Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Jūs skiriamas mano vyresniojo sūnaus užmiesčio sodybos viršininku. Pasistenkite bent jau neįleisti ten nekviestų svečių.

Didžioji valdovo sutuoktinė buvo jau išėjusi iš priėmimų salės, o pareigūnas vis dar nužemintai ir saldžiai jai dėkojo.

Ramzio ir Mozės vežimas viesulu įlėkė į Mer-Uro haremo kiemą, kuriame buvo valdybos patalpos. Abu draugai vadeliojo paeiliui, rungtyniaudami įgūdžiais ir įkarščiu. Keletą kartų pakeliui keitę arklius, jie skriste nuskriejo iš Memfio į haremą.

Šis griausmingas atvykimas sudrumstė ūkio ramybę. Į kiemą išėjo valdytojas, pašokęs iš saldaus popietės pogulio.

— Išprotėjot, ar ką? Čia jums ne kareivinės!

— Didžioji valdovo sutuoktinė patikėjo man užduotį, — pranešė Ramzis.

Haremo valdytojas susidėjo ėmusias nervingai trūkčioti rankas ant atsikišusio pilvuko:

— Mat kaip... Ir ši užduotis pateisina tokį triukšmą?

— Mes turime neatidėliotiną reikalą.

— Čia, valdoje, už kurią aš atsakau?

— Būtent čia, o tas neatidėliotinas reikalas susijęs su jumis.

Mozė pritariamai linktelėjo galva. Haremo valdytojas ėmė trauktis atatupstas:

— Be abejo, čia kažkokia klaida.

— Ekspedicijai į turkio kasyklas aš pasamdžiau jūsų rekomenduotą nusikaltėlį, — paaiškino hebrajas.

— Mano rekomenduotą? Jūs kliedite!

— Kas jums jį atsiuntė?

— Aš nežinau, apie ką jūs kalbat!

— Paieškokime atsakymo jūsų archyvuose, — pareikalavo Ramzis.

— O jūs turite įsakymą raštu?

— Ar karalienės antspaudo jums pakaks?

Valdytojas nebesiginčijo. Ramzis jau džiūgavo, būdamas tikras, kad pasiekė tikslą ir tuoj viską išsiaiškins. Santūresnis Mozė taip pat gerokai susijaudino: jis negalėjo likti abejingas tiesos triumfui.

Tačiau archyve išlikę duomenys apie turkių vagį juos nuvylė. Atvykęs į Mer-Urą, jis prisistatė esąs ne vadeliotojas, o patyręs kalnakasys, dalyvavęs daugelyje ekspedicijų ir ketinąs išmokyti brangenybių gamintojus šlifuoti turkį. Tad valdytojas, išgirdęs apie Mozės paskyrimą į turkio kasyklą, iškart pagalvojo, kad į hebrajo vadovaujamą grupę būtų verta įtraukti šį specialistą.

Suprantama, valdytoją irgi apgavo. Arklininkui ir vadeliotojui žuvus, visiškai nutrūko pėdsakas, galėjęs nurodyti sąmokslo organizatorių.

Daugiau nei dvi valandas Ramzis šaudė iš lanko, perverdamas vieną taikinį po kito. Jis stengėsi, kad pyktis padėtų jam susitelkti, ne tuščiai švaistyti energiją, o ją sukaupti. Kai jam paskaudo rankų raumenis, jis vienas pats leidosi bėgti haremo sodais ir parkais. Jo galvoje susipynė begalė neaiškių minčių. Tokį proto siautėjimą galėjo apraminti tik įnirtingos fizinės pastangos, alinančios kūną.

Karalaitis nežinojo, kas yra nuovargis. Jo žindyvė, maitinusi jį savo pienu ilgiau nei trejetą metų, sakė niekada neregėjusi tokio sveiko kūdikio. Jis niekuo nesirgo, puikiai jautėsi per karščius ir per šaltį, miegojo į valias, o apetitą turėjo vilkišką. Vos užkliudęs dešimtuosius savo gyvenimo metus, jis jau atrodė kaip atletas, nes kasdien mankštindavosi, atlikdamas įvairiausius fizinius pratimus.

Bėgant tamariskų alėja, jam pasigirdo, kad kažkas dainuoja. Tai buvo tikrai ne paukščių čiulbesys. Ramzis sustojo ir įsiklausė.

Dainavo reto žavesio moteriškas balsas. Patyliukais prisiartinęs, Ramzis pagaliau išvydo dainininkę.

Sėdėdama gluosnio pavėsyje, Nefertarė mokėsi kažkokios melodijos, pritardama sau liutnia, atvežta iš Azijos. Jos švelnus balsas, primenąs saldaus vaisiaus aromatą, skambėjo kartu su vėjeliu, šokančiu medžio lapuose. Merginos kairėje buvo padėta rašymo lentelė, išmarginta skaičiais ir geometrinėmis figūromis.

Jos grožis buvo kone pasakiškas. Ramzis net suabejojo, ar tikrai mato tą nuostabią mergaitę, ar tik ją sapnuoja.

— Prieikite... Nejaugi jūs bijote muzikos?

Ramzis praskyrė krūmo šakas, už kurių slėpėsi nuo Nefertarės.

— Kodėl jūs slėpėtės?

— Dėl to, kad...

Jam niekaip nesisekė sugalvoti kokį nors pasiaiškinimą. Matydama, koks jis sumišęs, Nefertarė šyptelėjo.

— Jūs visas suprakaitavęs. Bėgiojote?

— Aš tikėjausi čia sužinoti, kuo vardu žmogus, bandęs mane užmušti.

Nefertarės šypsena užgeso, bet ji ir rimta atrodė Ramziui tokia pat žavi.

— Vadinasi, jums nepavyko.

— Deja, taip.

— Ir nebėra jokios vilties?

— Bijau, kad ne.

— Bet jūs nesitrauksite atgal.

— Iš kur žinote?

— Nes jūs niekad neatsižadate ko siekęs.

Ramzis pasilenkė prie rašymo lentelės:

— Jūs mokotės matematikos?

— Noriu apskaičiuoti tūrį.

— Galvojate tapti geometre? Topografe? O gal matininke?

— Mėgstu mokytis negalvodama apie rytdieną.

— Ar kartais nepagalvojate, kad jums reikėtų prasiblaškyti, papramogauti?

— Aš labiau mėgstu vienatvę.

— Ar ne per rūstus pasirinkimas?

Jūros spalvos akių žvilgsnis tapo griežtas.

— Aš nenorėjau jūsų užgauti, atleiskite man.

Kukliai padažytos lūpos atlaidžiai šyptelėjo:

— Ar jūs kurį laiką užtruksite hareme?

— Ne, rytoj pat išvykstu į Memfį.

— Tvirtai ketindamas atskleisti tiesą, juk taip?

— Jūs tarsi priekaištaujate man už tai.

— Argi būtina taip rizikuoti?

— Aš noriu sužinoti tiesą, Nefertare, ir visada to sieksiu, kad ir kiek tai man kainuotų.

Nefertarės akyse Ramzis įžvelgė pritarimą.

— Jei jūs atvyksite į Memfį, aš norėčiau pakviesti jus pietų.

— Man dar reikia keletą mėnesių likti hareme, nes noriu pagilinti turimas žinias, o paskui grįšiu į savo provinciją.

— Ten jūsų laukia sužadėtinis?

— Jūs labai smalsus.

Ramzis pasijuto kvailiu. Ši jauna moteris, tokia rami, taip puikiai sugebanti tvardytis, išmušė jį iš vėžių; jis nemokėjo su ja kalbėtis.

— Būkite laiminga, Nefertare.

27

Senasis diplomatas didžiavosi ilgus metus tarnavęs savo šaliai ir savo patarimais padėjęs trims faraonams išvengti daugelio klaidų užsienio politikos srityje. Jis vertino Sečio atsargumą, nes šiam valdovui labiau rūpėjo taika nei neturį ateities karo žygdarbiai.

Netrukus jis atsistatydins ir gyvens sau laimingas Tėbuose, netoli Karnako šventyklos, apsuptas šeimos, kuriai jis ligi šiol skyrė per mažai dėmesio dėl savo dažnų kelionių. Pastarosios dienos suteikė jam naują džiaugsmą: ugdyti nepaprastai gabų jaunąjį Ašą. Jaunuolis gaudyte gaudė kiekvieną žodį ir kaipmat įsimindavo esmę. Grįžęs iš Pietų, kur delikačiai rinko informaciją, jis savo noru atvyko mokytis pas prityrusį diplomatą, o šis tuoj pat ėmė žiūrėti į jį kaip į sūnų. Nesitenkindamas teorija, aukštasis pareigūnas nurodė jaunuoliui konkrečius būdus ir kelius užsibrėžtam tikslui pasiekti, taip pat perteikė jam žinias, kurios įgyjamos tik per patirtį. Kartais Aša užbėgdavo jam už akių, tarsi atspėjęs ir net pralenkęs savo mokytojo mintis. Vertindamas tarptautinę padėtį, Aša sugebėjo derinti aštrų dabarties suvokimą ir įžvalgią ateities nuojautą.

Diplomato sekretorius pranešė, kad atvyko Šenaras ir nuolankiai prašo jį priimti: jis norįs pasikalbėti su garsiuoju užsienio politikos žinovu. Vyresniojo Faraono sūnaus, paskirto jo įpėdiniu, juk neišprašysi kaip kokio eilinio lankytojo, tad aukštasis pareigūnas, nors ir jautėsi pavargęs, įsakė atverti savo kabineto duris atvykėliui, kurio apvalus veidas ir visas stotas rodė giliausią įsitikinimą savo paties verte ir pranašumu. Tačiau mažos rudos akys buvo guvios ir protingos. Iš tiesų būtų didžiulė klaida laikyti jį menku, lengvai įveikiamu priešininku.