Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Sečio balsas nuščiuvo, o akys atrodė žvelgiančios už saulės nutvieksto pasaulio ribų, į kitą visatą, kurią tik jis galėjo matyti.

Šenaras dar nesiryžo įsakyti savo šalininkams pradėti puolimą. Niekas neabejojo, kad Setis pasmerktas, bet reikėjo sulaukti oficialaus pranešimo apie jo mirtį. Bet koks skubotumas pakenks Šenaro sumanymams; kol Faraonas gyvas, joks maištas neatleistinas. Užtat paskui, kol aukščiausia valdžia niekam nepriklausys septyniasdešimt dienų — tiek laiko trukdavo mirusiojo balzamavimas, Šenaras kovos ne su faraonu, bet su Ramziu. Sečio jau nebebus tarp gyvųjų, tad jis negalės paskirti jaunesniojo sūnaus savo įpėdiniu.

Menalajas ir graikai degė nekantrumu; Dolantė su Sariu, patraukę savo pusėn gražiąją Izetę, užsitikrino geranorišką didžiojo Amono žynio neutralumą ir veiklią daugelio Tėbų didikų paramą; užsienio reikalų ministras Meba gerai pasidarbavo tarp dvariškių Šenaro naudai.

Po Ramzio kojomis atsivers praraja. Jaunas karalystės valdytojas, kuriam tebuvo vos dvidešimt treji, be reikalo manė, kad pakaks tik jo tėvo žodžio, ir jis galės įžengti į sostą.

Kokį likimą faraonu tapęs Šenaras turėtų numatyti Ramziui? Jei šis elgsis protingai, galima būtų suteikti jam garbingas pareigas oazėse ar Nubijoje. Bet ar jis nepradės ieškoti sąjungininkų, kad ir labiausiai menkaverčių, norėdamas sukilti prieš įsigaliojusią valdžią? Karštas Ramzio būdas sunkiai apsipras su amžina tremtimi — gal net visai neapsipras. Ne, reikės jį sutramdyti visam laikui. Būtų geriausia, jei Ramzis mirtų, bet Šenarui buvo atgrasu žudyti savo brolį.

Protingiausia bus išsiųsti jį Graikijon kartu su Menelaju ta dingstimi, kad buvęs karalystės valdytojas, atsisakęs tapti Faraonu, pageidauja pakeliauti po pasaulį. Spartos karalius laikys jį nelaisvėje tame tolimame krašte, kur visų užmirštas Ramzis ir pražus. O Nefertarė galės prisiminti savo ankstesnį pašaukimą ir tapti atsiskyrėle vienoje iš kurios nors provincijos šventyklų.

Šenaras pasišaukė kirpėją ir rankų bei kojų nagų prižiūrėtojus: būsimasis Egipto valdovas privalėjo atrodyti taip, kad jo išvaizdai niekas neturėtų ką prikišti.

Didžioji valdovo sutuoktinė pati pranešė dvarui apie Sečio mirtį. Penkioliktaisiais savo valdymo metais Faraonas atgręžė veidą į anapus, į savo dangiškąją motiną, kuri kasnakt brandins jį savo įsčiose, kad auštant jis galėtų atgimti kaip nauja saulė. Dievai — jo broliai — priims jį dausose, kur jis, išgydytas nuo mirties, gyvens deivėje Maat.

Tuojau pat buvo paskelbtas gedulas.

Šventyklos buvo uždarytos, o apeigos nutrauktos, išskyrus gedulingas giesmes rytais ir vakarais. Septyniasdešimt dienų vyrai nesiskųs, moterys vaikščios palaidais plaukais, niekas nevalgys mėsos ir negers vyno. Raštininkų kabinetai ištuštėjo, visos įstaigos apsnūdo.

Faraonui mirus, sostui ištuštėjus, Egiptas žengė nežinomybėm Visi bijojo šio pavojingo laikotarpio, kai Maat galėjo amžiams pasitraukti iš šalies. Nors karalienė ir karalystės valdytojas buvo Memfyje, aukščiausia valdžia nepriklausė niekam. Susigundžiusios tokia padėtimi, tamsybių jėgos galėjo pasinaudoti tūkstančiais būdų, kad nugramzdintų Egiptą savo gelmėse ir atimtų iš jo gyvybės dvelksmą.

Pasienio armijoje buvo paskelbta kovinė parengtis: žinia apie Sečio mirtį galėjo greit pasklisti užsienyje ir sukelti kaimynų pretenzijas į Egipto teritoriją. Gal hetitai ir kitos karingos tautos užpuls Deltos prieigas? O gal jos suruoš masinį įsiveržimą, apie kurį taip pat svajojo ir piratai, ir beduinai? Setis vien tik savo stotu atimdavo jiems bet kokį norą puldinėti jo karalystę, bet dabar, kai jo nebėra, ar Egiptas sugebės apsiginti?

Sečiui mirus, jo kūnas tą pačią dieną buvo nugabentas į apvalymo salę vakariniame Nilo krante. Didžioji valdovo sutuoktinė vadovavo teismui, susirinkusiam teisti mirusį faraoną. Ji pati, jos sūnūs, viziris, išminčių tarybos nariai, aukštieji pareigūnai bei dvariškiai, davę priesaiką ir pasižadėję sakyti tik tiesą, pareiškė, kad Setis valdė teisingai ir jie neturį dėl ko nei jį kaltinti, nei juo skųstis.

Gyvieji paskelbė savo nuosprendį; Sečio siela dabar galėjo keliauti pas keltininką, persikelti per upę, skiriančią žemiškąjį pasaulį nuo anapus, ir plaukti prie žvaigždžių kranto. Bet reikėjo dar paversti jo mirtingąjį kūną Oziriu ir balzamuoti jį laikantis karalių balzamavimo ritualo.

Kai balzamuotojai pašalins vidaus organus, nuvandenins mirusiojo kūną natrio šarmu ir išdžiovins jį saulėje, apeigų atlikėjai apvynios velionį faraoną siauromis lininio audeklo juostomis, ir Setis išvyks į Karalių Slėnį, kur buvo paruošta jo amžinoji buveinė.

Amenis, Setau ir Mozė smarkiai nerimavo: Ramzis atsiribojo nuo visų, užsisklendė savyje ir nebepratarė nė žodžio. Padėkojęs savo draugams už atvykimą, jis užsidarė savo kambariuose ir nė kojos iš ten nekėlė. Tik Nefertarei pavykdavo persimesti su juo vienu kitu žodeliu, bet ir ji nepajėgė numalšinti jo sielvarto.

Amenis labai nerimavo dar ir dėl to, kad Šenaras, pirmosiomis netekties dienomis pabrėžtinai demonstravęs savo skausmą, dabar išvystė karštligišką veiklą: susisiekė su atsakingais įvairių tarnybų darbuotojais ir perėmė vadovavimą šalies administracijai. Pokalbyje su viziriu jis pabrėžė savo nesavanaudiškumą ir sakėsi besirūpinąs tik tuo, kad karalystė klestėtų kaip visuomet, nepaisant gedulo.

Tujai derėjo išbarti vyresnįjį sūnų, bet karalienė nesitraukė nuo vyro. Įkūnydama deivę Izidę, ji atliko magišką vaidmenį, būtiną Faraono sielai prisikelti. Ligi tos akimirkos, kai Oziris-Setis bus paguldytas į savo sarkofagą, didžioji valdovo sutuoktinė nesidomės šio pasaulio reikalais.

Šenaras gavo visą valią savo kėslams įgyvendinti.

Liūtas ir auksaspalvis šuo glaudėsi prie šeimininko, tarsi norėdami sušvelninti jo sielvartą.

Kol Setis buvo gyvas, ateitis šypsojosi Ramziui: tereikėjo klausytis tėvo patarimų, jam paklusti ir sekti jo pavyzdžiu. Būtų buvę taip lengva ir smagu valdyti kraštą, jam vadovaujant! Ramzis niekada, nė vienos akimirkos neįsivaizdavo, kad liks vienas, be tėvo, kurio žvilgsnis išsklaidydavo tamsą.

Penkiolika valdymo metų. Kokie trumpi jie buvo — pernelyg trumpi! Abidas, Karnakas, Memfis, Heliopolis, Gurna: kiek miestų, tiek ir šventyklų, kurios visais laikais šlovins šį statytoją, prilygstantį Senosios Karalystės faraonams. Bet Sečio nebebuvo tarp gyvųjų, ir Ramziui atrodė, kad jis, sulaukęs dvidešimt trejų, dar per jaunas valdyti, o valdžia — per sunki našta.

Ar jis iš tiesų vertas to neapsakomai įpareigojančio, gniuždančio jo pečius ir sielą Šviesos Sūnaus vardo?

Išnašos

Senovės Egipte haremas buvo ne paauksuotas kalėjimas gražioms moterims, o stambi ekonominė institucija, apie kurią mes dar kalbėsime.

Apie šimtą kilometrų į pietvakarius nuo Kairo.

Hetitų tauta gyveno dabartinės Turkijos teritorijoje.

Kitaip tariant, Aukštutinio ir Žemutinio Egipto. Išsidėstęs jų susijungimo vietoje, Memfis buvo šalies pusiausvyros centras.

Horas ir Setas - du broliai, pasidaliję visatą ir Egiptą taip, kaip nusprendė dievai.

Kad skaitytojui būtų lengviau orientuotis, mes paliekame dabartinius Sinajaus ir Serabit-el-Hadimo pavadinimus. Pastaroji vietovė yra Sinajaus pusiasalio pietuose, už 160 km nuo Sueco įlankos.

Uauatas reiškia „kaitrus“, „svilinantis“.

Teisingiau būtų ją vadinti „Išėjimo į šviesą knyga“

Tiksliau tariant, Kha-em-Uasetu. Šis vardas reiškė: „Iksai, kuris pasirodo Tėbuose“.