Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Ką tu jauti, Ramzi?

— Dykuma nuostabi, bet man neramu.

— Ką tu matai ten, už šitų kopų?

Ramzis susikaupė. Sečio žvilgsnis vėl buvo toks pat keistas, kone antgamtinis, kaip Asuane, kai jis įžiūrėjo žemės gelmėse slypinčius granito išteklius, tinkamus naujam karjerui.

— Mano akys nieko neįžvelgia... Už tų kalvų — tuštuma.

— Taip, tuštuma. Siaubingos mirties tuštuma.

Ramzis krūptelėjo:

— Ten beduinai?

— Ne, tas priešas — klastingesnis ir negailestingesnis.

— Ruoštis mūšiui?

— Ne, jo neprireiks.

Ramzis sutramdė baimę, nors ji gniaužė jam gerklę. Kokio priešo aukomis tapo iš Memfio pasiųsti aukso ieškotojai? Jeigu čia būta dykumos pabaisų, kaip manė dauguma kareivių, tai su jomis nesusidoros jokia žmogiškoji armija: tie sparnuoti plėšrūnai milžiniškais nagais sudraskydavo savo grobį į gabalėlius, nepalikdami jam laiko gintis.

Prieš kopdami į didžiulį smėlio kalną, arkliai, asilai ir žmonės numalšino troškulį. Dėl nepakeliamo karščio tekdavo dažnai stabčioti, o vandens atsargos ėjo į pabaigą. Bet arčiau kaip už trijų kilometrų buvo didelis šulinys, kur bus galima jas papildyti, ir odiniai maišai su vandens ištekliais vėl pasunkės.

Likus trims valandoms iki saulėlydžio, būrys vėl leidosi į kelią ir be didesnių sunkumų įveikė kopą. Netrukus visi išvydo šulinį. Iš didelių akmenų sukrautas statinys šliejosi prie kalno, kurio įsčiose glūdėjo auksas.

Aukso ieškotojai ir įpareigoti juos saugoti kareiviai niekur nedingo. Visi jie buvo čia, aplink šulinį, išsitiesę ant įkaitusio smėlio, sukniubę veidu žemyn ar aukštielninki, atgręžę nereges akis į svilinančią saulę. Iš burnų kyšojo pajuodę, kraujuoti liežuviai.

Nė vienas neliko gyvas.

Jei ne Faraonas, dauguma to reginio priblokštų kareivių būtų puolę bėgti, bet Setis įsakė pastatyti palapines ir paskyrė sargybinius, tarsi stovyklai būtų grėsęs neišvengiamas užpuolimas. Paskui jis liepė iškasti duobes nelaimingiesiems palaidoti. Kelioniniai dembliai atstojo jiems įkapes. Pats karalius ištarė apeiginius žodžius, kad jie galėtų patekti anapus ir prisikelti.

Laidojimo apeigos, nutviekstos besileidžiančios virš dykumos saulės spindulių, nuramino kareivius. Prie Sečio priėjo būrio gydytojas.

— Kokia jų mirties priežastis? — paklausė karalius.

— Troškulys, Jūsų Didenybe.

Faraonas tučtuojau nuėjo prie šulinio, kurį saugojo jo asmens sargyba. Stovykloje visi tikėjosi atsigerti vėsaus, gaivinančio vandens.

Gilus šulinys ligi pat viršaus buvo priverstas akmenų.

— Išvalykim jį, — pasiūlė Ramzis.

Setis sutiko.

Faraono asmens sargybiniai su įkarščiu griebėsi darbo; didžiajai kariuomenės daliai tokios naujienos geriau buvo dar neskelbti. Vyrai sudarė grandinę ir ėmė mikliai perdavinėti iš rankų į rankas traukiamus iš šulinio akmenis. Ramzis reguliavo darbo tempą ir palaikė protarpiais smunkantį įkarštį.

Kai mėnulio pilnatis apšvietė šulinio dugną, sunkaus darbo išvarginti rinktiniai kariai pamatė, kad karalystės valdytojas leidžia žemyn pririštą prie virvės sunkų ąsotį. Pats nekantraudamas, jis vis dėlto sėmė vandenį lėtai ir atsargiai, kad nesudaužytų ąsočio.

Iškėlęs pilną vandens ąsotį iš šulinio, Ramzis padavė jį Faraonui. Šis pauostė vandenį, bet jo negėrė.

— Tegu kas nors nusileidžia į šulinį.

Ramzis užsinėrė virvę po pažastimis, surišo ją tvirtu mazgu ir paprašė keturių karių stipriai laikyti virvės galą, o pats peržengė šulinio kraštą ir ėmė leistis žemyn, apčiuopdamas rankomis ir kojomis išsikišusius akmenis. Pasirodė, kad tai visai nesunku. Iki vandens buvo likę dar porą metrų, bet mėnulio šviesa leido Ramziui įžiūrėti keletą vandenyje plūduriuojančių asilų lavonų. Apimtas nevilties, jis užlipo į viršų ir sumurmėjo:

— Šulinys užterštas.

Setis išpylė vandenį iš ąsočio ant smėlio.

— Mūsų tėvynainiai buvo nunuodyti šio šulinio vandeniu. O paskui būrelis žudikų, tikriausiai beduinų, užvertė šulinį akmenimis.

Faraonas, karalystės valdytojas ir visi žygio dalyviai buvo pasmerkti žūti. Net jeigu jie nedelsdami leistųsi atgal į Nilo slėnį, vis tiek mirtų iš troškulio, nespėję prieiti dirbamųjų žemių.

Šį kartą spąstai užsitrenkė.

— Laikas miegoti, — įsakė Setis, — o aš melsiuosi mūsų motinai — žvaigždėtam dangui.

Išaušus stovykloje pasklido žinia apie žygį ištikusią katastrofą: nė vienam kareiviui nebuvo leista prisipilti vandens į beviltiškai tuščią odinį maišą.

Kažkoks rėksnys pabandė sukiršinti savo bendražygius. Ramzis užtvėrė jam kelią. Netekęs proto pėstininkas užsimojo kumščiu, bet karalystės valdytojas stvėrė jam už riešo ir privertė parklupti ant žemės.

— Praradęs šaltakraujiškumą, tu tik greičiau žūsi.

— Vandens nebėra...

— Faraonas čia, su mumis; neprarask vilties.

Maištauti daugiau niekas nemėgino. Ramzis kreipėsi į kariuomenę:

— Mes turime šios vietovės žemėlapį, kuris buvo saugomas kaip karinė paslaptis. Jame nurodyti nežymūs takeliai, vedantys prie senų šulinių. Kai kurie iš jų dar neišsekę. Faraonas liks su jumis, o aš rasiu tuos takus ir parnešiu jums tiek vandens, kad jo užteks pusei dykumos pereiti. Narsa ir ištvermė padės mums įveikti visas kitas kliūtis, o kol kas pasislėpkit nuo saulės ir nešvaistykite tuščiai jėgų.

Ramzis leidosi į kelią, pasiėmęs kartu dešimt vyrų ir šešis asilus, ant kurių buvo sukrauti tušti odiniai maišai vandeniui. Vienas senas karys, atsargus ir įžvalgus, dar nebuvo išgėręs savojo vandens davinio. Suvilgę lūpas rytmečio rasa, Ramzio bendrakeleiviai vėliau pasidalys tuos paskutinius gurkšnius, kai negailestingai kepins dykumos saulė.

Labai greit kiekvienas žingsnis tapo tikra kančia: įkaitęs oras ir dulkės degino plaučius. Bet Ramzis žengė sparčiai, bijodamas, kad jo bendražygiai gali griūti ir nebeatsikelti, jeigu jis sulėtins tempą. Reikėjo galvoti tik apie šulinį, pilną vėsaus vandens, o ne apie ką nors kita.

Pirmo žemėlapyje pažymėto tako jau nebebuvo, vėjas užpustė jį smėliu. Toliau eiti ta kryptimi, kur akys veda, visiškai nieko nežinant, būtų gryna savižudybė. Antrasis takas, vingiavęs perdžiūvusio upelio dugnu, atvedė į aklavietę: žemėlapio sudarytojas prastai atliko savo darbą. O ten, kur baigėsi trečiasis takas, jie rado tik saulės įkaitintus akmenis! Pribėgę kariai susmuko ant šulinio, kurį seniai užpylė smėlis, krašto.

Garsusis žemėlapis, laikytas „karine paslaptim“, buvo tik apgaulė. Gal prieš dešimt metų jis ir buvo teisingas, o tingus raštininkas jį nukopijavo, nepareikalavęs pirma patikrinti padėties. Lygiai taip pat pasielgė ir jo įpėdinis.

Grįžus pas Setį, Ramziui neteko daug kalbėti: jis atrodė toks susikrimtęs, kad Faraonas viską suprato vien į jį pažvelgęs.

Kariai jau šešias valandas neturėjo burnoj nė lašo vandens. Karalius kreipėsi į karininkus:

— Dabar saulė zenite, — tarė jis. — Mudu su Ramziu eisime ieškoti vandens. Kai šešėliai ims ilgėti, aš grįšiu.

Setis užkopė ant kalvos. Nors Ramzis buvo kur kas jaunesnis, jam ne taip lengva buvo spėti tėvui iš paskos, bet pamažu jis prisiderino prie Sečio žingsnio. Kaip kalnų ožys — kilnumo simbolis hieroglifų kalboje — karalius nedarė nė vieno nereikalingo judesio, neeikvojo veltui nė krislo energijos. Jis pasiėmė su savim tik dvi akacijos šakeles: be žievės, nugludintas ir viename gale surištas standžia linine virvele.