Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Dalyvaudamas kasdieniniame šventyklos gyvenime, Ramzis pamatė, kad tai, kas šventa, ir tai, kas materialu, buvo susiję, nors aiškiai skyrėsi. Kai Faraonas slaptingiausioje šventyklos dalyje bendraudavo su dievybe, materialus pasaulis jam neegzistavo, bet juk šventyklai pastatyti ir priversti jos akmenis prabilti reikėjo architektų ir skulptorių talento. O valstiečių triūso dėka karalius galėjo aukoti dievams skaniausius valgius.

Šventykla nepropagavo jokios absoliučios tiesos; jokia dogma nekaustė minties. Šventykla buvo dvasinės energijos įsikūnijimo vieta, akmens laivas, kuris tik atrodė nejudąs. Ji apvalydavo sielą, padarydavo ją kilnesnę ir susiedavo su religijos šventenybėmis. Ji buvo Egipto visuomenės širdis. Šventykla egzistavo dievus ir Faraoną siejančios meilės dėka ir perteikdavo tą meilę žmonėms, kurie be jos nepajėgtų gyventi.

Ramzis vis grįždavo į protėvių koridorių ir skaitė vardus faraonų, kurie sukūrė valstybę, paklusdami Maat įstatymui. Prie šventyklos buvo pirmųjų dinastijų valdovų kapavietės. Čia ilsėjosi ne jų mumijos, kurių vieta buvo amžinose Sakaros buveinėse, o neregimas ir nemarus kūnas, be kurio Faraonas išvis negalėtų egzistuoti.

Staiga Ramziui pasirodė, kad jis nepajėgs atlikti savo užduoties. Juk jis buvo tik aštuoniolikmetis jaunuolis! Taip, jis mylėjo gyvenimą, ir jo sieloje liepsnojo galinga ugnis, bet ar jis sugebės būti šių milžinų įpėdinis?! Iš kur jam paimti tiek akiplėšiškumo ir garbės troškimo, kad išdrįstų atsisėsti į Sečio sostą?

Jis buvo nugrimzdęs į savo svajas, o Abidas grąžino jį tikrovėn. Štai kodėl tėvas atsivežė jį čia. Kas būtų atskleidęs Ramziui jo menkumą geriau nei ši šventykla?

Karalystės valdytojas išėjo iš šventyklos ir nužingsniavo upės link. Atėjo laikas grįžti į Memfį, vesti gražiąją Izetę, suruošti šventę draugams ir pranešti tėvui, kad jis atsisako karalystės valdytojo pareigų. Juk jo vyresnysis brolis taip trokšta valdžios, tad kodėl gi Ramzis turėtų jam trukdyti?

Paskendęs mintyse, karalaitis pasiklydo laukuose ir nejučia priėjo žemą Nilo pakrantę. Praskleidęs trukdančius jam eiti meldus, Ramzis išvydo jį.

Jo kojos buvo storos kaip stulpai, kailis juosvai rudas, ausys ilgos ir nusvirusios, barzda šiurkšti, o arti vienas kito išaugę ragai panašūs į šalmą, kurį vainikavo aštrūs smaigaliai. Laukinis bulius žiūrėjo į jaunuolį taip pat įdėmiai, kaip prieš ketverius metus.

Ramzis nesitraukė.

Tegu jo likimą nulems bulius, gyvulių karalius, gamtos apdovanotas aukščiausia galia. Jeigu jis puls Ramzį, pervers ragais ir sutryps, Egipto dvaras neteks vieno karalaičio ir lengvai pakeis jį kitu. O jeigu bulius paliks Ramzį gyvą, tai jo gyvenimas jam nebepriklausys, ir jis parodys esąs vertas tokios dovanos.

46

Menelają kviesdavo kaip garbės svečią į daugumą pokylių ir švenčių. Elena eidavo kartu, ir egiptiečiai ją pamėgo. Graikai įsiliejo į šalies gyvenimą, gerbė krašto įstatymus, ir apie juos beveik nieko nebuvo girdėti.

Ši sėkmė buvo priskirta Šenarui. Dvaras įvertino jo diplomatinius sugebėjimus, o karalystės valdytoją patyliukais kritikavo už atvirai rodomą priešiškumą Lakonijos karaliui. Ramziui trūko lankstumo, jis nesilaikė įprastinių elgesio taisyklių: argi tai nebuvo įrodymas, kad jis nesugeba valdyti?

Šenaras tikėjosi laikui bėgant atkariauti prarastas pozicijas: ilga brolio viešnagė Abide atrišo jam rankas. Žinoma, karalystės valdytojo titulas jam nepriklausė, bet argi jis nenusipelnė jo savo stotu ir elgesiu?

Nors niekas nedrįso užginčyti Sečio sprendimo, kai kurie dvariškiai buvo linkę manyti, kad jis suklydo. Ramzis imponavo kur kas labiau nei Šenaras, bet ar orios laikysenos pakaks norint valdyti valstybę?

Apie kokį nors konkretų pasipriešinimą dar nebuvo nė kalbos, tačiau buvo justi prislopintas nepasitenkinimas, kuris, Šenaro nuomone, turėjo stiprėti ir reikiamu momentu tapti jam vienu iš atramos taškų. Vyresnysis karaliaus sūnus gerai įsidėmėjo gautą pamoką: Ramzis bus pavojingas priešas. Norint jį nugalėti, teks pulti vienu metu iš kelių pusių, neleidžiant jam atsikvėpti. Tad Šenaras atkakliai ir nuosekliai ėmėsi savo juodo darbo.

Ką tik buvo įvykdyta pagrindinė jo plano dalis: du graikų kariškiai priimti į karališkųjų rūmų sargybos būrį. Jie susibičiuliaus su kitais samdiniais, jau tarnaujančiais tame būryje, ir pamažu sudarys sąmokslininkų grupuotę, kuria bus galima pasinaudoti lemiamą perversmo dieną. Galbūt vienas iš jų net pateks į karalystės valdytojo asmens sargybą! Menelajui padedant, Šenaras pasistengs tai pasiekti.

Atvykus Lakonijos karaliui, ateitis Šenarui sušvito rožinėmis spalvomis. Liko papirkti kurį nors karaliaus gydytoją, nes reikėjo gauti patikimų žinių apie valdovo sveikatos būklę. Žinoma, Setis atrodė ne per geriausiai, bet spręsti pasikliaujant vien jo išvaizda buvo nevalia: šitaip galima lengvai suklysti.

Staigi tėvo mirtis Šenarui atrodė nepageidautina, nes jo kovos planas dar nebuvo parengtas ligi galo. Karštuolis Ramzis manė, kad laikas veikia jo naudai, o iš tiesų buvo priešingai: jei likimas leis Šenarui supančioti karalystės valdytoją tinklu, kurį jis kantriai rezgė diena iš dienos, tai Ramzis jame uždus.

— Tai puiku, — pripažino Amenis dar kartą perskaitęs ką tik užrašytą pirmąją Iliados giesmę, kurią jam padiktavo Homeras, sėdėdamas po savo numylėtu citrinmedžiu.

Pašnekovo balse žilaplaukis poetas pajuto lengvą nepritarimą.

— Kas tau nepatinka?

— Jūsų dievai per daug panašūs į žmones.

— Argi Egipte ne taip?

— Kartais — taip, bet tai tik pramogai, pasakų sekėjų lūpose. Šventyklose mokoma kitaip.

— O ką apie tai žinai tu, jaunasai raštininke?

— Tiesą sakant, nedaug. Bet aš žinau, kad dievybės — tai kuriančios jėgos ir jų energija turi apdairiai naudotis tik įšvęstieji.

— Betgi aš kuriu epopėją! Tavo dievai būtų prasti personažai. Koks didvyris pranoktų Achilą ar Patroklą? Kai sužinosi apie jų žygdarbius, tai daugiau neskaitysi nieko kita.

Amenis nutylėjo savo nuomonę; graikų poetai garsėjo perdėtu jausmingumu — toks buvo ir Homeras. Senieji egiptiečių rašytojai mieliau kalbėdavo apie išmintį, o ne apie žudynes, kad ir kokios didingos jos būtų. Bet juk ne jam, Ameniui, mokyti svečią, dargi vyresnį amžiumi.

— Kažkodėl karalystės valdytojas pas mane seniai besilankė, — pasiskundė Homeras.

— Jis svečiuojasi Abide.

— Ozirio šventykloje? Sako, kad ten vyksta didžiosios misterijos.

— Tai tiesa.

— Kada jis grįš?

— Nežinau.

Homeras gūžtelėjo pečiais ir išgėrė taurę svaigaus vyno, kvepiančio anyžiumi ir koriandru.

— Vadinasi, tai amžina tremtis.

Amenis krūptelėjo:

— Ką jūs turite omenyje?

— Kad Faraonas, nusivylęs sūnumi, kuris nesugeba valdyti karalystės, padarė jį žyniu, ligi gyvos galvos atskyręs Ramzį nuo pasaulio Abido šventykloje. Argi tai ne geriausias būdas tokiai religingai tautai kaip tavoji atsikratyti to, kuris trukdo?

Amenis smarkiai sielojosi.

Jei Homeras teisus, tai jis, Amenis, nebeišvys Ramzio. Jis būtų mielai pasitaręs su draugais, bet Mozė buvo Karnake, Aša — Azijoje, o Setau — dykumoje. Vienišas, graužiamas nerimo, jis pabandė atgauti ramybę pasinerdamas į darbą.

Amenio bendradarbiai sukrovė jo kabineto lentynose įspūdingas krūvas ataskaitų ir pranešimų, bet visi jie buvo neigiami: net ir išplėstų paieškų metu nebuvo rasta jokio pėdsako, kuris būtų leidęs nustatyti prastos kokybės rašalą gaminančios dirbtuvės savininką. Ničnieko nerasta ir apie laiško, išviliojusio Faraoną su sūnumi į Asuaną, autorių.