokti, kokie neprotingi tie siekiai, ir aš jų atsisakiau, tiesiog išmečiau visa tai iš galvos. Ir štai Setis paskiria mane sosto įpėdiniu... Ugnies srautas perskrodė mano gyvenimą, ir aš nežinau, kur link jis mane nuneš.

— Nepulk į jį, lik ant kranto.

— Argi aš galiu laisvai apsispręsti?

— Pasikliauk manimi, ir aš tau padėsiu.

— Kad ir kaip tu stengtumeisi, aš vis tiek vienišas.

Izetės skruostais nusirito ašaros.

— Aš negaliu susitaikyti su tokiu likimu! Jeigu mes visada būsime kartu, tai lengviau atlaikysime visus išbandymus.

— Aš neišduosiu tėvo.

— Tik nepalik manęs!

Gražioji Izetė nebedrįso užsiminti apie santuoką. Jei reikės, ji liks šešėlyje.

Setau baugščiai vartė rankose karalystės valdytojo diademą ir urėją, o Ramzis linksmai ir truputį pašaipiai stebėjo bičiulį.

— Gal kartais prisibijai tos gyvatės?

— Jeigu jau ji kam įgėlė, neturiu kuo jį išgydyti: šios gyvatės nuodams priešnuodžio nėra.

— Nejaugi ir tu patarsi man atsisakyti karalystės valdytojo pareigų?

— Ir aš... Vadinasi, ne aš vienas esu tos nuomonės?

— Gražioji Izetė pageidauja ramesnio gyvenimo.

— Kas galėtų jai dėl to priekaištauti?

— Negi tu, šitoks nuotykių mėgėjas, staiga ėmei svajoti apie ramutį, menkutį gyvenimėlį?

— Kelias, į kurį tu įžengei, labai pavojingas.

— Pameni, mes pasižadėjome rasti tikrąją galią? Tu kasdien rizikuoji savo gyvybe, kodėl aš turėčiau būti bailesnis?

— Aš turiu reikalą tik su gyvatėmis, o tau teks susidurti su žmonėmis. Patikėk, ši veislė kur kas pavojingesnė.

— Ar tu sutiktum dirbti su manim kartu?

— Valdytojas nori sudaryti savo komandą...

— Aš pasitikiu Ameniu ir tavimi.