Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Mielas broli,

Mudu su vyru nerimaujame dėl tavo sveikatos, tačiau dar daugiau nerimo mums kelia mūsų garbiojo tėvo faraono Sečio sveikatos būklė. Sklando gandai, kad jis sunkiai serga. Galbūt jau laikas mums atleisti? Mano vieta Memfyje. Pasikliaudama tavo gerumu, esu įsitikinusi, kad tu pamirši mano vyro kaltę ir leisi jam kartu su manimi parodyti mūsų meilę Sečiui ir Tujai. Skaudžią valandą mes galėsime paremti ir paguosti vienas kitą. Ar tau neatrodo, kad šiandien svarbiausia — atkurti šeimos vienybę ir nevergauti praeičiai?

Tikėdamiesi tavo gailestingumo, mudu su Sariu nekantriai laukiame atsakymo.

— Perskaityk dar kartą, tik lėčiau, — pareikalavo karalystės valdytojas.

Amenis pakluso, bet buvo matyti, kad laiškas jį siutina.

— Aš į jį išvis neatsakyčiau, — burbtelėjo jis.

— Paimk naują papiruso ritinėlį.

— Argi mes privalome jai nusileisti?

— Dolantė mano sesuo, Ameni.

— Jei numirčiau aš, jai nė ašarėlė neištrykštų; na, žinoma: juk aš nesu karališkosios šeimos narys.

— Iš kur tavyje tiek kartėlio?

— Gailestingumo ne visuomet verta klausyti. Tavo sesuo ir jos vyras tegalvos, kaip tave išduoti.

— Rašyk, Ameni.

— Man skauda riešą. Ar nenorėtum pats pranešti seseriai, kad jai atleidi?

— Būk geras, rašyk.

Amenis tūžmingai suspaudė pirštais nendrinį rašiklį.

— Tekstas bus trumpas: „Nebandykite grįžti į Memfį, nes stosite prieš vizirio teismą, ir laikykitės toliau nuo Faraono“.

Amenio rašiklis linksmai nuskriejo papirusu.

Parodžiusi gražiajai Izetei užgaulų Ramzio atsakymą, Dolantė ėmė vis dažniau ir ilgiau su ja bendrauti. Karalystės valdytojo nepakantumas, šiurkštumas, kietaširdiškumas nežadėjo ateityje nieko gera nei jo antrajai žmonai, nei sūnui.

Teko pripažinti, kad Šenaras buvo teisus smerkdamas brolio trūkumus: Ramzį domino tik absoliuti valdžia. Aplink save jis skleis tik nelaimes. Nors Izetė buvo nuoširdžiai jį pamilusi, dabar jai neliko nieko kita, tik pradėti negailestingą kovą su Ramziu. Dolantė, tikroji jo sesuo, irgi buvo priversta taip elgtis.

Egipto ateitis — Šenaras. Gražiajai Izetei reikėtų pamiršti Ramzį, ištekėti už naujojo šalies šeimininko ir sukurti tikrą šeimą.

Saris pridūrė, kad didysis Amono žynys ir daug kitų didžiūnų pritarė Šenaro nuomonei ir palaikys jį, kai tik Sečiui mirus Šenaras pareikš savo teises į sostą. Sužinojusi visa, kas būtina, gražioji Izetė galėjo pati pasirūpinti savo likimu.

Kai Mozė vos praaušus atėjo į statybos aikštelę, ten nebuvo nė vieno akmentašio. O juk buvo eilinė darbo diena; be to, šių rinktinių darbininkų sąžiningumas ir uolumas niekada nekėlė abejonių: jų brolijos nariai galėjo neatvykti į darbą tik dėl pateisinamos priežasties.

Tačiau Karnako kolonų salė, kuri, baigus darbus, turėjo būti didžiausia visame Egipte, dabar buvo tuščia. Pirmą kartą hebrajas galėjo čia pasimėgauti tyla, kurios nedrumstė nei kaltų, nei plaktukų dūžiai. Jis susižavėjęs žvelgė į kolonose iškaltas dievų figūras ir grožėjosi aukų atnašavimo scenomis, kur Faraonas buvo sugretintas su dievybėmis: slaptingoji šventenybė čia pasireiškė taip stipriai, kad toji nepaprasta jėga buvo nepažini žmogaus sielai.

Mozė praleido Karnako salėje vienas pats keletą valandų, tarsi ši stebuklinga vieta būtų buvusi jo nuosavybė. O juk rytoj čia apsigyvens kuriamosios jėgos, be kurių Egiptas negalės išlikti. Tačiau ar jos iš tiesų yra geriausia Dieviškojo išraiška? Pagaliau Mozė pastebėjo meistrą, atėjusį pasiimti kolonos papėdėje pamirštų įrankių.

— Kodėl nutraukėte darbą?

— Argi jūsų niekas neįspėjo?

— Aš ką tik grįžau iš Gebel-Zilzilės akmenų skaldyklos.

— Vyriausiasis meistras šįryt mums pranešė, kad darbas nutraukiamas.

— Kodėl?

— Faraonas asmeniškai turėjo perduoti mums visą statybų planą, bet Jo Didenybė užtruko Memfyje. Kai jis atvyks į Tėbus, galėsime tęsti darbą.

Šis paaiškinimas Mozės netenkino. Kas, išskyrus sunkią ligą, galėjo sutrukdyti Sečiui atvykti į Tėbus, kur jo laukė tokios svarbios statybos darbai?

Sečio mirtis... Kas galėjo tai nujausti? Ramzis turbūt baisiai nusiminęs.

Mozė nusprendė, kad pirmu pasitaikiusiu laivu išplauks į Memfį.

— Prieik, Ramzi.

Setis gulėjo paauksuoto medžio lovoje, pastatytoje prie lango, pro kurį į kambarį skverbėsi besileidžiančios saulės spinduliai, apšviesdami jo veidą, giedrą ir ramų. Ramzis apstulbo, išvydęs tėvą taip atsigavusį, ir jo širdyje suruseno viltis: juk Sečiui vėl užteko jėgų kalbėtis su sūnumi, ligos pėdsakai beveik pranyko, jis atrodė laimėjęs kovą su mirtimi.

— Faraonas yra atvaizdas kūrėjo, kuris pats save sutvėrė, — pareiškė Setis. — Jis veikia taip, kad Maat visada užimtų jai deramą vietą. Stenkis veikti dievų labui, Ramzi, būk savo tautos ganytojas, dovanok žmonėms — dideliems ir mažiems — gyvybę, būk budrus dieną ir naktį, visada ieškok progos padaryti ką nors gera ir naudinga.

— Tai jūsų vaidmuo, tėve, ir jūs dar ilgai tai darysite.

— Aš regėjau savo mirtį, ji jau artinasi, ji atrodo kaip jauna ir besišypsanti Vakarų deivė. Tai ne išnykimas, Ramzi, o kelionė. Kelionė į begalinę visatą, kuriai aš pasiruošiau ir kuriai tu turėsi ruoštis nuo pat pirmosios savo valdymo dienos.

— Likite su mumis, maldauju!

— Tu gimei ne maldauti, o įsakinėti. O man atėjo laikas išgyventi mirtį ir patirti pokyčius, kurie pavers mane neregimojo pasaulio dalimi. Jei aš nugyvenau savo gyvenimą teisingai, dangus mane priims.

— Jūs reikalingas Egiptui.

— Nuo dievų laikų Egiptas yra vienintelis Šviesos sūnus, o Egipto sūnus sėdi Šviesos soste. Tau, Ramzi, teks užimti mano vietą, tęsti mano darbus ir juos pranokti: tau, kurio vardas — „Šviesos sūnus“.

— Man reikia dar tiek daug ko jūsų paklausti, tiek daug ko pasimokyti...

— Aš tave ruošiau nuo pat pirmojo susitikimo su laukiniu buliumi, nes niekas nežino, kada likimas smogs lemiamą smūgį. Tačiau tau teks išmokti atskleisti jo paslaptis, nes turėsi vadovauti visai tautai.

— Aš nesu tam pasirengęs.

— Niekas niekada nebūna tam pasirengęs. Kai tavo protėvis, pirmasis Ramzis, paliko šią žemę ir nuskriejo saulės link, aš buvau toks pat sutrikęs kaip tu šiandien. Tas, kuris trokšta viešpatauti, yra arba beprotis, arba menkysta. Tik Dievo ranka, nusileidusi ant žmogaus, padaro jį aukojama ir besiaukojančia būtybe. Būdamas Faraonu, tu būsi pirmasis savo tautos tarnas — tarnas, nebeturintis teisės nei į poilsį, nei į ramius kitų žmonių džiaugsmus. Tu būsi vienas — ne beviltiškai vienas, kaip pasiklydęs dykumoje keliautojas, bet kaip kapitonas, kuris turi parinkti teisingą kelią suvokdamas jį supančių jėgų esmę. Mylėk Egiptą labiau už save patį, ir tavo kelias pats tau atsivers.

Saulėlydžio auksas užliejo nurimusį Sečio veidą; Faraono kūnas skleidė keistą švytėjimą, tarsi jis pats būtų tapęs šviesos šaltiniu.

— Tavo kelyje pasitaikys daugybė spąstų, pinklių ir žabangų, — pranašavo Setis. — Tau teks susiremti su pavojingais priešais, nes žmonija mieliau renkasi blogį, o ne darną. Bet pergalinga jėga glūdės tavo širdyje, jei tu sugebėsi būti kilniaširdis. Tave saugos ir gins Nefertarės kerai, nes jos širdis yra kaip tik tokia, kokia turi plakti didžiosios valdovo sutuoktinės krūtinėje.

Sūnau mano, būk sakalas, kuris skrieja aukštai danguje, žvelk į pasaulį ir į žmones skvarbiu sakalo žvilgsniu.