Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Ką gi, kiekvienam — savas likimas.

— Beje, tavasis galėtų būti susijęs su vietininko nesėkmėm.

— Kokiu būdu?

— Neapsimetinėk, kad nesupranti. Jeigu jau taip pamilai tą savo Nubiją, tai vienintelė vieta, kurios tu gali pageidauti, — vietininko postas. Aš galiu padėti tau jį gauti.

Ramzis nesitikėjo tokios perspektyvos. Šenaras pastebėjo, kaip jis sumišo.

— Manau, kad tavo noras visiškai teisėtas, — tęsė vyresnysis brolis. — Jei tu užimtum šį postą, Nubijoje nebekiltų jokių neramumų. Būtum naudingas šaliai ir drauge rastum savo laimę.

Ak, ta svajonė... Svajonė, kurios Ramzis buvo jau atsisakęs: gyventi Nubijoje su savo liūtu ir šunimi, kasdien apkeliauti didžiulius tuščius plotus, jausti dvasinį ryšį su Nilu, uolomis ir auksiniu smėliu... Ne, tai pernelyg puiku.

— Tu iš manęs šaipaisi, Šenarai.

— Aš įrodysiu karaliui, kad tu tiesiog gimęs tam postui. Setis matė, ką tu sugebi. Daug kas mane parems, ir tu savo pasieksi.

— Tebūnie, kaip tu nori.

Šenaras pasveikino brolį, lyg šis jau būtų tapęs vietininku.

Būdamas Nubijoje, Ramzis nebestovės jam skersai kelio.

Aša nuobodžiavo.

Viršininkų jam patikėto administracinio darbo džiaugsmai išseko per keletą savaičių. Biurokratija ir archyvai jo netraukė. Ašą viliojo tik nuotykių kupinas darbas įvykių vietoje. Užmegzti ryšius, prakalbinti bet kokios visuomeninės padėties žmones, perprasti melą, išaiškinti dideles ir mažas paslaptis, atskleisti tai, kas buvo bandoma nuo jo nuslėpti, — štai kas iš tikrųjų jį domino.

Laukti irgi reikia mokėti. Aša turėjo paversti laiką savo sąjungininku. Susitaikęs su mintimi, kad jam vis tiek teks kantriai tykoti posto, suteiksiančio galimybę keliauti po Aziją ir perprasti Egipto priešų galvoseną, Aša griebėsi vienintelės strategijos, kokią tokiu atveju galėjo pritaikyti diplomatas: jis ėmė slankioti koridoriais.

Šitaip jis susipažino su prityrusiais žmonėmis, šykštinčiais žodžių ir pavydžiai saugančiais savo paslaptis, ir sugebėjo jiems įsiteikti. Nieko nereikalaująs, mandagus, išsilavinęs, jis lengvai pelnydavo jų pasitikėjimą ir regzdavo daugybę pokalbių, niekada neįgrisdamas savo pašnekovams. Pamažu jis ir neskaitęs sužinojo, apie ką kalbama slaptuose dokumentuose. Viena kita meilikaujanti pastaba, rūpestingai parinkti komplimentai, laiku užduoti klausimai, išdailinta kalba pelnė jam aukštų Užsienio reikalų ministerijos valdininkų pagarbą.

Pasidomėjęs jaunuoju Aša, Šenaras išgirdo apie jį tik kuo puikiausius atsiliepimus. Tai, kad jis padarė šį perspektyvų diplomatą savo sąjungininku, neabejotinai buvo vienas iš didžiausių jo laimėjimų. Dažnų ir konfidencialių susitikimų metu Aša jį informuodavo apie tai, kas buvo rezgama valdžios užkulisiuose. Tokiu būdu Šenaras patikrindavo ir papildydavo savo paties surinktą informaciją, diena po dienos metodiškai ruošdamasis faraono pareigoms.

Nuo pat sugrįžimo iš Nubijos Setis atrodė pavargęs. Kai kurie patarėjai siūlė paskirti Šenarą Egipto valdytoju, norėdami palengvinti sunkią Faraono pareigų naštą. Juk Šenaras jau seniai buvo pripažintas sosto įpėdiniu, ir šiam nutarimui niekas nesipriešino; tad ko gi delsti?

Apsukrusis Šenaras šliūkštelėjo šlakelį vandens ant paties pakurstytos ugnies, viešai skelbdamas esąs dar per jaunas ir neprityręs, kad galėtų sėkmingai susidoroti su tokiomis sudėtingomis pareigomis, todėl reikią pasikliauti Faraono išmintimi.

Amenis vėl perėjo į puolimą: pasveikęs po nedidelio kraujo išsiliejimo, prikausčiusio jį prie lovos, jis primygtinai siekė įrodyti Ramziui, kad ne veltui atidavė tiek jėgų tyrimui. Pernelyg uolus darbas pakenkė jaunojo raštininko sveikatai, bet Amenis, krimsdamasis dėl sugaišto laiko, ketino triūsti taip pat rimtai ir atkakliai kaip anksčiau. Nors Ramzis jam nepriekaištavo, Amenis jautėsi esąs kaltas. Skirti dieną poilsiui atradė jam neatleistina nuodėmė.

— Aš išrausiau visus sąvartynus ir radau įkaltį, — pareiškė jis Ramziui.

— „Įkaltį“... Ar ne per smarkiai pasakyta?

— Tai du klintiniai fragmentai. Pridėjus vieną prie kito, nelieka jokių abejonių, kad jie sudarė vientisą gabalą. Viename fragmente minima įtartinoji dirbtuvė, o ant kito užrašytas jos savininko vardas. Gaila, kad skilimo linija jį apgadino, bet aiškiai matyti, kad jis baigiasi raide R. Argi nepanašu, kad kalbama apie Šenarą?

Ramzis beveik pamiršo, kas nutiko prieš jam iškeliaujant į Nubiją. Arklininkas, vadeliotojas, nekokybiški rašalo luiteliai... Visa tai atrodė taip tolima ir neverta dėmesio.

— Tu vertas pagyrimo, Ameni, bet nė vienas teisėjas nesutiks kelti bylos dėl tokio mažmožio.

Jaunasis raštininkas nuleido akis.

— Aš bijojau, kad tu taip ir pasakysi... O gal mums vis dėlto pabandyti?

— Garantuotai pralaimėtume.

— Aš rasiu daugiau įkalčių.

— O ar tai įmanoma?

— Nesileisk Šenaro apgaudinėjamas. Jis stengiasi, kad tu būtum paskirtas Nubijos vietininku tik dėl to, jog nori tavim atsikratyti. Visi pamirš jo piktadarystes, ir jis galės daryti Egipte ką tinkamas.

— Aš tai suprantu, Ameni, bet myliu Nubiją. Tu keliausi su manim ir atsidursi nuostabioje šalyje, toli nuo dvaro intrigų ir smulkių niekšybių.

Karalaičio asmens sekretorius nieko neatsakė, bet liko įsitikinęs, kad Šenaro palankumas — tik priedanga, po kuria slypi naujos pinklės. Kol jis, Amenis, bus Memfyje, neatsižadės ieškojęs teisybės.

Dolantė, vyresnioji Ramzio sesuo, tysojo prie baseino, kuriame maudydavosi per karščius, kol jos kūnas dar nebūdavo įtrintas kvapiu aliejumi ir išmasažuotas. Jos vyrui gavus aukštesnes pareigas, ji ėmė per dienų dienas tinginiauti, bet jautėsi vis labiau pavargusi. Kirpėja, rankų ir kojų nagų prižiūrėtojos, ūkvedys, virėjas... visi ją vargino be galo, be krašto.

Nors gydytojas buvo prirašęs jai įvairiausių tepalų, Dolantės oda tebebuvo riebi. Tiesa, jai būtų reikėję nuosekliau rūpintis savimi, bet aukštuomenės gyvenimo priedermės prarydavo didžiąją jos laiko dalį. Norint sužinoti tūkstantį ir vieną dvaro paslapčiukę, reikėjo dalyvauti daugybėje priėmimų ir ceremonijų, būdingų Egipto aukštuomenės gyvenimui.

Jau keletą savaičių Dolantė nerimavo: Šenaro artimieji beveik niekojai nebepasakojo, tarsi būtų ja nepasitikėję, todėl ji nutarė būtinai pasikalbėti apie tai su Ramziu.

— Kadangi judu su Šenaru susitaikėte, tu jau gali šį bei tą iš jo išpešti, — pareiškė ji.

— Ko tu iš manęs tikiesi?

— Tapęs valdytoju, Šenaras įgis didelę valdžią. Bijau, kad jis kartais manęs nepamirštų. Jau dabar mane pradeda laikyti nuošalyje; jeigu taip tęsis ir toliau, tai netrukus aš turėsiu reikšmės ne daugiau už kokią nors provincialę... o gal ir mažiau.

— Ką gi aš galiu padaryti?

— Primink Šenarui apie mane, pasakyk, kad aš turiu begalę pažinčių. Ateityje jos galėtų būti jam naudingos.

— Jis nusijuoks man į akis. Mano vyresnysis brolis jau laiko mane Nubijos vietininku, ir tiek.

— Vadinasi, jūsų susitaikymas tariamas?

— Šenaras tik paskirstė pareigas.

— Ir tu pasitenkinsi tremtimi pas negrus?

— Nubija man patinka.

Dolantė pagyvėjo pamiršusi savo nuovargį:

— Nesutik su tuo paskyrimu, prašau tavęs! Tavo elgesys tiesiog neleistinas. Sudarykime sąjungą: tu ir aš, kad galėtume pasipriešinti Šenaro užmačioms. Tas nevidonas prisimins, kad turi šeimą ir kad jam nevalia jos nepaisyti.

— Man labai nemalonu, brangi sese, bet aš nepakenčiu sąmokslų.

Įpykusi ji pašoko ant kojų: