Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Bet... tu — mano žmona, tu priklausai man!

— Karalienė Tuja patikėjo man vadovauti audyklai. Tai didelė garbė, ir aš noriu būti jos verta. Aš gaminsiu sukneles dvaro damoms, o kai šis darbas man atsibos, mes išvyksime. O jeigu tu pernelyg nekantrauji iškeliauti, tai eik, aš tavęs nelaikau.

Menelajas sulaužė du kalavijus ir tris ietis į girnapusę, kuria naudojosi jo sodybos kepėjas. Jo įsiūtis mirtinai išgąsdino visus tarnus. Tvarkos sergėtojai būtų sulaikę pamišėlį, jei nebūtų įsikišęs Šenaras. Vyresnysis Faraono sūnus laikėsi atokiai, kol graikų didvyrio įniršis aprimo. Kai Menelajo ranka pagaliau pavargo, Šenaras jam atnešė taurę stipraus alaus.

Lakonijos karalius godžiai ją ištuštino ir atsisėdo ant girnapusės.

— Ta kekšė... Kokį dar pokštą ji man čia iškrėtė?!

— Aš suprantu jūsų pyktį, bet jis beprasmiškas. Elena laisva pasirinkti savo kelią.

— Laisva, laisva! Civilizacija, suteikianti moterims tiek laisvės, verta išnykti!

— Ar jūs liksite Memfyje?

— O ar aš galiu rinktis? Grįžęs Sparton be Elenos, aš užsitrauksiu pajuoką. Pavaldiniai iš manęs tyčiosis, o kuris nors iš mano ištikimųjų sargybinių papjaus mane miegantį. Ta moteris man reikalinga!

— Užduotis, kurią jai patikėjo Tuja, — ne prasimanymas. Karalienė iš tiesų labai vertina jūsų žmoną.

Menelajas smogė kumščiu į girnapusę.

— Tebūnie ji prakeikta, toji Elena!

— Verkšlenimas — ne išeitis. Dabar mudviejų interesai sutampa.

Graikas pastatė ausis.

— Jei aš tapsiu Faraonu, atiduosiu Eleną į jūsų rankas.

— Ką aš turiu daryti?

— Kartu su manimi ruoštis nušalinti Ramzį.

— Setis gali išgyventi dar šimtą metų!

— Devyni viešpatavimo metai išsekino mano tėvą. Jis eikvoja jėgas, negailėdamas savęs Egipto vardan. O aš jums kartoju, kad mums reikia laiko. Kai bus paskelbta, kad sostas laisvas, turime suspėti smogti stipriai ir greitai, kol truks gedulas. Tokios strategijos paskubomis neparengsi.

Menalajas net susigūžė nusiminęs:

— Kiekgi laiko teks laukti...

— Patikėkite, laimė mums nusišypsos. Bet dar teks atlikti daugybę keblių darbų.

Remdamasis į Ramzio ranką, Homeras apžiūrinėjo savo naująsias valdas: už trijų šimtų metrų nuo karalystės valdytojui skirto rūmų sparno vidury sodo stovintį dviejų šimtų kvadratinių metrų gyvenamojo ploto namą. Poetą turėjo aptarnauti virėjas, kambarinė ir sodininkas. Homeras pirmiausia pareikalavo gausiai aprūpinti jį atsargomis: ąsočiais su alyvų aliejumi, anyžiumi ir koriandru. Prieskoniais jis pagardindavo vyną, kad šis būtų kvapesnis ir svaigesnis.

Kadangi Homeras prastai matė, jis pasilenkdavo prie kiekvieno medžio, prie kiekvienos gėlės. Atrodė, kad jų įvairovė jo netenkina. Ramzis jau ėmė nuogąstauti, kad jis palaikys tą gražų, neseniai pastatytą būstą nevertu tokio žymaus gyventojo. Staiga Homeras nušvito:

— Citrinmedis! Na, pagaliau! Jeigu jo nėra, tai niekaip nesukursi puikių eilių. Jis — gamtos stebuklas. Duokit man greičiau ką nors atsisėsti.

Ramzis atnešė trikoję taburetę, Homerui ji visai tiko.

— Liepkit man atnešti sausų šalavijo lapų.

— Vaistams?

— Vėliau pats pamatysite. Ką jūs žinote apie Trojos karą?

— Kad jis buvo ilgas ir pragaištingas.

— Kokia nepoetiška santrauka! Aš sukursiu ilgą poemą, kur bus kalbama apie Achilo ir Hektoro žygius, ir pavadinsiu ją Iliada. Mano giesmės išliks per amžius žmonių atmintyje.

Ramzis pamanė, kad Homeras šiek tiek tuščiagarbis, bet jam patiko poeto įkarštis.

Iš namo išėjo margas katinas ir sustojo per porą žingsnių nuo Homero. Truputį padvejojęs, jis užšoko poetui ant kelių ir ėmė murkti.

— Katinas, citrinmedis ir kvapus vynas! Aš nesuklydau rinkdamasis vietą. Iliada bus šedevras.

Šenaras buvo patenkintas Menelaju; graikų didvyris, susitaikęs su eiliniu likimo smūgiu, priėmė Šenaro žaidimo taisykles. Norėdamas pelnyti Faraono ir žynių luomo malonę, jis padovanojo Gurnos šventyklai, skirtai Faraono ka, graikiškų amforų, kurių apatinė dalis buvo papuošta geltonomis juostomis ir lotoso žiedų ornamentu. Tie puikūs daiktai pateko į šventyklos lobyną.

Graikų jūreiviai ir kariai, žinodami, kad Egipte jie užtruks ilgai, o gal ir praleis čia visą likusį gyvenimą, įsikūrė Memfio priemiestyje ir ėmė prekiauti: mainė tepalus, kvepalus ir juvelyrinius dirbinius į maisto produktus. Valdžia leido jiems atidaryti krautuvėles ir dirbtuvėles, kur jie galėjo rodyti savo apsukrumą.

Karininkai ir rinktiniai kariai papildė Egipto armijos gretas. Juos buvo ketinama įtraukti į visuomenei naudingus darbus: kanalų priežiūrą ar užtvankų remontą. Dauguma tų vyrų ves, turės vaikų, statydinsis namus, taip įsiliedami į Egipto visuomenę. Jų buvimas nekėlė nerimo nei Sečiui, nei Ramziui, o iš tikrųjų Egipte atsirado naujas „Trojos arklys“, kur kas rafinuotesnis už pirmąjį.

Menelajas vėl susitiko su Elena, šįkart karalienės Tujos akivaizdoje, ir elgėsi kaip vyras, privaląs gerbti savo žmoną. Jis pažadėjo nuo šiol palikti jai pačiai spręsti, kada ir kur jiems susitikti, o jis nieku gyvu jai neįkyrėsiąs. Nors Elena nepatikėjo jo nuoširdumu, ji pripažino, kad Menelajas, tasai plėšrūnas, įkliuvęs į spąstus, nustojo priešintis.

Spartos karalius žengė dar vieną, kur kas subtilesnį žingsnį: jis pabandė sumažinti Ramzio priešiškumą. Jų susitikimas, kurio metu nei vienas, nei kitas neleido sau nė per plauką prasilenkti su priimtomis tokio bendravimo taisyklėmis, turėjo oficialų pobūdį. Žymusis svečias sakėsi pasiruošęs paklusti dvaro reikalavimams ir pasistengsiąs palaikyti kuo geriausius santykius su karalystės valdytoju. Nors Ramzis laikėsi labai šaltai, atviro susidūrimo pavyko išvengti, tad Šenaras ir jo draugužis graikas galėjo visiškai ramiai ir niekieno netrukdomi toliau regzti savo voratinklį.

Ašos veidas kaip visuomet buvo išpuoselėtas, ūsiukai tobulai pakirpti, nagai rūpestingai prižiūrėti, o įdėmus žvilgsnis liudijo, kad jaunam diplomatui netrūksta išminties nei įžvalgumo. Aša mėgavosi jam atneštu puikiu alumi sėdėdamas Šenaro laivo kajutėje. Juodu buvo sutarę, kad šie susitikimai turi likti paslaptyje.

Vyresnysis karaliaus sūnus papasakojo apie Menelajo ir Elenos atvykimą, bet neatskleidė savo planų, nes nepasitikėjo diplomatu.

— Kaip klostosi padėtis Azijoje?

— Ji darosi vis sudėtingesnė. Smulkios kunigaikštystės apimtos nesantaikos; kiekvienas karaliukas svajoja jas suvienyti, bet tik su sąlyga, kad ne kas kitas, o jis valdys suvienytą teritoriją. Šis susiskaldymas mums patogus, bet jis ilgai netruks. Priešingai nei mano kolegos, aš esu įsitikinęs, kad hetitai sugebės paveikti nepatenkintuosius bei garbėtroškas ir suvienyti juos po savo vėliava. Kai tai įvyks, Egiptas atsidurs dideliame pavojuje.

— Kiek tai gali užtrukti?

— Keletą metų. Prireiks įvairiausių derybų ir įkalbinėjimų.

— Ar visa tai bus pranešta Faraonui?

— Taip, bet iš tų pranešimų jis negalės susidaryti teisingos nuomonės apie padėtį. Mūsų ambasadoriai — žmonės iš praeities, jie nesugeba įžvelgti ateities.

— Ar jūsų padėtis jau leidžia sužinoti svarbiausius dalykus?

— Dar ne, bet aš užmezgiau tvirtus draugiškus ryšius su slaptais valdovų patarėjais. Mes susitinkame neoficialiomis progomis, ir aš gaunu tam tikros konfidencialios informacijos.

— Aš labai suartėjau, galima sakyti, beveik susidraugavau su Meba, užsienio reikalų ministru. Jeigu mūsų bendradarbiavimas tęsis, aš jus užtarsiu, kad būtumėte greičiau pakeltas į aukštesnes pareigas.