Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Šenaras kandžiojo lūpas. Ne, tas kraupus sapnas tuoj išsisklaidys, Setis išsigins savo sprendimo, Ramzis sugniuš ir atsisakys pareigų, per sunkių šešiolikmečiui... Bet apeigų tvarkytojas, Faraonui įsakius, pritvirtino prie Ramzio diademos auksinį urėją, vaizduojantį kobrą, kurios iškvepiama ugnis sunaikins regimus ir neregimus busimojo Egipto faraono priešus.

Trumpa ceremonija pasibaigė, ir į giedrą Tėbų dangų nuskriejo sveikinimo šūksniai.

35

Amenis tikrino protokolo tarnybos nurodymus dėl procesijos iš Karnako į Luksorą: Ramzis turės eiti tarp dviejų senų didikų, taigi jam teks žingsniuoti palengva. Karalaičiui reikės nemažai pasistengti norint prisiderinti prie lėto ir iškilmingo eisenos tempo.

Ramzis įėjo į raštinę, pamiršęs uždaryti duris. Amenis bemat pajuto skersvėjį ir nusičiaudėjo.

— Nepalikinėk atdarų durų, — niurgzliai pareikalavo jis. — Bepigu tau: tu niekad nesergi...

— Atleisk... Bet ar šitaip tu turėtum kalbėtis su Egipto karalystės valdytoju?

Jaunasis raštininkas nustebęs pažvelgė į draugą:

— Su kokiu valdytoju? Ką čia dabar šneki?

— Jei tik aš to nesusapnavau, mano tėvas ką tik viso dvaro akivaizdoje paskyrė mane sosto įpėdiniu ir karalystės valdytoju.

— Liaukis taip kvailai juokavęs!

— Tavo neapsakomas entuziazmas — veikiau jo trūkumas — man tiesiog glosto širdį.

— Valdytojas, valdytojas... O ar tu įsivaizduoji, koks tai darbas?!

— Tavo pareigų sąrašas ilgėja, Ameni. Pirmuoju savo nutarimu skiriu tave mano sandalų laikytoju. Turėdamas tokias pareigas, tu su manim nesiskirsi ir galėsi padėti savo naudingais patarimais.

Apstulbęs raštininkas nukorę galvą, susmuko savo žemoje kėdėje ir tik vargais negalais išsitiesė atsirėmęs į atkaltę:

— Sandalų laikytojas ir asmens sekretorius... Kokia negailestinga dievybė šitaip persekioja vargšą raštininką?

— Peržiūrėk protokolą, mano vieta jau ne eisenos viduryje.

— Aš noriu jį pamatyti, ir tučtuojau! — piktai pareikalavo gražioji Izetė.

— Tai visiškai neįmanoma, — atsakė Amenis šveisdamas porą puikių baltos odos sandalų, kuriuos Ramzis avės per iškilmingas ceremonijas.

— Šįkart tu žinai, kur jis?

— Žinau.

— Tai sakyk!

— Jums iš to nebus jokios naudos.

— Galgi leisi man pačiai apie tai spręsti?!

— Jūs tik tuščiai gaištat laiką.

— Ne kažkokio raštininkiūkščio reikalas, gaištu aš laiką ar ne!

Amenis padėjo sandalus ant demblio.

— Karalystės valdytojo asmens sekretorius ir sandalų laikytojas — kažkoks raštininkiūkštis? Jums teks rūpestingiau rinktis žodžius, gražuole: Ramzis nemėgsta pasipūtėlių.

Gražiajai Izetei nagai panižo skelti Ameniui antausį, bet ji susilaikė: įžūlus vaikėzas buvo teisus. Pagarba, kurią valdytojas jautė ir rodė savo sekretoriui, pavertė šį jaunuolį oficialiu asmeniu, su kuriuo ji nebegalėjo elgtis arogantiškai.

Izetė nenoromis pakeitė toną:

— Ar galiu sužinoti, kur man ieškoti valdytojo?

— Kaip aš jau sakiau, susitikti su juo neįmanoma: Faraonas pasiėmė jį kartu su savimi į Karnaką. Jie praleis ten naktį medituodami, o rytą eisenos priekyje iškeliaus į Luksorą.

Gražioji Izetė išėjo jausdamasi įžeista ir pažeminta. Nejaugi dabar, kai įvyko stebuklas, Ramzis išsprūs jai iš rankų? Ne, negali būti! Juk jinai myli jį, o jis myli ją. Instinktas nurodė jai teisingą kelią: ne su Šenaru, o su naujuoju karalystės valdytoju. Rytoj ji taps didžiąja valdovo sutuoktine ir Egipto karaliene!

Ši perspektyva staiga ją išgąsdino. Prisiminusi Tują, ji suvokė, kokios sunkios pareigos jos laukia. Izetė vadovavosi ne ambicijomis, o aistra: ji beprotiškai mylėjo Ramzį, tiesiog Ramzį, vyrą, o ne karalystės valdytoją.

Ramzis, kurio rankose bus aukščiausia valdžia... Kažin ar tai — tikrai stebuklas? O gal veikiau — nelaimė?

Džiugioje spūstyje, kilusioje po Ramzio paskyrimo, Šenaras pamatė savo seserį Dolantę ir jos vyrą Sarį. Juodu iš visų jėgų grūdosi pro žmones, kad spėtų pirmieji pasveikinti naująjį Egipto valdytoją. Šenaro šalininkai, dar neatsipeikėję iš nuostabos, kol kas neprisiekė Ramziui ištikimybės, bet vyresnysis faraono sūnus neabejojo, kad anksčiau ar vėliau buvę rėmėjai ir bičiuliai jį išduos.

Akivaizdu, kad jis nugalėtas, nustumtas į pašalį ir turės tarnauti valdytojui. O ko jis gali tikėtis iš Ramzio, — nebent kokio nors garbės posto be tikrosios valdžios?

Ką gi, Šenaras nusilenks, bet tik tam, kad apdumtų visiems akis. Jis neatsisakys savo planų: kas žino, ateitis galbūt nepašykštės staigmenų... Juk Ramzis dar ne Faraonas. Egipto istorijoje būta atvejų, kada valdytojai mirdavo pirma juos paskyrusių karalių. Tvirta Sečio sveikata leis jam išgyventi daug metų, ir jis, be abejo, perduos Ramziui tik mažytę savo valdžios dalelę, tokiu būdu pastatydamas valdytoją į keblią padėtį. Šenarui tereikės tik stumtelėti jį į prarają paskatinus padaryti keletą nepataisomų klaidų.

Iš esmės dar niekas neprarasta.

— Moze! — sušuko Ramzis pastebėjęs savo draugą didžiulėje statybų aikštelėje, kuri Sečio įsakymu buvo įrengta Karnake.

Hebrajas paliko akmentašių grupę, dirbusią jam vadovaujant, ir atsiklaupė prieš valdytoją:

— Reiškiu pagarbą...

— Stokis, Moze.

Juodu širdingai pasisveikino džiaugdamiesi, kad vėl susitiko.

— Ar čia tavo pirmoji darbovietė?

— Antroji. Aš išmokau gaminti plytas ir tašyti akmenis vakariniame Nilo krante, o paskui mane paskyrė šičia. Setis pageidauja pastatyti milžinišką salę su kolonomis, kurių kapiteliai turėtų išsiskleidusių papirusų žiedų formą. Beje, papiruso žiedai kaitaliosis su dar suglaustais lotoso žiedais. Sienos bus panašios į kalnų šlaitus, jose bus iškalti visų žemės turtų atvaizdai, ir pastato grožis prilygs dangaus aukštybei.

— Žinoma, toks projektas tave sugundė!

— Juk šventykla — lyg aukso taurė, kurioje telpa visi kūrybos stebuklai. Taip, architekto amatas man prie širdies; manau, kad radau savo kelią gyvenime.

Setis priėjo prie abiejų jaunuolių ir smulkiau papasakojo apie savo planus. Amenhotepo III pastatyta dengta galerija su dvidešimties metrų aukščio kolonomis jau nebeatitiko Karnako didybės, todėl jis nusprendęs, kad čia iškils tikras kolonų miškas. Kolonos stovės arti viena kitos, tad tarp jų liks labai nedaug erdvės, kurioje žais sumaniai paskirstyta šviesa, patenkanti pro aukštus ir siaurus langus. Kai salė bus baigta, čia nuolat vyks apeigos. Kadangi kolonų fustuose bus iškalti dievų ir Faraono atvaizdai, akmenys išsaugos pirmapradę Šviesą, kuria mito Egiptas. Mozė ėmė klausinėti apie salės orientaciją ir medžiagų atsparumą; karalius nuramino jį, įsakęs visais atvejais pasikliauti vyriausiuoju meistru iš „tiesos vietovės“ brolijos, įsikūrusios Deir-el-Medinos kaime vakarinėje Nilo pakrantėje, kur perpratę savo amato paslaptis meistrai atskleisdavo jas kitiems.

Karnake vakarėjo. Darbininkai tvarkingai sudėjo savo įrankius, statybos ištuštėjo. Nepraeis nė valanda, ir ant šventyklos stogo užkops astronomai bei astrologai, kuriems rūpės sužinoti, ką sako žvaigždės.

— Kas yra faraonas? — paklausė Setis Ramzio.

— Tas, kuris daro savo tautą laimingą.

— Norėdamas to pasiekti, nesistenk padaryti žmones laimingus prieš jų valią, bet atlik darbus, kurie būtų malonūs dievams ir amžinai kuriančiam Pradui; statyk šventyklas, panašias į dangų, ir pašvęsk jas dangiškajam jų valdovui. Ieškok esmės, tada atsiras darna ir antraeiliuose dalykuose.