Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Jūsų apsilankymas daro man garbę.

— Aš jumis nepaprastai žaviuosi, — kuo šilčiausiai pareiškė Šenaras. — Visi žino, kad esate mano tėvo politikos Azijoje įkvėpėjas.

— Jūs priskiriate man pernelyg didelius nuopelnus: Faraonas viską sprendžia pats.

— Taip, kadangi jūs teikiate jam patikimą informaciją.

— Diplomatija — sunkus menas; stengiuosi kiek galėdamas.

— Ir pasiekiate didelių laimėjimų.

— Kai dievai būna man palankūs. Gal malonėsite pasivaišinti saldžiu alumi?

— Mielai.

Pašnekovai įsitaisė vėsioje altanoje, kur dvelkė švelnus vėjelis, atskriejęs iš šiaurės. Pilkas katinas užšoko ant seno diplomato kelių, susirietė į kamuoliuką ir ėmė snausti.

Tarnas pripylė dvi taures lengvo, virškinimą skatinančio alaus ir tyliai pasišalino.

— Mano apsilankymas jus turbūt nustebino?

— Turiu prisipažinti, kad — taip, šiek tiek.

— Norėčiau, kad mūsų pokalbis liktų konfidencialus.

— Dėl to galite būti ramus.

Šenaras susikaupė, o senas diplomatas veikiau pralinksmėjo. Kiek kartų jam jau teko susidurti su prašytojais, trokštančiais pasinaudoti jo paslaugomis? Jis jiems padėdavo arba pavarydavo šalin — priklausomai nuo aplinkybių. Dabar jis jautėsi pamalonintas, kad faraono sūnus jam toks prielankus.

— Šnekama, kad jūs ketinate atsistatydinti. Tai tiesa?

— Aš šito neslepiu. Po metų kitų, valdovui sutikus, aš pasitrauksiu iš savo pareigų.

— Jums tikriausiai bus gaila išeiti?

— Nuovargis baigia mane priveikti; senstant dirbti vis sunkiau.

— Bet juk sukaupta patirtis — neįkainojamas lobis.

— Todėl aš ir daliju jį jauniems — tokiems kaip Aša. Rytoj jie bus atsakingi už mūsų diplomatiją.

— Ar jūs visiškai pritariate Sečio sprendimams?

Senas diplomatas pasijuto nejaukiai.

— Nelabai supratau jūsų klausimą.

— Ar mūsų priešiškumas hetitų atžvilgiu vis dar pateisinamas?

— Jūs blogai juos pažįstate.

— Argi jie nenori su mumis prekiauti?

— Hetitai nori užgrobti Egiptą ir niekada to neatsisakys. Aktyvios gynybos politikai, kurią įgyvendina mūsų valdovas, alternatyvos nėra.

— O jei aš ją pasiūlyčiau?

— Pasikalbėkite apie tai su savo tėvu, o ne su manimi.

— Bet aš noriu apie tai kalbėtis tik su jumis, ir nė su kuo daugiau.

— Jūs mane stebinate.

— Teikite man tikslių žinių apie Azijos kunigaikštystes, o aš mokėsiu jums atsidėkoti.

— Neturiu teisės to daryti. Visa, kas svarstoma faraono taryboje, turi likti paslaptyje.

— O mane kaip tik tai ir domina.

— Nė neprašykite.

— Rytoj valdovu tapsiu aš; nepamirškite šito.

Senasis diplomatas išraudo:

— Tai grasinimas?

— Jūs dar neatsistatydinote, jūsų patirtis man tiesiog būtina — juk aš turėsiu vadovauti rytdienos politikai. Būkite mano slaptasis sąjungininkas; jums neteks to gailėtis.

Senasis diplomatas nebuvo pratęs karščiuotis, bet šįkart pasipiktinimas paėmė viršų:

— Kad ir kas jūs būtumėt, jūsų reikalavimai man nepriimtini! Nejaugi vyresnysis Faraono sūnus gali tapti savo tėvo išdaviku?

— Nurimkite, prašau jūsų.

— Ne, aš nenurimsiu! Šitaip elgtis būsimajam valdovui nedera; jūsų tėvas turi apie tai sužinoti.

— Neperženkite ribų.

— Nešdinkitės iš mano namų!

— Gal pamiršote, su kuo kalbate?

— Su niekšu.

— Aš reikalauju, kad jūs tylėtumėt apie tai, kas buvo čia pasakyta.

— Nė nemanau.

— Tokiu atveju aš neleisiu jums prabilti.

— Neįeisite?! Neįeisite man...

Senajam diplomatui staiga užgniaužė kvapą, jis griebėsi už širdies ir susmuko ant žemės. Šenaras tučtuojau pašaukė tarnus, kurie paguldė šeimininką ant lovos ir skubiai pakvietė gydytoją. Jis nustatė mirtį, kurios priežastis — širdies priepuolis.

Šenarui pavyko: rizikingas žygis jam baigėsi laimingai.

Gražioji Izetė šiaušėsi prieš Ramzį.

Užsidariusi savo tėvų užmiesčio sodyboje, mergina atsisakė jį priimti, teisindamasi nuovargiu, kuris esą gadina jos veido spalvą. Šį kartą ji jam parodys! Ji jam atsilygins už visus jo staigius išvykimus ir ilgiausią bastymąsi nežinia kur. Pasislėpusi antrame aukšte už užuolaidos, Izetė klausėsi Ramzio pokalbio su jos kambarine.

— Perduokite savo šeimininkei mano linkėjimus greičiau pasveikti, — šnekėjo Ramzis, — ir pasakykite, kad aš daugiau neateisiu.

— Ne! — suriko vargšė „ligonė“.

Ji atitraukė užuolaidą, nulėkė laiptais žemyn ir puolė mylimajam ant kaklo.

— Rodos, tu jautiesi daug geriau.

— Niekur nebevažiuok, kitaip aš tikrai apsirgsiu.

— Gal imsi reikalauti, kad aš nepaklusčiau faraonui?

— Tos tavo ekspedicijos tiesiog nepakenčiamos... Man taip nuobodu be tavęs.

— Nejaugi tu atsisakei visų pakvietimų į pokylius?

— Ne, žinoma; bet man nuolat tenka vyti šalin rėžiančius aplink mane sparną kilmingus jaunikaičius. Jei tu būtum šalia, niekas man neįkyrėtų.

— Kartais kelionės eina į naudą.

Ramzis paleido gražuolę iš glėbio ir ištiesė jai puošnią dėžutę. Izetė nustebusi išplėtė akis.

— Atidaryk ją.

— Tai įsakymas?

— Suprask kaip nori.

Gražioji Izetė kilstelėjo dėžutės dangtį. Pamačiusi, kas ten yra, ji net šūktelėjo iš pasigėrėjimo.

— Čia man?

— Ekspedicijos vadovui leidus.

Izetė karštai pabučiavo mylimąjį.

— Uždėk man jį ant kaklo.

Ramzis pakluso. Turkių vėrinys įžiebė džiaugsmo kibirkštėles žaliose Izetės akyse. Dabar ji pranoks visas savo varžoves.

Amenis tebesirausė sąvartynuose, ir jokia nesėkmė negalėjo palaužti jo atkaklumo. Išvakarėse jam pasirodė, kad į jo rankas pagaliau pateko keletas trūkstamų galvosūkio elementų, ir jis štai tuoj galės susieti dirbtuvės adresą su savininko vardu, bet ir vėl teko nusivilti. Įrašas buvo neįskaitomas: trūko hieroglifų.

Šios beviltiškos paieškos netrukdė jaunajam raštininkui puikiai dirbti asmeniniu sekretoriumi. Ramzis gaudavo vis daugiau raštų, į kuriuos reikėjo atsakyti, kiekvienu atveju vartojant atitinkamus mandagumo posakius. Amenis stengėsi, kad faraono sūnaus reputacija būtų be priekaištų. Jis nepraleido progos peržiūrėti draugo ataskaitos apie kelionę į turkio kasyklas.

— O tu imi garsėti, — pastebėjo Ramzis.

— Paskalos manęs nedomina.

— Manoma, kad tu vertas geresnio posto.

— Aš pasižadėjau tarnauti tau.

— Pagalvok apie savo karjerą, Ameni.

— Ji visiškai aiški.

Dar kartą įsitikinus nesugriaunama Amenio draugyste, Ramzio širdį užliejo džiaugsmas. Bet ar jis pats sugebės būti vertas tokio draugo? Į Amenio prisirišimą ir ištikimybę Ramzis privalėjo atsakyti tik tuo pačiu.

— Ar tavo tyrimas pasistūmėjo į priekį?

— Ne, bet aš neprarandu vilties. O kaip tavo reikalai?

— Nors karalienė atėjo man į pagalbą, jokio rimtesnio pėdsako nerasta.

— Su visais tais dalykais susijęs žmogus, kurio vardo niekas nedrįsta ištarti, — nusprendė Amenis.

— Ir visai pagrįstai! Tau taip neatrodo? Juk apkaltinti ką nors, neturint svarių įrodymų, būtų labai rimta klaida.

— Man patinka, kai tu taip kalbi. Ar žinai, kad vis labiau panašėji į Setį?

— Aš — jo sūnus.

— Šenaras irgi... O juk galima būtų prisiekti, kad jis — iš visai kitos šeimos.

Ramzis nervinosi. Kodėl Mozei, jau besiruošiančiam grįžti į Mer-Uro haremą, liepė atvykti į rūmus? Ekspedicijos metu jo draugas niekuo neprasikalto; priešingai, kalnakasiai ir kareiviai gyrė jaunąjį tiekimo tarnybos viršininką ir linkėjo, kad kolegos sektų jo pavyzdžiu. Bet nuo šmeižto ir apkalbų juk niekas neapsaugotas. Galbūt Mozės populiarumas sukėlė įtarimų kokiam nors aukštai sėdinčiam menkystai?