Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Jis atsipeikėjo, išvydęs neįtikėtiną pastatą: milžinišką Buheno tvirtovę, kurios plytų sienos buvo vienuolikos metrų aukščio ir penkių metrų pločio. Dantytu sienų viršumi ėjo sargybos takas, į lygias dalis skirstomas stačiakampių bokštų, nuo kurių viršaus sargybiniai egiptiečiai stebėjo antrąjį Nilo krioklį ir jo apylinkes. Joks nubių antpuolis negalėjo prasiveržti pro visą grandinę įtvirtinimų. Buheno tvirtovė buvo svarbiausia iš jų. Čia nuolat ėjo tarnybą trys tūkstančiai karių, palaikiusių ryšį su Egiptu per siunčiamus žygūnus.

Setis ir Ramzis įžengė tvirtovėn pro pagrindinį įėjimą iš dykumos pusės. Dvejus vartus jungė medinis tiltas: mėginąs įsiveržti į tvirtovę užpuolikas patektų po tikra strėlių, iečių ir iš svaidyklių paleistų akmenų liūtimi. Ambrazūros su trimis šaunamosiomis angomis buvo išdėstytos taip, kad į priešą būtų galima nukreipti kryžminę ugnį, nepaliekančių jam jokių šansų ištrūkti gyvam.

Dalis egiptiečių armijos įsikūrė miestelyje, išaugusiame tvirtovės papėdėje. Čia buvo viskas, ko reikia gana maloniam gyvenimui: kareivinės, puošnūs namai, dirbtuvės ir prekių sandėliai, turgus, sanitariniai įrengimai. Ekspedicinio korpuso kariai džiaugėsi galėdami keletą valandų atsikvėpti prieš žygį į antrąją Nubijos provinciją — Kušą. Kol kas kovinė kariuomenės dvasia buvo reikiamo lygio.

Tvirtovės viršininkas priėmė karalių ir jo sūnų Buheno iškilmių salėje, kur jis teisdavo savo pavaldinius ir skelbdavo vizirio patvirtintus nuosprendžius. Aukštiesiems svečiams buvo pasiūlyta šalto alaus ir datulių.

— Nubijos vietininkas kur nors išvykęs? — pasiteiravo Setis.

— Jis turėtų netrukus grįžti, Jūsų Didenybe.

— Gal jis pakeitė būstinę?

— Ne, Jūsų Didenybe; jis panoro pats sužinoti, kokia padėtis Iremo krašte, į pietus nuo trečiojo krioklio.

— Padėtis... Jūs turite omenyje sukilimą?

Viršininkas vengė Sečio žvilgsnio:

— Na, aš nenorėčiau pervertinti...

— Nejaugi vietininkas išvyktų taip toli vien tik ketindamas suimti keletą vagių?

— Ne, Jūsų Didenybe; mes visiškai kontroliuojame vietovę ir...

— Kodėl štai jau keletą mėnesių jūs savo pranešimuose menkinate pavojų?

— Aš bandžiau likti objektyvus; tiesa, Iremo provincijos nubiai truputį bruzda, bet...

— Užpultos dvi vilkstinės, plėšikai užgrobė vieną šulinį, nužudytas žvalgybos karininkas... Jūsų nuomone, visa tai — nedidelis bruzdėjimas?

— Būdavo ir blogiau, Jūsų Didenybe.

— Žinoma. Bet visais atvejais būdavo paskiriamos ir įvykdomos bausmės. O šį kartą jūs su vietininku nesugebėjote suimti kaltininkų, kurie įsivaizduoja esą nepasiekiami ir ruošiasi sukurstyti maištą.

— Mano užduotis — užtikrinti gynybą, — paprieštaravo viršininkas. — Nė vienas sukilęs nubis neperžengs gynybinio mūsų tvirtovių barjero.

Setis dar labiau supyko:

— Tai gal jūs manote, kad turėtume palikti maištininkams Kušą ir Iremą?

— O ne, niekada, Jūsų Didenybe!

— Tuomet aš noriu išgirsti tiesą.

Ramzis pasipiktino aukšto karininko ištižimu. Tokie bailiai neverti tarnauti Egiptui! Tėvo vietoje jis būtų tuojau pat atėmęs iš to bevalio padaro karinį laipsnį ir išsiuntęs jį į priešakines pozicijas.

— Man atrodo, būtų nenaudinga sukelti ant kojų mūsų kariuomenę, net jei šiokios tokios riaušės ir sudrumstė Nubijos ramybę.

— Kokių nuostolių mes patyrėme?

— Tikiuosi, kad jų nėra. Vietininkas išvyko su prityrusių patrulių būriu. Vien tik jį išvydę, nubiai sudės ginklus.

— Aš palauksiu tris dienas, ne ilgiau. Paskui imsiu veikti pats.

— To neprireiks, Jūsų Didenybe; užtat aš galėsiu pasidžiaugti turėjęs garbę jus priimti. Šįvakar ruošiu nedidelę šventę...

— Aš joje nedalyvausiu. Pasirūpinkite, kad mano kariams nieko netrūktų.

Atvykęs prie antrojo krioklio, keliautojas išvysdavo tokį upės šėlsmą, kokio jam dar niekad ir niekur neteko regėti. Suspaustas aukštų uolų, Nilas skynėsi kelią siaurutėmis pratakomis, kurias, rodės, tuoj užvers pakibę virš jų didžiuliai granito ir bazalto luitai, į kuriuos purslais tiško vanduo. Upė virte virė, taip įnirtingai grumdamasi su kliūtimis, kad pagaliau jas įveikdavo ir jau lėčiau plukdė savo rimstančius vandenis tolyn. Rusvo smėlio bangos driekėsi palei aukštus raudonus krantus, nusėtus mėlynomis uolomis. Šen bei ten dvišako kamieno palmės margino gamtovaizdį žaliais taškeliais.

Ramzio širdis šokčiojo kartu su kiekvienu Nilo srovės šuoliu. Jam atrodė, kad ir jis kovoja su uolomis kaip toji galinga upė, ir kartu su ja džiūgauja pasiekęs pergalę, tarsi jis, Ramzis, būtų susiliejęs su Nilu.

Mažytis Buheno miestelis, esantis už tūkstančio mylių nuo karo, kuriuo niekas netikėjo, audringai džiūgavo. Trylika Egipto tvirtovių tikriausiai įvarė baimės užpuolikams, o Iremo krašte juk yra didelis dirbamosios žemės plotas, garantuojąs ramią laimę, kurios niekas ir neketina griauti. Sekdamas pirmtakų pavyzdžiu, Setis pasitenkino pademonstravęs savo karinius sugebėjimus, kad padarytų įspūdį priešininkams ir sutvirtintų taiką.

Apeidamas stovyklą, Ramzis pastebėjo, kad nė vienas kareivis negalvojo apie mūšį: kas miegojo, kas puotavo, kas mylėjosi su žaviomis nubėmis, kas lošė kauliukais ar šnekučiavosi apie sugrįžimą Egiptan, bet ginklų nevalė niekas.

O juk Nubijos vietininkas vis dar nebuvo grįžęs iš Iremo provincijos.

Ramzis įsidėmėjo žmonių polinkį nematyti to, kas akivaizdu, mieliau mintant iliuzijomis. Tikrovė atrodė jiems tokia nepriimtina, kad jie godžiai svaiginosi miražais, drauge būdami tikri, jog nepasidavė jų apgaulėms. Taigi žmogus bėgo nuo tikrovės ir tuo nusikalto sveikam protui. Ramzis prisiekė sau, kad niekad neužsimerks prieš faktus, net ir tuo atveju, jeigu jie neatitiks jo lūkesčių. Kaip Nilas puola jį kaustančias uolas, taip jis, Ramzis, stos prieš kliūtis ir jas nugalės.

Dykumos link esančiame vakariniame stovyklos pakraštyje Faraono sūnus pamatė tupintį žmogų, kuris rausė smėlį, tarsi norėdamas užkasti lobį.

Susidomėjęs Ramzis priėjo arčiau, laikydamas rankoje kalaviją.

— Ką čia darai?

— Nutilk, nė garso! — pareikalavo vos girdimas balsas.

— Atsakyk!

Žmogus atsistojo.

— Ai, kokia kvailystė! Tu ją išgąsdinai, dabar ji nušliaužė nežinia kur.

— Setau! Tu stojai savanoriu į kariuomenę?

— Žinoma, ne... Esu tikras, kad šitame urve gyveno juodoji kobra.

Užsimetęs savo keistąjį apsiaustą su daugybe kišenių, prastai nusiskutęs, blyškios odos, juodais, mėnulio šviesoje blizgančiais plaukais, Setau iš tikrųjų nebuvo panašus į karį.

— Prityrę raganiai sako, kad Nubijos gyvačių nuodai esą nepaprastai geros kokybės. Todėl galimybė dalyvauti šiame žygyje man buvo tiesiog dievų dovana!

— O kaipgi... pavojus? Juk vyksta karas!

— Aš nejaučiu jo kruvino tvaiko. Tie kvaili kareivos tik ryja ir laka. Iš esmės tokia jų veikla kelia mažiausią pavojų.

— Ši ramybė neilgai truks.

— Tu esi tuo tikras ar tik pranašauji?

— Kaip tau atrodo, ar Faraonas būtų išsiruošęs į žygį su tiek kariuomenės paprasčiausio parado dėlei?

— Kas man darbo! Svarbu, kad man leistų gaudyti gyvates. Jos tokios didelės ir spalvingos, kad tiesiog nuostabu! Užuot kvailai rizikavęs gyvybe, geriau eitum su manim į dykumą. Mudu prigaudytume tokių puikių gyvačių!

— Privalau paklusti tėvo įsakymams.

— O štai aš esu laisvas.