Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Ramzis buvo stipri asmenybė. Jis turėjo gabumų valdyti ir drąsiai kovodavo su bet kokiomis nesėkmėmis. Tačiau ar jam pakaks jėgų atlaikyti slegiančią vienatvę, kuri yra kiekvieno faraono dalia? Norėdamas paruošti sūnų tam išbandymui, Setis versdavo jį išgyventi mintyse įvairiausias situacijas ir įsivaizduoti jas kaip galima konkrečiau, bet kelyje į valdžią Ramziui reikėjo įveikti dar daug pakopų.

Tuja pristatė valdovui Nefertarę; merginą taip sukaustė baimė, kad vargšelė nepajėgė ištarti nė žodžio ir tik tylomis žemai nusilenkė. Setis akylai į ją pasižiūrėjo ir patarė kuo uoliau ir atsakingiau eiti savo pareigas, nes didžiosios valdovo sutuoktinės rūmų priežiūra reikalavo tvirtumo ir santūrumo. Nefertarė pasišalino taip ir neišdrįsusi pažvelgti į Faraoną.

— Buvai labai jau griežtas, — pastebėjo Tuja.

— Ji dar tokia jauna.

— Argi aš būčiau priėmusi neišmanėlę?

— Ji turi puikių savybių.

— Ji pageidavo grįžti šventyklon ir likti ten visą gyvenimą.

— Kaip aš ją suprantu! Vadinasi, tu verti ją atlaikyti baisų išbandymą.

— Tai tiesa.

— Kuriuo tikslu?

— Pati nežinau. Vos tik ją išvydusi, pajutau, kad Nefertarė — ypatinga asmenybė. Ji galėtų būti laiminga šventykloje, bet nuojauta man sako, kad jos pašaukimas visai kitoks. Jeigu aš klystu, ji tiesiog nueis savo keliu — jos niekas nesulaikys.

Ramzis pristatė motinai auksaspalvį šunį Budrių ir Nubijos liūtą Nugalėtoją, taip išaugusį, kad žmonės ėmė ne juokais jo bijoti. Abu karalystės valdytojo palydovai įvertino jiems suteiktą garbę ir elgėsi pavyzdingai, o ligi soties prisišveitę asmeninio karalienės virėjo jiems pasiūlytų skanėstų, sugulė palmės šešėlyje ir saldžiausiai užmigo.

— Man buvo labai malonu tave pamatyti, — tarė Tuja, — tačiau kokia tikroji tavo apsilankymo priežastis?

— Gražioji Izetė.

— Jūsų sužadėtuvės iširo?

— Ji smarkiai prasikalto.

— Netgi smarkiai?

— Ji apšmeižė Egipto karalienę.

— Kokiu būdu?

— Ji apkaltino tave slapta surengus sąmokslą prieš karalių, kad užimtum jo vietą.

Didžiausiai Ramzio nuostabai, Tuja linksmai šyptelėjo:

— Beveik visi dvariškiai, beveik visos kilmingos damos galvojo tą patį. Man priekaištavo, kad nesiunčiu gelbėjimo būrio jūsų ieškoti, o juk aš žinojau, kad judu su Sečiu gyvi ir sveiki. Nors pas mus taip daug šventyklų ir apeigų, mažai kas žino, kad įmanoma palaikyti dvasinį ryšį nepaisant laiko ir erdvės.

— Ar Izetę... apkaltins?

— Kodėl? Ji elgėsi visai normaliai.

— Nejaugi tavęs neskaudina toks nedėkingumas, tokia neteisybė tavo atžvilgiu?

— Ką padarysi — tokia jau ta žmogaus prigimtis ir jos įstatymai. Svarbiausia, kad valstybė valdoma ne pagal juos.

Jaunutė mergina tylomis padėjo ant žemo staliuko karalienės kairėje keletą raštų ir žaibiškai dingo it saulės spindulys, blykstelėjęs pro medžio lapus.

— Kas ji? — pasiteiravo Ramzis.

— Nefertarė, naujoji rūmų prižiūrėtoja.

— Man jau yra tekę su ja susitikti. Kaip ji gavo tokį aukštą postą?

— Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Ją pakvietė atvykti į Memfį, kur ji turėjo tapti žyne deivės Hatoros šventykloje. Kaip tik tada aš ją ir pastebėjau.

— Bet juk... tai, ką tu jai siūlai, yra visiškai priešinga jos pašaukimui!

— Haremai ruošia mūsų merginas įvairiausiems darbams.

— Taip, bet — kokia atsakomybė tokiai jaunutei mergaitei!

— Tau pačiam tik septyniolika. Faraonui ir man svarbu tik viena: tyra širdis ir doras elgesys.

Ramzis jautėsi sutrikęs. Nefertarės grožis atrodė atkeliavęs iš kito pasaulio — tobulesnio ir dvasingesnio už žemiškąjį. Trumputė akimirka, kai Nefertarė pasirodė karalienės kambaryje, įsirėžė Ramzio atmintin kaip mažytis stebuklas.

— Nuramink gražiąją Izetę, — patarė Tuja. — Aš nepaduosiu skundo ir jos nekaltinsiu. Bet tegu ji išmoksta skirti tiesą nuo melo; o jei to nesugeba, tai tegul bent jau laiko liežuvį už dantų.

43

Pasipuošęs kaip iškilmėms, Ramzis žingsniavo pirmyn ir atgal pagrindine „Laimingo kelio“ uosto prieplauka. Aplink jį būriavosi Memfio miesto tarybos vadovas, vyriausiasis laivybos prižiūrėtojas, užsienio reikalų ministras ir daug tvarkos sergėtojų. Nepraeis nė ketvirtis valandos, ir čia prisišvartuos dešimt graikų laivų.

Iš pradžių pakrantės sargybiniai pamanė, kad tai — užpuolimas. Tučtuojau buvo mobilizuota Egipto karinio laivyno dalis, pasiruošusi atremti užpuoliką. Bet svetimšaliai pareiškė trokštą taikos ir norį nuvykti į Memfį bei ten susitikti su Faraonu.

Lydimi budrios egiptiečių flotilės, graikų laivai pakilo Nilu aukštyn ir baigiantis vėjuotam rytmečiui pasiekė sostinę. Pakrantėse grūdosi šimtai smalsuolių. Duoklės pristatymo metas, kai svetimšalių pasiuntiniai ir jų palydos ištisa virtine keliavo vienas po kito į Memfį, buvo jau praėjęs, bet didingi laivai liudijo, kad atvykėliai aiškiai turtingi: galbūt jie atvežė Sečiui brangių dovanų?

Ramzis niekada nepasižymėjo kantrybe ir dabar būgštavo, kad jo menkų diplomatinių sugebėjimų tikrai gali neužtekti. Pasitikti tuos svetimšalius jam buvo sunki ir nemaloni pareiga. Amenis paruošė savo draugui lyg ir oficialią kalbą, nuobodžią ir monotonišką, bet Ramzis jau buvo pamiršęs net pirmuosius jos žodžius. Jis apgailestavo, kad šalia nėra Ašos, kuris šiuo atveju būtų tinkamiausias žmogus.

Graikų laivai smarkiai nukentėjo; kol jie vėl galės išplaukti į atvirą jūrą, reikės gerokai juos taisyti. Kai kuriuose net buvo žymu gaisro pėdsakai: matyt, plaukiant Viduržemio jūra jiems teko susidurti su piratais.

Priekinis laivas vikriai manevravo, nors dalis jo burių buvo apgadinta. Pagaliau jis sustojo prie prieplaukos, į krantą buvo permestas tiltelis, ir visi nuščiuvo.

Kas išlips iš laivo ir įkels koją į Egiptą?

Prie tiltelio pasirodė kokių penkiasdešimties metų vidutinio ūgio vyriškis — plačiapetis, šviesiaplaukis, nemalonaus veido. Jis buvo užsidėjęs šarvus ir blauzdišarvius, tačiau žalvario šalmą taikos ženklan nešėsi prispaudęs prie krūtinės.

Jam iš paskos ėjo aukšta, graži, baltarankė moteris, užsimetusi purpurinį apsiaustą. Jos plaukus puošė diadema, bylojanti apie aukštą gražuolės kilmę.

Atvykėlių pora nulipo tilteliu ir sustojo priešais Ramzį.

— Aš esu Ramzis, Egipto karalystės valdytojas. Faraono vardu sveikinu tave atvykus.

— Aš esu Menelajas, Atrėjo sūnus, Spartos karalius, o štai čia — mano žmona Elena. Mes atvykome iš prakeiktojo Trojos miesto, kurį užkariavome ir sugriovėme po dešimties metų sunkios kovos. Daug mano draugų krito mūšiuose, ir pergalė mums apkarto. Kaip matai, mano išlikusių laivų būklė prasta, o kariai ir jūreiviai išsekę. Ar Egiptas leis mums atgauti jėgas prieš išplaukiant namo?

— Į tai gali atsakyti tik Faraonas.

— Kaip turėčiau tai suprasti? Kaip mandagų, bet neigiamą atsakymą į mano prašymą?

— Aš įpratęs kalbėti atvirai.

— Tuo geriau. Aš — karys; aš nužudžiau daug vyrų. O tu apie save šito tikriausiai negali pasakyti.

— Kam teigti tai, ko nežinai.

Juodos Menelajo akytės piktai blykstelėjo.

— Jeigu tu būtum vienas iš mano pavaldinių, aš perlaužčiau tau nugarkaulį.

— Laimė, aš — egiptietis.

Menelajo ir Ramzio žvilgsniai susidūrė. Spartos karalius pirmasis nukreipė akis į šalį.

— Aš lauksiu atsakymo savo laive.

Uždarajame tarybos posėdyje karalystės valdytojo elgesys buvo vertinamas įvairiai. Žinoma, Menelajas ir jo kariuomenės likučiai nesudarė pavojaus Egiptui nei dabar, nei ateityje; bet jis vis dėlto buvo karalius, taigi reikėjo parodyti jam deramą pagarbą. Ramzis išklausė kritinių pastabų ir jas atmetė: juk jis susidūrė akis į akį su kareiva, su vienu iš tų ištroškusių kraujo ir mūšių Atridų, kurių mėgstamiausia pramoga buvo plėšikavimas padegtuose miestuose. Ramzio nuomone, tikrai netiko rodyti svetingumą tokiam banditui.