Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Tavo apsilankymas... Tavo apsilankymas — man didelė garbė.

— Motina papasakojo man apie judviejų pokalbį.

— Aš tikrai nerimavau ir taip laukiau tavęs sugrįžtant!

— O dabar nusivylei?

— Aš sužinojau, kad...

— Rytoj aš vedu Nefertarę.

— Ji labai graži... O aš nėščia.

Ramzis švelniai paėmė ją už rankos.

— Nejaugi tu manei, kad aš tave paliksiu? Tai bus mūsų kūdikis. Rytoj, jei likimas lems man užimti sostą, aš pasirinksiu Nefertarę didžiąja valdovo sutuoktine. Bet jeigu tu norėsi, o ji sutiks, tai gyvensi rūmuose.

Izetė prigludo prie jo.

— Tu mane myli, Ramzi?

— Abidas ir laukinis bulius parodė tikrąją mano prigimtį. Be abejo, Izete, aš — ne toks kaip kiti. Tėvas uždėjo man ant pečių naštą, kuri galbūt mane sugniuždys, bet aš noriu išbandyti laimę. Tu — aistra ir geismas, jaunystės šėlsmas, o Nefertarė — karalienė.

— Aš pasensiu, ir tu mane pamirši.

— Aš — giminės vadas, o giminės vadas niekada nepamiršta saviškių. Ar nori į ją įsilieti?

Izetė atkišo jam lūpas bučiniui.

Vedybos buvo privatus dalykas. Jų nelydėjo jokios religinės apeigos. Nefertarė pageidavo suruošti paprastą šventę gamtoje, palmių giraitėje, tarp kviečių ir žydinčių pupų laukų, šalia kanalo, prie kurio ateidavo atsigerti naminių gyvulių kaimenės, ištrypusios jo dumblinus krantus.

Nefertarė buvo pasipuošusi taip pat kaip karalienė Tuja: trumpa linine suknele, lazurito apyrankėmis ir karneolio vėriniu. Elegantiškiausiai atrodė Aša, kaip tik tą rytą atvykęs iš Azijos ir nepaprastai nustebęs, kad atsidūrė tokioje kaimiškoje aplinkoje kartu su didžiąja valdovo sutuoktine, Moze, Ameniu, Setau, garsiu graikų poetu, liūtu, į kurio didžiules letenas buvo baisu pažvelgti, ir išdykusiu šunimi. Diplomatui būtų labiau patikusi prašmatni šventė faraono rūmuose, bet jis, žinoma, nepareiškė jokių kritinių pastabų ir dalyvavo kaimiškose vaišėse, pašaipiai stebimas Setau.

— Atrodo, tau čia nelabai patogu, — pastebėjo gyvačių kerėtojas.

— Čia maloni vietelė.

— Bet žolė sutepė tavo gražų rūbą! Ką padarysi — gyvenimas kartais būna sunkus... Ypač jei arti nėra nė vienos gyvatės.

Nors Homero akys menkai bematė, jis buvo sužavėtas Nefertarės grožio ir nenoromis pripažino, kad ji gražesnė už Eleną.

— Tavo dėka aš mėgaujuosi tikra poilsio diena, — pasakė Mozė Ramziui.

— Nejaugi Karnake tu dirbi be atokvėpio?

— Pradėtos statybos įgavo tokį milžinišką mastą, kad menkiausia paklaida gali viską sugadinti. Aš nuolat tikrinu kiekvieną smulkmeną, kad darbui niekas nekliudytų.

Setis nedalyvavo sūnaus vestuvėse. Jis pritarė šiai santuokai, bet valdovas negalėjo leisti sau visą dieną atitrūkti nuo karalystės reikalų. Egiptas nesuteikė jam tokios teisės.

Ta diena buvo paprasta ir laiminga. Grįžęs sostinėn, Ramzis paėmė Nefertarę į glėbį ir perkėlė ją per slenkstį. Pagal įstatymą juodu buvo vyras ir žmona.

48

Šenaras ėmėsi neregėtai smarkios veiklos: jis lakstė nuo vieno didiko pas kitą, žarstė kvietimus, rengė pusryčius, pietus, priėmimus ir privačius pokalbius. Atrodė, kad jis labai rimtai žiūri į jam atitekusį protokolo viršininko vaidmenį ir uoliai stengiasi gerinti svarbių karalystės asmenų tarpusavio santykius.

Iš tiesų Šenaras siekė pasinaudoti milžiniška brolio klaida. Šenaro nuomone, Ramzis padarė didžiulę kvailystę vesdamas prasčiokę, kilusią iš kuklios šeimos, ir ketindamas padaryti ją didžiąja valdovo sutuoktine! Žinoma, tokių atvejų jau būta; be to, šios srities nereguliavo jokios taisyklės, tačiau vyresnysis Sečio sūrius kaip įmanydamas stengėsi pateikti Ramzio pasirinkimą kaip iššūkį dvarui bei kilmingiesiems, ir Šenarui tai pavyko. Savarankiškas karalystės valdytojo mąstymas galėjo netolimoje ateityje sudaryti grėsmę jau pasiektoms aukštakilmių privilegijoms. O kaip elgsis Nefertarė? Apsvaigusi nuo valdžios, kuri jai neturėtų priklausyti, ji tikriausiai suburs aplink save artimus žmones, ir tai bus senų, įtakingų šeimų nenaudai.

Taigi Šenaras nesiliovė gadinęs Ramzio reputacijos.

— Kokia tu sumenkus ir susikrimtus! — nustebo Šenaras išvydęs Dolantę. — Kas nutiko? Gal esi dėl ko nors nelaiminga?

— Labiau nei tu gali įsivaizduoti.

— Mieloji sesute... Ar papasakosi man savo vargus?

— Mudu su vyru veja lauk iš Memfio.

— Juokauji?

— Ramzis įsakė mums išvykti iš sostinės.

— Ramzis! Kokiu pagrindu?

— Tam prakeiktam Ameniui padedant, jis apkaltino Sarį baisiausiomis piktadarybėmis. Jeigu nepaklusime, jis paduos mus į teismą.

— Ar jis turi įrodymų?

Dolantė patempė lūpą.

— Ne... vieną kitą nereikšmingą įkaltį. Betgi tu žinai, kokie yra tie teisėjai! Jie gali palaikyti ne mus, o jį.

— Ar tai reiškia, kad judu su vyru tikrai buvote surengę sąmokslą prieš Ramzį?

Faraono duktė aiškiai dvejojo nesiryždama atsakyti.

— Aš juk ne teisėjas, sesute; pasakyk man tiesą.

— Na, taip, mes šį tą surezgėme... bet aš to visai nesigėdiju! Ramzis sunaikins mus vieną po kito!

— Nerėk, Dolante. Aš taip pat tuo įsitikinęs.

Ji išsyk atlyžo ir nusišypsojo broliui:

— Vadinasi, tu ant manęs nepyksti?

— Priešingai, man gaila, kad tau nepavyko.

— Ramzis manė, kad kaltininkas — tu.

— Jis žino, kad aš perpratau jo kėslus, bet mano, kad man nebesinori su juo kovoti.

— Ar sutinki, kad mudu su Sariu taptume tavo sąjungininkais?

— Aš ketinau tau tai pasiūlyti.

— Deja, provincijoje mes nieko negalėsime nuveikti!

— Dar nežinia. Jūs apsigyvensite mano sodyboje, kuri yra netoli Tėbų, ir užmegsite ryšius su pasaulietinės ir religinės valdžios atstovais. Daug aukštų pareigūnų priešiškai nusiteikę Ramzio atžvilgiu. Reikia juos įtikinti, kad visiškai įmanoma sutrukdyti jam įžengti į sostą.

— Tu toks geras ir visada pasiruošęs padėti.

Šenaro žvilgsnis staiga tapo įtarus.

— Tasai sąmokslas, kurį jūs rezgėte... Kieno naudai jis buvo sumanytas?

— Mes paprasčiausiai norėjome... nušalinti Ramzį.

— Tu norėjai pasodinti sostan savo vyrą remdamasi tuo, kad esi Faraono duktė, juk taip? Jei nori būti mano sąjungininkė, pamiršk tuos svaičiojimus ir gink tik mano interesus. Valdovu tapsiu aš, o kai tai įvyks, ištikimai man tarnavusieji gaus savo atpildą.

Prieš vėl išvykdamas į Aziją, Aša dalyvavo viename iš Šenaro surengtų prašmatnių priėmimų. Svečiai gardžiavosi rinktiniais valgiais, klausėsi nuostabios muzikos, pasakojo vienas kitam savo paslaptis, kritikavo valstybės valdytoją bei jo jauną žmoną ir liaupsino Setį. Niekas nesistebėjo, kad vyresnysis Faraono sūnus kalbasi su jaunu diplomatu, apie kurį jo viršininkai tebebuvo kuo geriausios nuomonės.

— Jūs tikrai gaunate aukštesnes pareigas, — pranešė Šenaras. — Nepraeis nė mėnuo, ir jūs būsite paskirtas Azijos reikalų skyriaus vertėjų viršininku. Jūsų amžiaus jaunuoliui tai — didžiulis pasiekimas.

— Kaip galėčiau įrodyti jums savo dėkingumą?

— Labai paprastai: nenustokite teikęs man žinių. Ar dalyvavote Ramzio vestuvėse?

— Taip, kartu su artimiausiais jo draugais.

— Ar jis uždavė jums kokių nors keblių klausimų?

— Ne, nė vieno.

— Ar jis klausinėjo jūsų apie Aziją?

— Ne; jis nedrįsta kištis į reikalus, kurie yra jo tėvo žinioje, ir mieliau skiria visą savo laiką bei dėmesį jaunai žmonai.

— Ar padarėte kokią nors pažangą?