Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Ramzio žmona pati skatino jį taip elgtis. Padedama Amenio, ji išvadavo Ramzį nuo daugybės smulkesnių priedermių, kad jis galėtų tarnauti Sečiui ir paveldėtų jo galią.

Gauta informacija teigė, kad nebelieka jokių abejonių: liga, kuria sirgo Setis, įgavo bauginamą mastą. Šenaras su ašaromis akyse paskleidė baisiąją žinią dvare ir liepė pranešti ją didžiajam Amono žyniui bei faraono vietininkams provincijose. Gydytojai tebesivylė galėsią dar nors kiek pratęsti valdovo gyvenimą, tačiau lemtinga pabaiga artėjo. Prie šios tragedijos turėjo prisidėti dar viena katastrofa: Ramzio karūnavimas.

Norintieji to išvengti ir palaikyti Šenarą privalėjo būti pasiruošę. Žinoma, pats Šenaras pamėgins įtikinti brolį, kad šis nesugebėsiąs eiti valdovo pareigų, bet ar išminties balso bus išklausyta? O jeigu kitaip išgelbėti šalies bus neįmanoma, galbūt teks griebtis iš pažiūros smerktinų veiklos būdų, kurie neleis karingajam Ramziui pražudyti Egipto.

Nuosaiki ir objektyviai vertinanti tikrovę Šenaro kalba daug kam padarė gerą įspūdį. Visi linkėjo, kad Setis dar ilgai valdytų karalystę, bet širdyje ruošėsi blogiausiam atvejui.

Graikų kariai, tapę pirkliais, ėmė galąsti ginklus. Menelajui įsakius, jie turėjo sudaryti būrį, galintį labai sėkmingai veikti, nes niekas nesitikėjo, kad taikūs svetimšaliai, puikiai įsilieję į Egipto bendruomenę, surengs perversmą. Maišto dienai artėjant, Lakonijos valdovas vis labiau nekantravo duoti rankoms valią: jis jau regėjo, kaip mojuos savo sunkiuoju kalaviju, perverdamas priešo pilvą ar krūtinę, kapodamas rankas ir kojas bei skaldydamas galvas su tokiu pat įkarščiu, koks jį apimdavo Trojos karo lauke. O paskui jis grįš Sparton su Elena ir privers ją brangiai sumokėti už visas kaltes ir neištikimybę.

Šenaras buvo nusiteikęs optimistiškai: jo šalininkų skaičius, jų įvairovė ir savybės leido tikėtis sėkmės. Tačiau vienas žmogus jam trukdė, ir tas žmogus buvo sardas Seramana. Padaręs jį savo asmens sargybos viršininku, Ramzis, pats to nežinodamas, užkirto kelią vienai iš brolio užmačių: juk Šenaras pasistengė, kad karalystės valdytojo sargybinių gretas papildytų graikų karys, o dabar tas samdinys negalėjo prisiartinti prie Ramzio be Seramanos leidimo. Prašyte prašėsi išvada: Menelajas turi nužudyti sardą, kurio dingimas niekam nerūpės.

Visi Šenaro pasiruošimai buvo baigti. Beliko sulaukti Sečio mirties ir duoti ženklą veikti.

— Tėvas šįryt su tavim nepasimatys, — liūdnai ištarė Tuja.

— Jo sveikata pablogėjo? — paklausė Ramzis.

— Gydytojas atsisakė jį operuoti. Skausmui nuraminti jis sugirdė Sečiui stiprių migdomųjų. Pagrindinė jų sudėties dalis — mandragora.

Tuja laikėsi nepaprastai oriai, bet jos žodžiai dvelkė sielvartu.

— Pasakyk man tiesą: ar dar yra vilties?

— Nemanau. Jo organizmas per daug išsekęs. Nors tavo tėvas tvirto sudėjimo, jam reikėjo daugiau ilsėtis. Tačiau kaip įtikinti faraoną nuosaikiau rūpintis savo pavaldinių laime?

Ramzis išvydo motinos akyse ašaras ir priglaudėją prie savęs.

— Setis nebijo mirti. Jo amžinosios buveinės statyba baigta, o jis pats pasiruošęs stoti prieš Ozirį ir ano pasaulio teisėjus. Kai šalia jo bus sudėti krūvon jo darbai ir poelgiai, jam neteks baimintis pabaisos, praryjančios tuos, kurie išdavė Maat: toks bus mano nuosprendis šioje žemėje.

— Kuo aš galiu tau padėti?

— Ruoškis, sūnau. Ruoškis įamžinti tėvo vardą, ruoškis žengti protėvių pėdomis. Ruoškis susidurti akis į akį su likimo nežinomybėmis.

Setau su Vandens Lelija išėjo iš namų visai sutemus. Vanduo nuslūgo net iš lomų. Laukai atgavo įprastą vaizdą. Nors potvynis nebuvo smarkus, jis apvalė kraštą ir išvadavo jį nuo daugybės graužikų ir roplių, prigėrusių savo urvuose. Išgyveno atspariausi ir gudriausi, todėl vasaros pabaigoje surinkti nuodai būdavo puikios kokybės.

Gyvačių medžiotojas pasirinko jam gerai žinomos rytinės dykumos ruožą. Ten gyveno nuostabios kobros, kurių įkandimas buvo mirtinas. Setau pasuko prie urvo, kur gyveno pati stambiausia gyvatė, niekada nekeičianti savo įpročių. Vandens Lelija basa žengė jam iš paskos. Nors ji buvo ir labai prityrusi, ir šaltakraujiška, Setau draudėjai rizikuoti. Gražioji nubė nesėsi dvišaką lazdą, drobinį maišą ir buteliuką. Prispausti roplį prie žemės ir priversti jį išspjauti dalį savo nuodų buvo įprastas darbas.

Dykumą nutvieskė mėnulio pilnatis. Ji įaudrino gyvates ir skatino jas šliaužti į tolimiausius jų teritorijų pakraščius. Setau tyliai niūniavo, tęsdamas žemus, kobrų mėgstamus garsus. Jau anksčiau paženklintoje vietoje — tai buvo anga tarp dviejų plokščių akmenų — smėlyje likusi banguota juosta rodė, kad čia šliaužta didžiulės gyvatės.

Vis tebeniūniuodamas, Setau atsisėdo ir ėmė kantriai laukti. Kobra vėlavo.

Vandens Lelija staiga puolė ant žemės tokiu judesiu, tarsi būtų nėrusi į baseiną. Apstulbęs Setau pamatė, kad ji grumiasi su juodąja kobra, kurią jis ketino pagauti. Dvikova truko neilgai: nubė įkišo gyvatę į maišą.

— Ji puolė tave iš nugaros, — paaiškino Vandens Lelija.

— Negirdėtas dalykas, — atsakė jai Setau. — Jeigu gyvatės kraustosi iš proto, lauk bėdos.

53

— Nes visą dieną Arėjo lauke mes turėsim kovoti.

Poilsio jokio triukšmingoj kovoj sau nelaukit nė vienas,

Jei bent tamsioji naktis tik įnirtusius priešus atskirtų.

Diržas, kurs skydą per petį mums laiko ir saugo herojų,

Prakaito karšto primirks, o petys bus nuo ieties nusmilkęs11, — deklamavo Homeras.

— Ar šios eilutės iš Jūsų Iliados pranašauja naują karą? — paklausė Ramzis.

— Aš kalbu tik apie praeitį.

— O ar ji nenusako ateities?

— Egiptas pradeda man patikti. Nenorėčiau matyti, kaip jis grimzta į chaosą.

— Kodėl jūs ėmėt šito baimintis?

— Tautiečiai vis dar manimi pasitiki. Aš girdžiu, ką jie šneka. Pastaruoju metu jų įkarštis kelia man nerimą. Sakytum kraujas jiems verda kaip prie Trojos sienų.

— Gal žinote apie tai ką nors daugiau?

— Aš — tik poetas, o mano akys silpsta.

Elena padėkojo karalienei Tujai už tai, kad ši, išgyvendama tokį skausmą, sutiko su ja pasikalbėti. Subtiliai padažytame didžiosios valdovo sutuoktinės veide nebuvo jokių kančios pėdsakų.

— Nežinau, kaip...

— Žodžiai nepadės, Elena.

— Man tikrai skaudu, ir aš meldžiu dievų, kad Faraonas pasveiktų.

— Ačiū. Aš taip pat šaukiuosi Neregimojo.

— Man taip neramu, taip neramu...

— Ko jūs baiminatės?

— Menelajas linksmas — pernelyg linksmas. Paprastai jis toks paniuręs, o dabar tiesiog džiūgauja. Vadinasi, jis tikras, kad netrukus parsiveš mane Graikijon!

— Net jei Setis mus paliks, jūs būsite čia saugi.

— Bijau, kad ne, Jūsų Didenybe.

— Menelajas — mano svečias. Jis negali pats ką nors nuspręsti.

— Aš noriu likti čia, šiuose rūmuose, šalia jūsų!

— Nurimkite, Elena, jums niekas negresia.

Nors karalienė stengėsi ją nuraminti, Elena baiminosi Menelajo pykčio. Jo elgesys liudijo, kad jis rezga sąmokslą, norėdamas išsivežti žmoną iš Egipto. Ar nebus taip, kad netruksianti Sečio mirtis suteiks jam išsvajotą progą? Elena nutarė pasekti, ką veikia vyras. Galbūt Tujos gyvybei gresia pavojus. Kai Menelajas negaudavo ko užsimanęs, imdavo žiauriai smurtauti, o juk po paskutinių to siautulingo žiaurumo protrūkių prabėgo jau taip daug laiko...

Amenis skaitė Dolantės laišką, parašytą Ramziui: