Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Nenorėčiau paveržti iš tavęs tokio gražaus karo laimikio.

— Be to, ji nė kiek nebijo net pavojingiausių gyvačių. Mudu jau surinkome didelį kiekį nuodų. Kokia laimė, prisiekiu dievais! Man iš pat pradžių buvo prie širdies tas žygis... Gerai padariau, kad nepraleidau progos jame dalyvauti.

— Rytoj judu saugosite tvirtovę.

— Dalyvausi puolime?

— Mes traukiame į pietus.

— Sutarta, mes su Vandens Lelija pabūsime sargybiniais, o drauge pasistengsime pagauti kokį dešimtuką kobrų.

Žiemą auštant būdavo labai vėsu, todėl pėstininkai apsivilko ilgas tunikas, kurias nusimes, kai tik Nubijos saulės spinduliai sušildys jų kraują. Ramzis vadeliojo lengvą karo vežimą, būdamas būrio priekyje, tuoj po žvalgų. Setis buvo armijos viduryje, kur jį saugojo atskira sargyba.

Staiga stepės tylą perskrodė kraupus garsas: lyg maurojimas, lyg bliovimas... Ramzis įsakė sustoti, nušoko ant žemės ir nusekė paskui žvalgus.

Didžiulis gyvūnas su neregėtai ilga nosimi staugė iš skausmo. Trumpakotė ietis stirksojo įsmigusi į straublio galiuką, ir vargšas gyvūnas įnirtingai purtė galvą, norėdamas atsikratyti to geluonies, kuris kėlė jam pašėlusį skausmą. Dramblys... Gyvūnas, kurio vardu neatmenamais laikais buvo pavadinta Elefantinos sala pietiniame Egipto pasienyje! Vėliau drambliai ten išnyko.

Ramzis pirmąkart gyvenime išvydo dramblį.

— Milžiniškas patinas, — paaiškino vienas žvalgas. — Kiekviena jo iltis sveria mažiausiai aštuoniasdešimt kilogramų. Jokiu būdu neikite prie jo artyn.

— Juk jis sužeistas!

— Nubiai bandė jį užmušti, bet išgirdo ar pamatė mūsų būrį, išsigando ir pabėgo.

Susidūrimas su priešu darėsi neišvengiamas.

Kol vienas iš žvalgų nubėgo įspėti Faraoną, Ramzis pasuko dramblio link. Per kokius dvidešimt metrų nuo pabaisos jis sustojo ir pabandė pagauti dramblio žvilgsnį. Sužeistas gyvūnas liovėsi daužytis ir įsmeigė akis į mažytę būtybę.

Ramzis iškėlęs parodė tuščias rankas. Didžiulis dramblys užrietė straublį, tarsi supratęs taikius dvikojo ketinimus. Jaunuolis labai lėtai ėmė eiti pirmyn.

Kažkuris žvalgas buvo besurinkąs, bet draugas užspaudė jam burną: menkiausias krustelėjimas — ir dramblys sutryps Faraono sūnų.

Ramzis nejautė jokios baimės. Atidžiai žvelgiančios į jį keturkojo akys buvo tokios guvios ir protingos, kad dramblys atrodė tikrai pajėgsiąs suprasti gerus Ramzio norus. Dar pora žingsnių, ir jis atsidūrė vos per metrą nuo sužeistojo gyvūno, plakusio uodega sau per šonus.

Karalaitis pakėlė rankas. Milžinas nuleido straublį.

— Tuoj tau skaudės, — tarė jam Ramzis, — bet tai būtina.

Faraono sūnus tvirtai suspaudė kyšančios straublyje ieties kotą.

— Tu sutinki?

Didžiulės ausys krustelėjo, tarsi dramblys būtų rodęs, kad pritaria.

Ramzis smarkiai truktelėjo ietį ir vienu kartu išrovė iš straublio jos geležinį smaigalį. Išvaduotas iš skausmo milžinas griausmingai sutrimitavo. Apstulbę žvalgai pamanė, kad įvyko stebuklas ir Ramzis neliks gyvas po savo žygdarbio: kruvinas straublys apsivijo aplink jo liemenį.

Dramblys sutraiškys jį per keletą akimirkų, o paskui ateis jų eilė — geriau nieko nelaukiant sprukti gelbstint savo gyvastį.

— Pažiūrėkit, nagi pažiūrėkit čia!

Linksmas karalaičio balsas sustabdė bėglius. Atsigręžę jie pamatė, kad Ramzis sėdi ant dramblio galvos, kur šis straubliu labai atsargiai jį užkėlė.

— Nuo šito gyvo kalno viršaus, — sušuko žvalgams Faraono sūnus, — aš įžiūrėsiu menkiausią priešo manevrą.

Karalaičio žygdarbis įkvėpė armiją. Kai kas šnekėjo apie antgamtinę Ramzio jėgą, nes jis sugebėjęs prijaukinti galingiausią iš gyvūnų. Dramblio žaizda buvo gydoma, dedant į ją aliejuje ir meduje išmirkytus lininio tvarsčio gabalėlius. Ramzis ir dramblys puikiausiai suprato vienas kitą. Jųdviejų bendravimui, regis, nebuvo jokių kliūčių: vienas kalbėjo, pasitelkdamas liežuvį ir rankas, o kitas — straublį ir ausis. Saugomi draugiškai nusiteikusio milžino, žengusio pramintu taku, kariai pasiekė kaimą, kurį sudarė krėstos iš dumblo pirkelės, dengtos palmių lapais.

Tarp pirkelių ir jų viduje tysojo senių, vaikų ir moterų lavonai. Vieni — perskrostais pilvais, kiti — perrėžtomis gerklėmis. Vyrai, bandę pasipriešinti, buvo nugalabyti šiek tiek atokiau. Nuimtas derlius buvo sudegintas, gyvuliai paskersti.

Ramzis vos nesusivėmė.

Tad štai koks jis, karas... Tai — skerdynės, tai — beribis žiaurumas, paverčiąs žmogų negailestingu plėšrūnu.

— Negerkit vandens iš šulinio! — suriko pagyvenęs karys.

Du jauni, labai ištroškę kareiviai jau spėjo iš jo atsigerti. Jie neišgyveno nė dešimties minučių ir mirė, varstomi baisingų dieglių. Sukilėliai užnuodijo šulinį, norėdami nubausti kaimo gyventojus, tos pačios rasės žmones, ketinusius išsaugoti ištikimybę Egiptui.

— Štai atvejis, kur aš bejėgis, — apgailestaudamas pasakė Setau. — Augalinių nuodų srityje aš dar nieko neišmanau, taigi nebūčiau galėjęs išgelbėti tų vargšų. Laimei, Vandens Lelija galės daug ko mane išmokyti.

— Ką tu čia veiki? — nustebo Ramzis. — Juk tu turėjai saugoti tvirtovę!

— Baisiai nuobodi užduotis... O čia — tokia turtinga, tokia klestinti gamta!

— Be abejo — kaip šis išžudytas kaimas, ar ne?

Setau uždėjo ranką ant draugo peties.

— Dabar tu supranti, kodėl man mielesnės gyvatės? Jos žudo kilniau. Be to, jos mums duoda stiprių vaistų nuo įvairiausių ligų.

— Negalima tapatinti žmogaus tik su karo siaubu.

— Ar tu iš tiesų tuo tikras?

— Yra Maat: tiesa ir tvarka; ir yra chaosas. Mes atėjome į šį pasaulį tam, kad viešpatautų Maat, o blogis būtų nugalėtas, net jei jis nuolat atgimsta ir mums tenka nuolat su juo kovoti.

— Šitaip gali galvoti tik faraonas, o tu — viso labo karvedys, besiruošiąs žudyti žudikus.

— Arba žūti nuo jų rankos.

— Neprisišauk bėdos. Eikš, išgerk vaistinių žolelių nuoviro, kurį paruošė Vandens Lelija. Jis padarys tave nenugalimą.

Setis buvo paniuręs.

Jis sukvietė savo palapinėn Ramzį ir aukštuosius karininkus.

— Ką siūlote?

— Žygiuokime toliau, — pasiūlė vienas veteranas, — pereikime trečią krioklį ir užimkime Iremą. Staigumas garantuos mums sėkmę.

— Mes galime patekti į spąstus, — pareiškė jaunas karininkas. — Nubiai žino, kad mes dažnai taikome kaip tik šią taktiką.

— Teisingai, — sutiko Faraonas. — Norint išvengti žabangų, būtina sužinoti, kaip išsidėstę mūsų priešai. Man reikia savanorių, kurie naktį surinks žinias apie priešo pozicijas.

— Tai labai rizikinga, — pastebėjo veteranas.

— Aš tai suprantu.

Ramzis atsistojo:

— Aš einu savanoriu.

— Aš irgi, — pareiškė veteranas. — Be to, pažįstu dar trejetą draugužių, kurie turės tiek pat drąsos, kiek jos rado savyje karalaitis.

31

Ramzis nusiėmė galvos apdangalą, nusivilko odinius marškinėlius ir puošnią klubjuostę, nusiavė sandalus. Ryždamasis pavojingam žygiui Nubijos savanoje, jis išsijuodino kūną medžio anglimi, o iš visų ginklų pasiėmė tik durklą. Prieš leisdamasis į kelią, jis užsuko Setau palapinėn.

Gyvačių kerėtojas virino kažkokį gelsvą skystį, o Vandens Lelija gamino hibisko nuovirą — raudoną gėrimą.

— Po mano dembliu palindo juodais ir raudonais žiedais išmarginta gyvatė, — džiūgaudamas pranešė Setau, — na, ir pasisekė! Dar vienas nežinomas egzempliorius, be to — nemažai nuodų. Dievai mums palankūs, Ramzi! Šita Nubija — tikras rojus; kokių tik rūšių gyvačių čia nerasi?!