Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Tai buvo Serabit-el-Hadimas, turkio valdovės deivės Hatoros buveinė.

25

Šenaras nesiliovė pykęs.

Karalienė jau kelintą kartą atsisakė Įtraukti jį į valstybės valdymą, remdamasi tuo, kad tėvas nepaliko šiuo atžvilgiu jokių tikslių nurodymų, o faraono įpėdinio statusas nesuteikė jam teisės kištis į keblius reikalus, kuriuos spręsti jam buvo per sunku.

Vyresnysis karaliaus sūnus pakluso motinos valiai ir pasistengė nuslėpti savo nusivylimą, bet suprato, jog jo bičiulių ir informatorių tinklas buvo dar per menkas, kad juo remdamasis įstengtų veiksmingai priešintis Tujai. Užuot ilgai laukęs ir kamavęsis, Šenaras nutarė aktyviau veikti savo naudai.

Stengdamasis, kad tai nekristų į akis, jis pakvietė pietų keletą įtakingų dvariškių, gerbiančių tradicijas, ir apsimetė kukliu jaunuoliu, trokštančiu jų patarimų. Užgniaužęs bet kokį pasipūtimą, jis kaip įmanydamas stengėsi atrodyti pavyzdingu sūnumi, kurio vienintelis tikslas — žengti savo tėvo pėdomis. Tokios jo kalbos svečiams labai patiko, ir Šenaras, kurio ateitis jau buvo visiškai aiški, įgijo daug šalininkų.

Tačiau jis pastebėjo užsienio politikos srityje neturįs jokios įtakos, o juk pagrindinis jo tikslas buvo ir liko prekybiniai ryšiai su kitomis šalimis, nors jos būtų ir priešiškos Egiptui. Kokiu būdu tiksliai sužinoti, kaip klostosi diplomatiniai santykiai, neturint tarp savo šalininkų tuos dalykus išmanančio žmogaus, pasirengusio jam tarnauti? Iš svetimšalių pirklių gaunamos informacijos nepakako: Šenaro šnipams trūko įžvalgumo; be to, jie nežinojo tikrųjų savo valdovų ketinimų.

Įtikinti kokį nors Sečiui artimą diplomatą dirbti jam, Šenarui... Tai būtų idealu, tik, deja, beveik neįmanoma. Kad ir kaip būtų, Šenarui būtinai reikėjo informacijos iš patikimo šaltinio: pirmiausia tam, kad galėtų parengti savą strategiją ir būtų pasirengęs tinkamu momentu radikaliai pakeisti Egipto politiką.

Jam toptelėjo žodis „išdavystė“, bet tai jį tik pralinksmino. Ką gi jis išduos? Nebent praeitį ir tradicijas!

Žvelgiant nuo pakopomis kylančio uolėto Serabit-el-Hadimo plokščiakalnio viršūnės, prieš akis plytėjo tokia kalnų ir slėnių raizgalynė, kad ir siela susijaukdavo žiūrint į šią sumaištį. Tame atvykėliams aiškiai priešiškame chaose taiką ir ramybę žadėjo tiktai kalnas, kurio gelmėse slypėjo puikieji turkiai.

Ramzis apstulbęs žiūrėjo sau po kojom: čia žydrojo brangakmenio gyslos driekėsi beveik paviršiuje! Kitose vietose jos buvo prieinamos gerokai sunkiau: kartų kartos kalnakasių jau buvo išraususios plokščiakalnyje požemines galerijas, kur palikdavo savo įrankius pertraukų tarp ekspedicijų metu. Serabit-el-Hadime nebuvo nuolatinės stovyklavietės, nes turkio negalima buvo išgauti karštuoju metų laiku: tada jis prarasdavo savo spalvą ir natūralias savybes.

Senieji kalnakasiai stojo šalia naujokų, ir visi sparčiai griebėsi darbo, nes norėjo kaip galima trumpiau užtrukti šioje nuošalioje vietovėje. Atvykusieji įsikūrė iš akmenų sukrautose trobelėse, kurios šiaip taip gynė nuo nakties šalnų; bet jas reikėjo rūpestingai sutvarkyti: vienur taisyti stogą, kitur atstatyti apirusį kampą ar sieną. Prieš pradedant darbus, faraonas mažoje Hatoros šventykloje atliko apeigas šaukdamasis dangiškosios deivės globos ir pagalbos. Egiptiečiai atvyko čia ne niokoti kalno, o surinkti jo įsčių vaisius, kad galėtų dovanoti juos šventykloms ir gaminti iš jų brangenybes, kurios perteiks amžiną ir atkuriantį žvaigždžių valdovės grožį.

Netrukus nedidelėmis grupėmis susiskirsčiusių kalnakasių priedainiams ėmė trankiai pritarti kaltai, kirtikliai ir mediniai plaktukai. Setis skatino triūsiančiuosius, o Ramzis tyrinėjo stelas, pastatytas stovyklavietėje paslaptingoms dangaus ir žemės galioms pagerbti bei priminti žygdarbius tų, kurie prieš šimtus metų rado čia didžiulius brangakmenius.

Tiekėjas Mozė labai rimtai žiūrėjo į savo pareigas ir rūpinosi kiekvienu ekspedicijos dalyviu: joks darbininkas nesiskundė nei alkiu, nei troškuliu, jokiam altoriui nepritrūko smilkalų. Kadangi žmonės nepamiršo pagerbti dievų, šie atsilygino tikrais stebuklais: štai kad ir tuo milžinišku turkiu, kurį iškėlęs rodė aplinkiniams jaunas kalnakasys, matyt, turįs laimingą ranką.

Vietovės reljefas saugojo ekspediciją nuo netikėto užpuolimo: niekas negalėtų sargybinių nepastebėtas užsiropšti stačiais šlaitais, vedančiais į plokščiakalnį, tad Ramzio užduotis pasirodė besanti lengvų lengviausia. Pirmomis dienomis jis palaikė geležinę drausmę, bet paskui suprato, kad tai darosi juokinga. Tada, nors ir laikydamasis saugumo reikalavimų, jis leido kareiviams atsikvėpti ir pasilepinti ilgokais poguliais, kuriuos jie mėgo be galo, be krašto.

Nepakęsdamas dykinėjimo, Ramzis pabandė padėti Mozei, bet draugužis buvo nesukalbamas: jis norėjo pats atlikti savo pareigas. Neką geriau karalaičiui pavyko ir su kalnakasiais: jam patarė neužtrukti požeminėse štolnėse. Galų gale Bakhenas, netekęs kantrybės, įsakė jam tenkintis paskirtu postu ir netrukdyti žmonėms sėkmingai dirbti.

Taigi Ramzis visą savo laiką bei dėmesį skyrė tik savo pavaldiniams. Jis domėjosi jų tarnyba ir šeimomis, klausėsi jų nusiskundimų, paneigdavo kai kurias kritines jų pastabas ir pritardavo kitoms. Kariai pageidavo geresnių pensijų ir didesnio valstybės dėmesio, atsižvelgiant į jų nuopelnus ir dažnai sunkias tarnybos sąlygas toli nuo gimtojo krašto. Mažai kam iš jų teko dalyvauti kautynėse, tačiau visi tarnavo akmens skaldyklose, didelėse statybose ar tokiose ekspedicijose kaip dabartinė. Nors jų pareigos buvo ir sunkios, ir varginančios, jie ne tiek apgailestavo, kiek didžiavosi savo profesija. O kokiais nuostabiais prisiminimais galėjo pasidalyti tie, kuriems teko laimė keliauti kartu su Faraonu!

Ramzis akylai stebėjo, kas dedasi aplink.

Jis susipažino su kasdieniu didelių darbų aikštelės gyvenimu ir veikla, suprato, kad jai būtina tikra hierarchija, pagrįsta ne teisėmis, o išmanymu. Jis išmoko skirti darbštuolius nuo tinginių, atkakliuosius nuo lengvabūdžių, tylenius nuo plepių, o jo žvilgsnis vis krypo į protėvių pastatytas stelas, smingančias į dangų taip tiesiai, koks tiesus turi būti žmogus, kuriantis vidury dykumos kažką šventa.

— Jos jaudina, tiesa?

Tėvas užklupo Ramzį iš netyčių.

Setis ryšėjo paprastą klubjuostę, tokią pat, kokią dėvėjo tolimi jo pirmtakai Senosios Karalystės laikais, bet dėl to jis nenustojo buvę? Faraonu. Visa jo esybė skleidė galią, kuri kaskart pakerėdavo Ramzį, susitikus su tėvu. Sečiui nereikėjo jokio specialaus ženklo, jokio papuošalo, rodančio jo rangą: vien į jį pažvelgus tapdavo aišku, kad jis — valdovas. Joks kitas žmogus neturėjo tokios magiškos galios — visi naudojosi įvairiausiomis gudrybėmis. Vos Sečiui pasirodžius, chaosą pakeisdavo tvarka.

— Jos skatina mane susikaupti, — prisipažino Ramzis.

— Jos — gyvas žodis. Skirtingai nei žmonės, jos nemeluoja ir neišduoda. Griovėjo paminklai nuverčiami, melagio darbai — trumpalaikiai. Vienintelė Faraono jėga — Maat įstatymas.

Ramzis buvo sukrėstas. Ar šie pamokymai skiriami jam? Ar tai jis griovė, išdavė, melavo? Jam kilo noras pašokti, nulėkti ligi plokščiakalnio krašto, nusiristi šlaitu žemyn ir dingti dykumoje. Tačiau kokią klaidą jis padarė? Jis laukė tikslesnio kaltinimo, bet jo neišgirdo. Nieko nesakydamas, Faraonas tik žiūrėjo į tolį.

Šenaras... Taip, tikrų tikriausiai, jo tėvas užsiminė apie Šenarą, neįvardydamas jo! Jis suvokė Šenaro klastingumą ir dabar norėjo šitokiu būdu pranešti Ramziui apie tikrąją jo vietą valstybės hierarchijoje. Jo likimas vėl keitėsi! Ramzis buvo įsitikinęs, kad Setis tuoj pasakys apsisprendęs jo naudai, tad karalaičio nusivylimas tėvui prabilus prilygo jo ką tik vėl prabudusioms viltims tapti valdovo įpėdiniu.