Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Egiptiečių pajėgos išsidėstė ant aplinkinių kalvų, turėdamos triuškinamą pranašumą.

— Kurgi maištininkai? — paklausė Ramzis vietininko.

— Štai, šitie žmonės ir yra maištininkai. Nepasikliaukite jų taikia išvaizda.

Žvalgai kategoriškai tvirtino: apylinkėse nėra nė vieno nubių kario.

— Šio kaimo seniūnas užginčijo mano valdžią, — pasakė vietininkas. — Mes turime duoti triuškinamą atkirtį, kitaip maištas apims kitas gentis. Užklupkime juos netikėtai ir išnaikinkime. Šis pavyzdys bus pamoka visiems nubiams.

Kažkuri moteris pastebėjo Egipto karius ir suriko. Vaikai iššoko iš vandens ir nubėgo slėptis trobelėse, kur jau iš baimės drebėjo jų motinos. Vyrai paskubomis apsiginklavo lankais, strėlėmis bei ietimis ir susibūrė vidury kaimo.

— Žiūrėkite! — sušuko vietininkas. — Argi ne mano teisybė?

Vadas išėjo į priekį. Į jo garbanotus plaukus buvo įsmeigtos dvi ilgos stručio plunksnos, o plačią krūtinę kirto raudona perpetė. Jis atrodė išdidus ir ryžtingas. Dešinėje rankoje vadas laikė dviejų metrų ilgio ietį, papuoštą kaspinais.

— Jis tuoj duos ženklą pulti, — įspėjo vietininkas, — mūsų lankininkai turėtų prismeigti jį prie žemės!

— Įsakinėju aš, — priminė Ramzis. — Nuleisti ginklus!

— Bet... Ką jūs ketinate daryti?

Ramzis nusiėmė šalmą, šarvus ir blauzdišarvius, padėjo ant žemės kalaviją ir durklą ir ėmė leistis žemyn akmenuotu šlaitu.

— Jūsų Didenybe! — suriko vietininkas. — Grįžkite, jis jus užmuš!

Karalystės valdytojas ėjo lygiu žingsniu, įsmeigęs akis į nubį, liesą, beveik kaulėtą šešiasdešimtmetį.

Kai šis krestelėjo ietį, Ramzis pamanė, kad gal ir be reikalo ryžosi šitaip rizikuoti; bet nejaugi nubių genties vadas pavojingesnis už laukinį bulių?

— Kas tu?

— Ramzis, Sečio sūnus ir Egipto valdytojas.

Nubis nuleido ginklą.

— Čia aš — vadas.

— Tu juo ir liksi — tol, kol gerbsi Maat įstatymą ir jo laikysies.

— Jį pažeidžiau ne aš, o karaliaus vietininkas, mūsų globėjas ir gynėjas.

— Tai sunkus kaltinimas.

— Aš įvykdžiau savo įsipareigojimus, o vietininkas duoto žodžio neištėsėjo.

— Išdėstyk savo priekaištus.

— Jis pažadėjo, kad už duoklę mes gausime kviečių. Kur jie?

— O kur duoklė?

— Eikš.

Sekdamas paskui vadą, Ramzis turėjo praeiti pro jo karius. Vietininkas, tikras, kad jie nužudys Ramzį arba paims jį įkaitu, užsidengė veidą. Bet nieko neatsitiko.

Vadas parodė karalystės valdytojui maišus, pilnus aukso smilčių, panterų kailius, vėduokles ir stručio kiaušinius, kuriuos labai vertino aukštuomenė.

— Jei nesilaikoma žodžio, mes kausimės, nors ir visi turėtume žūti. Niekas negali gyventi pasaulyje, kur duotas žodis — tuščias garsas.

— Mūšio nebus, — pareiškė Ramzis. — Tu gausi pažadėtus kviečius.

Šenaras būtų mielai apkaltinęs Ramzį nuolaidžiaujant Nubijos maištininkams, bet vietininkas patarė jam nenaudoti šio argumento. Ilgai užtrukusio slapto jų susitikimo metu vietininkas papasakojo apie didėjantį Ramzio populiarumą armijoje. Kariai gėrėjosi jo drąsa, ryžtu ir sugebėjimu greit apsispręsti. Turėdami tokį vadą, jie nebijojo jokio priešo. Jei Šenaras apkaltintų Ramzį bailumu, tai tas kaltinimas atsigręžtų prieš jį patį.

Vyresnysis Faraono sūnus pripažino, kad jo pašnekovas teisus. Nekontroliuoti armijos, žinoma, būtų didelis trūkumas, bet vieną dieną ji vis tiek privalės paklusti naujajam Dviejų Žemių valdovui. Norint valdyti Egiptą, brutalios jėgos buvo negana, užtat dvaro ir didžiųjų žynių pritarimas buvo būtinas.

Ramzis vis labiau garsėjo kaip bebaimis ir pavojingas karys. Kol Setis laiko valdžios vairą savo rankose, jaunuolis nesiims jokių iniciatyvų. Bet paskui... Trokšdamas susiremti su priešu, jis gali įsivelti į beprotiškas karines avantiūras, gresiančias Egiptui pražūtimi.

Šenaras pabrėžė, kad pats Setis nutarė geriau sudaryti su hetitais paliaubas, o ne pulti jų žemes ir garsiąją Kadešo tvirtovę. Ar Ramziui užtektų išminties taip pasielgti? Didikai nekentė karo. Gyvendami ramiai ir ištaigiai, jie nepasitikėjo nutrūktgalviais karvedžiais.

Šaliai nereikėjo didvyrio, galinčio sukelti didžiulius mūšius, paleisti Artimųjų Rytų miestus pelenais ir užlieti jų žemę krauju. Kaip rodė ambasadorių ir specialias užduotis užsienyje vykdančių pasiuntinių pranešimai, hetitai pasirinko taiką ir atsisakė ketinimų užkariauti Egiptą. Vadinasi, toks žmogus kaip Ramzis bus nereikalingas, o gal net ir žalingas. Jeigu jis atkakliai tęs savo užkariautojo politiką, ar ne geriau būtų jį nušalinus?

Šenaro argumentai skynėsi kelią ir ne vienam atrodė labai įtikinami. Vyresnysis Faraono sūnus buvo laikomas protingu ir blaiviai mąstančiu žmogumi, o faktai berods patvirtino jo samprotavimus.

Kelionės į Deltą metu, įtikinęs dviejų provincijų vietininkus paremti jį Sečiui mirus, Šenaras priėmė Asą prabangioje savo laivo kajutėje. Virėjas paruošė įmantrių patiekalų, o vynininkas parinko jiems užsigerti nuostabų baltąjį vyną.

Savo papratimu jaunasis diplomatas šiek tiek puikavosi elegantiškumu. Jo skvarbus žvilgsnis kartais trikdė pašnekovą, bet saldus tonas ir nedrumsčiama ramybė bemat išsklaidydavo nerimą. „Jeigu jis liks man ištikimas po to, kai išdavė Ramzį, — pagalvojo Šenaras, — aš iš jo padarysiu puikų užsienio reikalų ministrą“.

Valgio ir vyno Aša vos paragavo.

— Pusryčiai jums nepatinka?

— Atleiskite, aš labai susirūpinęs.

— Turite nemalonumų?

— Jokių.

— Gal jums kaišioja pagalius į ratus?

— Priešingai.

— Ramzis... Jūs sunerimęs dėl Ramzio! Jis sužinojo apie mūsų bendradarbiavimą!

— Nusiraminkit, mūsų paslapties niekas neatskleidė.

— Kas gi tada kelia jums rūpesčių?

— Hetitai.

— Pranešimai ir ataskaitos, kuriuos gauna dvaras, neduoda dingsties nerimauti. Berods karingi hetitų ketinimai išblėso.

— Oficialioji versija kaip tik tokia.

— Kuo ji jums nepatinka?

— Savo naivumu. Tiesa, gali būti ir taip, kad mano viršininkai nori nuraminti Setį ir neįkyrėti jam savo pesimistinėmis prognozėmis.

— Jūs turite tikslių duomenų?

— Hetitai — ne primityvūs galvijai. Kadangi ginkluotas susidūrimas baigėsi jų nenaudai, dabar jie griebėsi klastos.

— Et, papirks keletą vietinių tironų ir surengs vieną kitą niekingą intrigą.

— Taip mano ir prityrę diplomatai.

— Bet ne jūs?

— Kuo toliau, tuo mažiau.

— Ko gi jūs bijote?

— Kad hetitai apraizgys savo voratinkliu mūsų protektoratus, ir mes įkliūsime į spąstus.

— Nelabai tikėtina. Jei tik jie ryšis bent kiek rimtesnei išdavystei, Setis tuoj pat imsis priemonių.

— Sečiui niekas nepranešama.

Šenaras neketino numoti ranka į jauno diplomato žodžius: Aša jau ne kartą įrodė, kad įžvalgumo jam tikrai netrūksta.

— Ar pavojus neišvengiamas?

— Hetitai pasirinko lėtą strategiją. Jie bus pasirengę pulti po ketverių penkerių metų.

— Stebėkite jų veiksmus, bet niekam, išskyrus mane, apie juos nepranešinėkite.

— Jūs daug iš manęs reikalaujate.

— Bet jūs daug ir gausite.

51

Ant jūros kranto snūduriuojančiame žvejų kaimelyje, kurį saugojo kokių dešimties tvarkos sergėtojų būrelis, gyvenimas slinko lėtai. Tvarkos sergėtojai buvo įpareigoti stebėti laivybą. Užduotis buvo ne per sunkiausia: kartkartėm į šiaurę išplaukdavo koks nors egiptiečių laivas. Būrio vadas, šešiasdešimtmetis pilvūzas, pasižymėdavo lentelėje laivo pavadinimą ir jo išvykimo datą. O jūreiviai, grįžtantys iš svetimų kraštų, plaukdavo kita Nilo atšaka.