Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Ramzis atsistojo ir nuėjo jo link.

Jis atsitrenkė į nematomą sieną ir buvo priverstas sustoti. Antras bandymas baigėsi tokia pat nesėkme, bet trečias leido jam įveikti kliūtį. Raudonos Seto akys degė kaip dvi liepsnos. Ramzis atlaikė jo žvilgsnį, nors pasijuto kaip ugnyje. Skaudėjo taip, tarsi liepsnos liežuviai būtų laižę jo kūną, bet Ramzis laikėsi iš paskutiniųjų. Ne, jis nesitrauks, net jei Setas jį sunaikins.

Tai buvo lemiama akimirka, nelygi dvikova, kurios pralaimėti jis neturėjo teisės. Raudonos akys ėmė lipti iš akiduobių nebetilpdamos jose; Ramzį apsiautė liepsna: degė galva, ugnies kamuoliu pavirto širdis. Bet jis išsilaikė ant kojų, metė iššūkį Setui ir nubloškė jį tolyn nuo savęs, šventyklos gilumon.

Kilo audra, Avarį užliejo tikra liūtis, nuo krušos ėmė drebėti šventyklos sienos. Raudona šviesa išblėso, Setas vėl paskendo tamsoje. Jis buvo vienintelis dievas, kuris neturėjo sūnaus, bet faraonas Setis, jo įpėdinis žemėje, pripažino savo sūnų žmogumi, apdovanotu galia.

— Tavo trečioji kelionė baigta, — sušnibždėjo jis.

34

Rugsėjui įpusėjus visas dvaras persikėlė į Tėbus, kad galėtų dalyvauti milžiniškoje Opeto šventėje, kurios metu Faraonas bendraus su Amonu, neregimuoju dievu: šis atgaivins savo sūnaus, atstovaujančio jam žemėje, ka — Sečio sargą, dvasią globėją, kuri po jo mirties keliaus į aną pasaulį. Linksmybės trukdavo dvi savaites, ir visi šalies kilmingieji privalėjo praleisti jas didžiajame Pietų mieste. Tiesa, religinės ceremonijos buvo skirtos nedaugeliui, tik perpratusiems tikėjimo paslaptis; paprasti žmonės pramogavo kaip kas išmanė, o turtuoliai lankydavo vieni kitus savo prašmatniose sodybose.

Ameniui ši kelionė buvo tikra kančia: juk jam reikėjo visur gabentis po keletą papiruso ritinėlių ir visus raštininko reikmenis. Jis negalėjo pakęsti viso to kraustymosi, kuris ardė jo gyvenimo tvarką ir darbo įpročius. Tačiau, nors ir nesugebėdamas nuslėpti prastos nuotaikos, Amenis parengė šią kelionę kuo rūpestingiausiai, kad Ramzis būtų patenkintas.

Po paskutinio sugrįžimo kartu su Sečiu karalaitis labai pasikeitė: tapo niūresnis, ėmė visų šalintis, dažnai paskęsdavo apmąstymuose. Amenis jam netrukdė, tik kasdien pateikdavo trumpą savo veiklos ataskaitą. Būdamas karališkasis raštininkas ir aukštas karininkas, Ramzis privalėjo tvarkyti daugybę smulkių valdymo reikalų, o asmens sekretorius lengvino jam šią naštą.

Nors Ameniui jų kelionė buvo ne prie širdies, laive, plaukiančiame Tėbų link, jis bent jau buvo išgelbėtas nuo gražiosios Izetės! Kol Ramzis buvo išvykęs, ji kasdien bandė išgauti iš Amenio žinių apie savo mylimąjį — o juk Amenis ir pats nieko nežinojo. Kadangi jaunasis raštininkas buvo abejingas gražuolės žavesiui, jųdviejų pokalbiai bemat pavirsdavo aštrokais susikirtimais. Kai Izetė iš grįžusio Ramzio pareikalavo, kad šis atsikratytų savo sekretoriaus, karalaitis šiurkščiai išprašė ją lauk, ir praėjo ne viena diena, kol juodu susitaikė. Kilmingajai gražuolei teko įsitikinti, kad Ramzis niekada neišduoda ir neišduos savo draugų.

Sėdėdamas ankštoje kajutėje, Amenis rašė laiškus, ant kurių Ramzis uždėdavo savo antspaudą. Įėjęs karalaitis atsisėdo ant demblio šalia raštininko.

— Kaip tu ištveri tokį saulės karštį? — nusistebėjo Amenis. — Tavo vietoje aš iškepčiau per kokį pusvalandį.

— Mudu su saule suprantame vienas kitą: aš ją garbinu, o ji man teikia jėgų. Ar nenori bent trumpam nutraukti darbą ir pasigrožėti gamta?

— Nuo dykinėjimo aš susergu. Atrodo, kad pastaroji kelionė tau nelabai pavyko.

— Kodėl tu taip manai?

— Grįžęs pasidarei kone atsiskyrėlis.

— Seku tavo pavyzdžiu.

— Nesišaipyk iš manęs. Saugok savo paslaptį, jeigu jau taip nori.

— Paslaptį... Taip, tu teisus.

— Vadinasi, tu manimi nebepasitiki.

— Priešingai: tu — vienintelė būtybė, galinti suprasti tai, ko žodžiais nepaaiškinsi.

— Gal tėvas atskleidė tau Ozirio paslaptis? — paklausė Amenis, ir jo akys smalsiai sužibo.

— Ne, bet jis supažindino mane su savo protėviais... Su visais savo protėviais.

Ramzis ištarė pastaruosius žodžius taip svariai, kad jaunasis raštininkas buvo sukrėstas. Tai, ką karalaičiui visai neseniai teko išgyventi, be abejo, sudarė vieną iš esminių jo gyvenimo tarpsnių. Amenis uždavė klausimą, kuris kabojo jam ant liežuvio galo:

— Ar Faraonas pakeitė tavo likimą?

— Jis atvėrė mano akims kitą tikrovę. Aš susitikau su dievu Setu.

Amenis krūptelėjo:

— Ir tu... likai gyvas!

— Gali mane paliesti.

— Jei kas nors man pasakytų, kad atsilaikė prieš Setą, aš juo nepatikėčiau, bet tu — visai kas kita!

Amenis baikščiai spustelėjo Ramzio ranką ir lengviau atsikvėpė:

— Tu nepavirtai piktąja dvasia...

— Ką gali žinoti!

— Aš būčiau pajutęs. Tu — ne toks kaip gražioji Izetė!

— Nebūk jai per griežtas.

— Argi ji nebandė sužlugdyti mano karjeros?

— Aš jai įrodžiau, kad ji neteisi.

— Nesitikėk, kad imsiu jai meilikauti.

— Beje... Ar tau neatrodo, kad esi per daug vienišas ir šiek tiek linkęs vaidytis?

— Moterys — pavojingos būtybės. Man kur kas mieliau darbas. O tau reikėtų pasidomėti, kokį vaidmenį tu turėsi atlikti per Opeto šventę. Tu užimsi vietą pirmame eisenos trečdalyje ir vilkėsi naujais lininiais drabužiais su plisuotomis rankovėmis. Turiu atkreipti tavo dėmesį į tai, kad jie labai lengvi ir ploni. Privalėsi laikytis tiesiai ir nedaryti staigių judesių.

— Tu parenki man sunkius išbandymus.

— Tam, kuriame tvinksi Seto energija, tai — tik menkniekis.

Neramumai Kanaane, Sirijoje ir Palestinoje buvo numalšinti, Galilėja ir Libanas priversti paklusti, beduinai ir nubiai nugalėti, hetitai nedrįso persikelti per Orontą. Egiptas ir Tėbai galėjo ramiai švęsti. Ir šiaurėje, ir pietuose galingiausia žemėje šalis sutramdė piktąsias jėgas, tik ir tegalvojančias, kaip užgrobti jos turtus. Per aštuonerius valdymo metus Setis pasirodė esąs didis faraonas, kurį garbins būsimosios kartos.

Plepūs liežuviai malė, kad amžinoji Sečio buveinė Karalių Slėnyje būsianti erdviausia ir gražiausia iš visų kada nors pastatytų. Karnake, kur dirbo daug architektų, faraonas pats vadovavo didelėms statyboms. Be to, visi be paliovos gyrė Gurnos šventyklą, esančią vakariniame Nilo krante, kuri buvo skirta amžinai garbinti atitinkamomis apeigomis Sečio ka — jo dvasinę jėgą.

Dabar net didžiausi užsispyrėliai pripažino, kad valdovas buvo teisus nesileidęs į pavojingą karą su hetitais ir nukreipęs šalies išteklius akmens šventovėms — dievų buveinėms statyti. Tačiau Šenaras nepraleido progos priminti savanaudžiams didikams, kad šiomis paliaubomis nebuvo pasinaudota prekybiniams mainams vystyti, o juk tik jie gali sušvelninti Egipto kaimynų priešiškumą. Daug didžiūnų nekantriai laukė, kad į valdžią ateitų vyresnysis Faraono sūnus, nes jis buvo panašus į juos. Sečio griežtumas ir polinkis į paslaptingumą pelnė jam nemaža priešų. Kai kurie didikai manė, kad su jais per mažai tariamasi. Bendrauti su Šenaru buvo kur kas lengviau: būdamas patrauklus ir malonus, jis mokėjo įgyti palankumą vienų, nepapiktinęs kitų, ir kiekvienam kalbėjo tai, ką šis ir norėjo išgirsti. Šenarui Opeto šventė buvo puiki proga savo įtakai išplėsti, nusipelnyti didžiojo Amono žynio ir jo pavaldinių draugystės.

Žinoma, Ramzio dalyvavimas šventėje jam trukdė, bet tai, ko jis bijojo po to nesuprantamo Sečio atsisakymo paskirti Ramzį Nubijos vietininku, neįvyko: Faraonas nesuteikė jokios privilegijos savo jaunesniajam sūnui, kuris, kaip ir daugybė kitų karališko kraujo vaikų, tenkinosi prabangiu ir nerūpestingu gyvenimu.