Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Gana ryškią. Keletas smulkių kunigaikštysčių mielai jus parems, jei tik pasirodysite esąs dosnus.

— Kunigaikštukams reikia aukso?

— O, jiems jis tikrai būtų ne pro šalį.

— Aukso atsargos yra tik Faraono žinioje.

— Betgi jums niekas netrukdo žarstyti jiems pasakiškus pažadus mano lūpomis, tai yra visiškai slaptai.

— Puiki mintis.

— Kol jūs neateisite valdžion, gražbyliavimas bus mūsų pavojingiausias ginklas. Aš juos įtikinsiu, kad jūs — vienintelis valdovas, sugebėsiantis patenkinti visų norus. O kai ateis laikas, jūs pasirinksite savo artimiausius padėjėjus.

Didžiulei dvaro nuostabai, nei Ramzis, nei Nefertarė nepakeitė savo gyvenimo būdo. Karalystės valdytojas ir toliau dirbo likdamas tėvo šešėlyje, o jo žmona tarnavo Tujai. Šenaras aiškino, kad šis elgesys, iš pažiūros toks nužemintas ir kuklus, rodė ypatingą Ramzio gudrumą: šitaip jam elgiantis nei karalius, nei karalienė neįtarė, kad šildo užantyje gyvatę.

Pavieniai Šenaro strategijos elementai ėmė jungtis į darnią visumą. Tiesa, jam nepavyko patraukti savo pusėn Mozės, bet palanki proga galų gale vis tiek pasitaikys.

Galbūt jo sąjungininkų gretos pasipildys dar vienu žmogumi. Žinoma, prikalbinti jį bus labai nelengva, bet verta bent jau pabandyti.

Kai Mer-Uro hareme buvo pradėta naudotis nauju dideliu tvenkiniu, kur merginos galėjo ligi soties maudytis ir džiaugtis irklavimo malonumais, Šenaras pasisveikino Su gražiąja Izete, viena iš garbės viešnių, pakviestų į šią šventę. Dabar jau buvo aiškiai matyti, kad Izetė laukiasi.

— Kaip jaučiatės?

— Puikiai. Aš pagimdysiu sūnų, ir Ramzis juo didžiuosis.

— Ar susipažinote su Nefertare?

— Ji tiesiog nuostabi. Mudvi susidraugavome.

— Jūsų padėtis...

— Ramzis turės dvi žmonas; aš sutinku nebūti karaliene, kad tik jis mane mylėtų.

— Toks kilnus elgesys negali nejaudinti. Tačiau jis susijęs su daugeliu nesmagumų.

— Jūs negalite suprasti nei Ramzio, nei tų, kurie jį myli.

— Mano broliui iš tiesų pavydėtinai pasisekė, bet aš abejoju, kad jūs būsite laiminga.

— Padovanoti Ramziui sūnų, kuris taps jo įpėdiniu, — argi gali būti didesnė garbė ir laimė?

— O, kaip greit jūs viską surikiavote! Betgi Ramzis dar ne faraonas.

— Norite pasakyti, kad Setis nevykusiai pasirinko įpėdinį?

— Žinoma, ne... Bet ateitis pilna netikėtumų. Aš labai gerbiu jus, mieloji; jūs tai puikiai žinote. Ramzis pasielgė su jumis nedovanotinai žiauriai. Savo grožiu, protu ir kilme jūs buvote verta tapti didžiąja valdovo sutuoktine.

— Ši svajonė sudužo, dabar aš labiau linkusi pasikliauti tikrove.

— O argi aš — svajonė? Aš suteiksiu jums tai, ką iš jūsų atėmė Ramzis.

— Kaip jūs drįstate?! Juk aš nešioju jo kūdikį!

— Pagalvokite, Izete; gerai pagalvokite.

Nors Šenaras per tarpininkus apibėrė vieną iš Sečio asmens gydytojų viliojančiais pasiūlymais ir visaip bandė prie jo prisigretinti, jam taip ir nepavyko jo papirkti. Ar tai reiškė, kad faraono gydytojai nepaperkami? Ne, tiesiog jie buvo atsargūs ir labiau bijojo Sečio nei jo vyresniojo sūnaus. Faraono sveikata buvo valstybės paslaptis. Ją išdavęs gydytojas būtų griežtai nubaustas.

Kadangi jie pasirodė esą nesukalbami, Šenaras pakeitė taktiką. Gydytojai nurodinėjo vaistus, o jų gamyba buvo patikėta kažkurios šventyklos laboratorijai. Beliko sužinoti kurios.

Paieškoms prireikė didelio miklumo, bet jos baigėsi sėkmingai: Sečiui skirtos mikstūros ir piliulės buvo ruošiamos deivės Sechmetės šventykloje. Bandyti papirkti laboratorijos viršininką, pagyvenusį turtingą našlį, buvo per daug rizikinga; užtat pasidomėjus jo padėjėjais, sužinota naudingų dalykų. Vienas iš padėjėjų, keturiasdešimtmetis, vedęs gerokai jaunesnę moterį, skundėsi, kad iš savo menko atlyginimo negali nupirkti jai užtektinai suknelių, brangenybių ir kvapiųjų tepalų.

Laimikis atrodė lengvai pasiekiamas; toks jis ir buvo.

Sužinojęs, kokie vaistai paskirti jo tėvui, Šenaras suprato, kad Setis rimtai serga lėtine liga. Po trejų, daugių daugiausia ketverių metų sostas liks laisvas.

Per derliaus nuėmimo šventę Setis atnašavo vyną laukus ir jų derlių globojančiai deivei — kobrai, kurios statula buvo iškalta iš bazalto. Valstiečiai apspito karalių, kurio atvykimą jie suvokė kaip palaiminimą. Valdovas mėgo susitikinėti su paprastais žmonėmis. Jie buvo jam mielesni už daugumą dvariškių.

Apeigoms pasibaigus, buvo pagerbti gausos deivė, grūdų dievas ir faraonas, nes tik jo dėka šie dievai galėjo atskleisti savo jėgą. Ramzis suvokė, koks populiarus jo tėvas; didikai jo bijojo, o liaudis mylėjo.

Setis su Ramziu atsisėdo prie šulinio palmių giraitėje. Kažkuri moteris atnešė jiems vynuogių, datulių ir šalto alaus. Karalystės valdytojui susidarė įspūdis, kad Faraonas ilsisi kelias akimirkas atitrūkęs nuo dvaro ir valstybės reikalų. Jis užsimerkė atsukęs švelnios šviesos nutviekstą veidą į dangų.

— Kai tapsi valdovu, Ramzi, skverbkis į žmonių sielą, stenkis rasti tvirto ir tiesaus būdo pareigūnų, kurie sugebėtų likti nešališki ir nepažeistų paklusnumo priesaikos. Kiekvienam paskirk jam tinkamiausias pareigas ir žiūrėk, kad jie laikytųsi Maat įstatymo. Būk negailestingas papirktiesiems ir papirkinėtojams.

— Valdykite ilgai, tėve: juk mes dar neatšventėme jūsų jubiliejaus.

— Tam prireiktų išbūti Egipto soste trisdešimt metų... Tiek aš neišgyvensiu.

— Jūs tvirtas kaip granitas!

— Ne, Ramzi. Akmuo amžinas, Faraono vardas įveiks laiką, bet mirtingasis mano kūnas išnyks. Ir ta akimirka artėja.

Ramziui suspaudė širdį.

— Jūs per daug reikalingas mūsų šaliai.

— Tu įveikei daug išbandymų ir greit subrendai, bet dar tik pradedi savo gyvenimą. Metams bėgant, prisimink laukinio buliaus žvilgsnį. Tegu jis tave įkvepia ir suteikia jėgų, kurių tau prireiks.

— Kai jūs šalia, viskas taip paprasta... Kodėl likimas negalėtų padovanoti jums dar daug metų prie valstybės vairo?

— Svarbiausia — kad spėčiau tave paruošti būsimoms pareigoms.

— Jūs manote, kad dvaras mane priims?

— Kai manęs nebebus, daug pavyduolių atsistos tau skersai kelio ir ims rausti duobes tau po kojom. Tuomet tu vienas stosi į savo pirmą stambų mūšį.

— Nejaugi aš neturėsiu nė vieno sąjungininko?

— Privalėsi niekuo nepasitikėti. Tu neturėsi nei brolio, nei sesers. Tas, kuriam tu būsi daug davęs, tave išduos; vargšas, kurį tu padarysi turtingą, smogs tau į nugarą; tas, kuriam tu ištiesi ranką, sukels prieš tave maištą. Saugokis pavaldinių ir savo artimųjų, pasikliauk tik pačiu savimi. Nelaimės dieną niekas neateis tau į pagalbą.

49

Gražioji Izetė, įsikūrusi karališkuose Tėbų rūmuose, pagimdė puikų berniuką, kurį pavadino Kha9. Po Ramzio apsilankymo jauna mama atidavė vaikutį žindyvei ir ėmė atlikinėti visas būtinas procedūras, kad jos puikusis kūnas nenukentėtų nuo gimdymo padarinių. Ramzis didžiavosi savo pirmagimiu; džiaugdamasi, kad jis toks laimingas, gražioji Izetė pažadėjo padovanoti jam daugiau vaikų, jei tik jis ją mylės.

Tačiau jam išvykus ji pasijuto labai vieniša ir prisiminė piktas Šenaro kalbas. Ramzis ją paliko ir grįžo pas Nefertarę — varžovę, kuri varė Izetę iš proto savo kuklumu ir dėmesingumu: būtų taip paprasta, jei ji galėtų nekęsti konkurentės! Bet pagrindinė Ramzio žmona vien tik savo spindesiu ir sielos šiluma ėmė nejučia lenkti savo pusėn žmonių protus ir širdis. Net gražioji Izetė neatsispyrė jos žavesiui ir buvo pasiruošusi pateisinti Ramzio elgesį.