Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Ramzis liūdėjo. Jam buvo gaila skirtis su Nubija. Jis nedrįso prašyti tėvą paskirti jį šios provincijos vietininku, nors jautėsi tinkąs šiam postui. Kai jis priėjo prie Sečio, ketindamas ištarti šį prašymą, tėvo žvilgsnis ne tik jo nepaskatino, bet tiesiog uždraudė apie tai net užsiminti. Valdovas išdėstė Ramziui savo planą: jis paliks dabartinį vietininką eiti savo pareigas ir reikalaus, kad šis vykdytų jas be priekaištų. Bent kartą suklydęs, net jei ta klaida būtų visai menka, jis baigs savo karjerą tvirtovės tiekėju.

Dramblys lengvai palietė straubliu Ramzio skruostą. Daugelis kareivių pageidavo, kad armija pasiimtų milžiną į Memfį. Likęs abejingas jų norui, karalaitis nutarė paleisti savo naująjį draugą į laisvę, kad jis gyventų sau laimingas ten, kur gimė.

Ramzis paglostė straublį, kurio žaizda jau baigė surandėti. Dramblys mostelėjo juo savanos link, tarsi būtų kvietęs Ramzį sekti paskui jį. Bet nuo šiol Nubijos milžinas ir Faraono sūnus turėjo žengti skirtingais keliais.

Ramzis dar ilgai nejudėjo iš vietos. Pagalvojus, kad jo nuostabiojo sąjungininko jau nebėra šalia, jam gėlė širdį. Kaip būtų buvę smagu iškeliauti kartu su tuo didžiuliu gyvūnu, eiti su juo nežinomais takais, mokytis jo išminties... tačiau svajonė išsisklaidė. Reikėjo vėl lipti į laivą ir sukti šiaurėn. Bet Ramzis prisiekė sau sugrįžti į Nubiją.

Egiptiečiai dainuodami ruošėsi palikti stovyklą. Kariai be atvangos liaupsino Setį ir Ramzį, kurių pavojingas karo žygis baigėsi pergale. Išvyko neužgesinę laužuose žarijų: jas susirinks vietos gyventojai.

Eidamas kažkokios giraitės pakraščiu, Ramzis išgirdo dejonę. Kas ir kaip galėjo palikti čia sužeistąjį?

Karalaitis praskleidė lapus ir pamatė persigandusį liūtuką. Žvėriukas gulėjo sunkiai kvėpuodamas, karštligiškai blizgančiomis akimis, ištiesęs į priekį smarkiai sutinusią dešinę leteną, ir gailiai dejavo. Ramzis paėmė jį į glėbį ir pajuto, kad liūtuko širdelė plaka nelygiai, su pertrūkiais. Jeigu niekas juo nepasirūpins, liūtukas nugaiš.

Laimė, Setau dar nesusikraustė į laivą. Ramzis parodė jam ligonį. Apžiūrėjęs žaizdą, šis nedvejodamas pareiškė:

— Liūtukui įgėlė gyvatė.

— Kaip tu manai, jis išgyvens?

— Vargu... Greičiausiai ne. Pažiūrėk: čia trys žaizdelės, kurias paliko du pagrindiniai nuodingi dantys ir vienas papildomas. Be to, matyti dvidešimt šešių dantų pėdsakai; taigi jam įkando kobra. Jeigu jis būtų paprastas liūtukas, jau būtų nugaišęs.

— O kuo gi jis ypatingas?

— Pažvelk į jo letenas: tokiam jaunam liūtukui jos aiškiai per didelės, tiesiog didžiulės. Užaugęs jis būtų milžiniško ūgio.

— Pamėgink jį išgelbėti.

— Vienintelis jo šansas — tai, kad dabar žiema: šiuo metų laiku kobrų nuodai ne tokie veiksmingi.

Setau sutrynė iš rytinės dykumos atgabentą gyvatmedžio šaknį, užpylė ją vynu ir sugirdė liūtukui. Paskui susmulkino to medžio lapus, sumaišė juos su aliejumi ir ištepė tuo mišiniu visą liūtuko kūnelį, kad paskatintų širdies darbą ir palengvintų kvėpavimą.

Kelionės metu Ramzis nesitraukė nuo liūtuko, apdėlioto kompresu iš ricinžolės lapų ir nuolat drėkinamo dykumos smėlio. Žvėriukas beveik nejudėjo. Nors buvo girdomas pienu, jis silpo. Tačiau liūtukui patiko, kai Ramzis jį glostė, ir jis žvelgė į savo išgelbėtoją dėkingomis akimis.

— Tu pasveiksi, — pažadėjo jam Ramzis, — ir mudu būsime draugai.

32

Iš pradžių Budrius traukėsi atbulas, paskui baikščiai priėjo arčiau.

Po truputį auksaspalvis šuo taip įsidrąsino, kad ėmė uostinėti liūtuką, o šis nustebęs spoksojo į keistąjį gyvūną. Nors mažasis plėšrūnas buvo dar silpnas, jam kilo noras pažaisti. Jis liuoktelėjo ant Budriaus ir kone uždusino jį, prislėgęs savo svoriu. Šuo sucypė, vargais negalais išsilaisvino ir buvo besprunkąs, bet neišvengė smūgio letena, kurios nagai įdrėskė jam pasturgalį.

Ramzis suėmė liūtuką už sprando ir ilgai barė. Šis klausėsi pastatęs ausis. Karalaitis apžiūrėjo ir aptvarkė šuns žaizdą, kuri buvo visai negili, ir vėl privedė savo bičiulius vieną prie kito. Budrius, be abejo, trokšdamas atsirevanšuoti, šveitė liūtukui kažką panašaus į antausį. Beje, Setau pavadino savo pacientą Nugalėtoju: juk jis nugalėjo gyvatės nuodus ir neišvengiamą mirtį! Šis vardas atnešiąs liūtukui laimę. Be to, jis labai tiko tokiam nepaprastai galingam žvėriui. Setau balsiai samprotavo: milžiniškas dramblys, didžiulis liūtas... ar tik Ramzis nebus per daug susižavėjęs didingais ir ypatingais dalykais? Gal jis nesugeba domėtis tuo, kas menka ir pasigailėtina?

Liūtukas ir šuo labai greit apsiprato ir suvokė, kiek kuris turi jėgų. Nugalėtojas išmoko tvardytis, o Budrius — mažiau erzinti liūtuką. Tarp jų užsimezgė neišardoma draugystė. Abu vienodai džiaugėsi gyvenimu, tai žaisdami, tai pašėlusiai lenktyniaudami. Pavargę ir sočiai priėdę, abu krisdavo pailsėti ir susiglaudę miegodavo.

Ramzio žygdarbiai plačiai nuskambėjo karaliaus dvare. Žmogus, sugebąs prijaukinti dramblį ir liūtą, buvo apdovanotas magiška galia, kurios niekas nebūtų drįsęs nepaisyti. Gražioji Izetė iš tikrųjų didžiavosi mylimuoju, o Šenaras, klausydamasis kalbų, apie brolį, jautė didį apmaudą. Kaip dvariškiai galėjo būti tokie naivūs? Ramziui pasisekė, ir tiek. Kur girdėta, kad žmogus bendrautų su plėšriaisiais žvėrimis? Neilgai trukus liūtas vėl sulaukės ir sudraskys Ramzį į gabalus.

Vis dėlto vyresnysis faraono sūnus manė, kad oficialiai jam būtina palaikyti puikius santykius su broliu. Iškėlęs į padanges Setį, kurį, beje, garbino visas Egiptas, Šenaras pabrėžė Ramzio vaidmenį kovoje su sukilusiais nubiais. Jis pagyrė karinius brolio sugebėjimus ir palinkėjo, kad juos pripažintų oficialiai.

Apdovanojimų Azijoje pasižymėjusiems veteranams įteikimo proga rūmuose buvo suruoštos iškilmės, o faraono įgaliotas Šenaras atliko šeimininko vaidmenį. Priėmimo metu jis išreiškė norą pasikalbėti su broliu akis į akį. Ramzis sulaukė ceremonijos pabaigos, ir abu nuėjo į Šenaro kabinetą, kuris ką tik buvo atnaujintas. Tikrai talentingas dailininkas nutapė ant sienų gėlynus, virš kurių skrajojo margaspalviai drugeliai.

— Juk tai nuostabiai gražu, tiesa? Mėgstu dirbti prabangioje aplinkoje: tada visi darbai ima atrodyti lengviau įveikiami. Gal norėtum jauno vyno?

— Ne, ačiū. Visos tos aukštuomenės pramogos varo man nuobodulį.

— Man irgi, bet juk jos būtinos: mūsų narsuoliams patinka, kai juos pagerbia. Argi jie nerizikuoja savo gyvybe, kaip ir tu, gindami šalies saugumą? Tu puikiai elgeisi Nubijoje, o juk reikalai ten iš pat pradžių klostėsi nekaip.

Šenaras sustorėjo. Jis visada mėgo skaniai pavalgyti ir mažai judėti, tad dabar buvo panašus į smarkiai aptukusį provincijos didiką.

— Mūsų tėvas meistriškai vadovavo šiam žygiui. Vien tik tai, kad jis buvo su mumis, įvarė priešui baimės.

— Žinoma, žinoma... Bet tavo pasirodymas ant dramblio nugaros irgi prisidėjo prie mūsų pergalės. Šnekama, kad Nubija paliko tau gilų įspūdį.

— Tai tiesa. Aš pamilau tą kraštą.

— Kaip tu vertini Nubijos vietininko elgesį?

— Kaip niekingą ir smerktiną.

— Ir vis dėlto Faraonas paliko jį eiti šias pareigas...

— Setis moka valdyti.

— Tokia padėtis negali ilgai trukti. Vietininkas beregint vėl padarys kokią nors rimtą klaidą.

— Manai, jis nieko nepasimokė iš ankstesnių klaidų?

— Žmonės ne taip greit keičiasi, mielas brolau, jie linkę klysti ir klysti. Patikėk manimi: Nubijos vietininkas — ne išimtis.