Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Ramzis tikėjosi sunkaus išbandymo, kurio metu jis būtų galėjęs įrodyti tėvui savo tikrąją vertę. Todėl jis apgailestavo, kad jam teko tokia lengva užduotis. Ramziui buvo visai nesunku priversti jam paklusti tris dešimtis pėstininkų, kuriems jis turėjo vadovauti. Visi buvo girdėję apie jo sugebėjimus šaudyti iš lanko ir apie tai, kaip jis sutramdė šėlstantį arklį; visi tikėjosi, kad tarnyba jo vadovaujamame dalinyje atneš jiems paaukštinimą.

Ramziui primygtinai įkalbinėjant, Amenis atsižadėjo dalyvauti ekspedicijoje: viena vertus, dėl silpnos sveikatos jis nebūtų ištvėręs tokio intensyvaus fizinio krūvio; kita vertus, sąvartyne, buvusiame į šiaurę nuo įtartinos dirbtuvės, Amenis rado klinties gabaliuką su keistu įrašu. Buvo dar per anksti teigti, kad jis aptiko patikimą pėdsaką, bet jaunasis raštininkas ketino padaryti viską ir išsiaiškinti, kur jis veda. Ramzis maldavo draugą elgtis atsargiai. Faraono sūnui išvykus, Budrius liko saugoti Amenį. Be to, prireikus šis galėjo kreiptis į Setau, kuris pradėjo lobti pardavinėdamas gyvačių nuodus šventyklų laboratorijoms ir vydamas iš didikų dvarų kartais ten apsilankančius nepageidaujamus svečius: kobras ir kitas gyvates.

Ramzis visą laiką budriai stebėjo aplinką. Jis labai mėgo dykumą, nors kartą ten vos nežuvo, bet Sinajaus dykuma jam nepatiko: per daug stūksančių aplink nebylių uolų, per daug nerimą keliančių šešėlių, per daug chaoso. Nors Bakhenas tikino, kad visur ramu, Ramzis baiminosi netikėto beduinų užpuolimo. Žinoma, kadangi egiptiečių daug, beduinai nestos į atvirą mūšį, bet kodėl jiems nepabandžius apiplėšti atsilikėlio, arba — dar blogiau — įsigauti stovyklon pasinaudojus nakties tamsa? Susirūpinęs Ramzis griebėsi dar didesnio atsargumo, dalijo nurodymus į kairę ir į dešinę ir net susivaidijo dėl to su Bakhenu. Šiaip ar taip, po trumpo jųdviejų susikirtimo buvo nuspręsta, kad Bakhenas kontroliuos bendrą būrio saugumą atsižvelgdamas į Ramzio pastabas.

Vieną vakarą faraono sūnus paliko savo ariergardą ir nužingsniavo į kolonos priekį norėdamas gauti šiek tiek vyno savo vyrams, kurių tiekimo tarnyba tikrai nelepino. Ramziui buvo liepta kreiptis į šios tarnybos viršininką, tuo metu dirbusį savo palapinėje. Jis kilstelėjo audeklo kraštą, pasilenkė — ir netekęs žado įsistebeilijo į raštininko poza sėdintį vyriškį, įdėmiai tyrinėjantį lempų šviesoje kažkokį žemėlapį.

— Moze! Kaip tu čia patekai?

— Faraono įsakymu. Aš esu įpareigotas vadovauti tiekimo tarnybai ir sudaryti tikslesnį šio krašto žemėlapį.

— O aš vadovauju ariergardui.

— Aš nežinojau, kad tu čia... Iškart matyti, kad Bakhenas nemėgsta apie tai šnekėti.

— Dabar mudu geriau sutariame.

— Čia ankšta, lįskim lauk.

Abu jaunuoliai buvo beveik tokių pat plačių pečių. Dėl atletiško sudėjimo ir įgimtos jėgos jie atrodė vyresni, nei buvo iš tikrųjų. Ir vieną, ir kitą iš pažiūros pavadintum vyru, o ne paaugliu.

— Šis paskyrimas buvo toks malonus netikėtumas, — prisipažino Mozė. — Aš jau mirtinai nuobodžiavau hareme, kai jį gavau. Jei ne tas tyro oro gurkšnis, ko gero, būčiau pabėgęs.

— Mer-Uras — nuostabi vieta!

— Tik ne man. Mergužėlės man atsipyko, amatininkai pavydžiai saugo savo paslaptis, o valdytojo pareigos man visai netinka.

— Tariesi mainais gavęs ką geresnio?

— Tūkstantį kartų! Man patinka ši vietovė, šie rūstūs kalnai, šis gamtovaizdis, po kuriuo tarsi kažkas slypi. Čia aš jaučiuosi kaip namie.

— O ta ugnis, kuri tave degino... Ar ji blėsta?

— Ji ne tokia smarki, tai tiesa. Aš sveikstu tarp šitų saulės išdegintų uolų ir paslaptingų daubų.

— Manęs tai neįtikina.

— Argi tu negirdi šauksmo, sklindančio iš šios užmirštos žemės?

— Veikiau jaučiu pavojų.

Mozė plykstelėjo:

— Pavojų! Kalbi kaip kariškis!

— O tu, kaip tiekimo tarnybos viršininkas, nepakankamai rūpiniesi ariergardu: mano vyrams trūksta vyno.

Hebrajas nusikvatojo:

— Šiuo atveju aš iš tiesų elgiuosi kaip atsakingas žmogus: niekas neturi slopinti jų budrumo.

— Lašelis vyno praskaidrintų jiems nuotaiką.

— Štai pirmasis mudviejų susikirtimas, — konstatavo Mozė. — Kuris gi turi laimėti?

— Nei vienas, nei kitas; svarbu tik viso būrio gerovė.

— Ar dangstymasis pareiga, kurią tau primeta kiti, nėra būdas bėgti nuo savęs?

— Manai, kad galiu būti toks bailys?

Mozė pažvelgė Ramziui tiesiai į akis:

— Vyno tu gausi — žinoma, nedaug; bet išmok mylėti Sinajaus kalnus.

— Čia jau ne Egiptas.

— O aš ir nesu egiptietis.

— Ne ne, tu — egiptietis!

— Klysti.

— Egipte tu gimei ir mokeisi, Egipte tu sukursi savo ateitį.

— Egiptiečio kalbos! Hebrajas taip nekalbėtų. Mudu su tavim — ne tų pačių protėvių palikuonys. Galbūt maniškiai gyveno čia... Aš jaučiu jų pėdsakus, jų lūkesčius ir pralaimėjimus.

— Ar tik Sinajus neapsuko tau galvos?

— Tu negali suprasti.

— Aš netekau tavo pasitikėjimo?

— Žinoma, ne!

— Aš myliu Egiptą labiau už save patį, Moze; gimtoji žemė man brangiau už viską. Jei tu manai, kad radai savo gimtinę, aš galiu suprasti tavo jausmus.

Hebrajas atsisėdo ant uolos.

— Tėvynė... Ne, ši dykuma — ne tėvynė. Aš myliu Egiptą taip pat kaip tu; aš branginu džiaugsmus, kuriuos jis man dosniai teikia, bet sykiu jaučiu šauksmą, skriejantį į mane iš kitur.

— Ir pirmasis „kitur“, kurį tu išvydai, tave sukrėtė.

— Tu teisus.

— Mudu kartu įveiksime kitas dykumas, ir tu grįši į Egiptą, nes ten tviska neprilygstama šviesa.

— Kaip tu gali šitaip pasitikėti savimi?

— Nes ariergarde man nėr kada sukti sau galvos dėl ateities.

Sinajaus nakties tamsoje skambus jųdviejų juokas nuskriejo ligi pat žvaigždžių.

Asilai diktavo žygio tempą, žmonės sekė jiems iš paskos. Kiekvienas nešė tiek krovinio, kiek pajėgė. Niekam netrūko nei vandens, nei maisto. Faraonas keliskart įsakė kolonai sustoti, kad Mozė galėtų sudaryti tikslų krašto žemėlapį. Matininkų padedamas, hebrajas kilo išdžiūvusių upokšnių vagomis ligi jų ištakų, kopė šlaitais ir rinkosi vis naujus orientyrus, taip lengvindamas darbą žinovams.

Ramzis niekaip negalėjo atsikratyti neaiškaus nerimo, tad, lydimas trijų prityrusių pėstininkų, nuolat žvalgė vietovę baimindamasis, kad jo draugo neužpultų plėšikauti išsiruošę beduinai. Nors Mozė atrodė sugebąs apsiginti, jis galėjo patekti į spąstus. Tačiau nieko neatsitiko. Mozė atliko svarbų darbą, palengvinsiantį būsimąsias kalnakasių ir karavanų vadovų keliones.

Pavakarieniavę abu draugai dar ilgai kalbėdavosi prie laužo. Pripratę prie hienų kvatojimo ir leopardų urzgimo, jie prisitaikė prie šio rūstaus gyvenimo toli nuo Memfio rūmų ir Mer-Uro haremo patogumų. Abu džiaugsmingai laukdavo aušros, įsitikinę, kad ji parodys jiems kitą, naują pavidalą tos paslapties, kurią jie amžinai sieks atskleisti. Dažnai juodu sėdėdavo tylomis ir tik klausydavosi nakties. Argi ji nekuždėjo jiems, kad jų jaunystė įveiks visas kliūtis?

Ilga vilkstinė sustojo.

Anksti rytą tai buvo neįprasta. Ramzis įsakė savo vyrams padėti nešulius ant žemės ir pasirengti kovai.

— Ramiau, — patarė kareivis, kurio krūtinę vagojo randas. — Nepykit, vade, bet geriau būtų pasiruošti taikos maldai.

— Na, ir kodėl gi?

— Todėl, kad jau atvykome.

Ramzis paėjėjo į šoną nuo kelio ir išvydo saulės nutviekstą uolėtą plokščiakalnį, kuris atrodė nepasiekiamas.