Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Iš nuostabos milžinui net akys ant kaktos iššoko.

— Užmušk mane, bet nesityčiok!

— Tikras karys sugeba apsispręsti akimirksniu. Taigi ko tu nori: tarnauti man, ar — mirti?

— Tegul mane išlaisvina!

Du pėstininkai baugščiai atrišo jam rankas.

Ramzis buvo aukšto ūgio, bet Seramana buvo visa galva aukštesnis. Jis žengė porą žingsnių karalystės valdytojo link, o Egipto lankininkai sutartinai kilstelėjo lankus ir nusitaikė į milžiną. Jeigu jis puls Ramzį ir ims su juo grumtis, norėdamas šį pasmaugti savo letenomis, ar jie turės galimybę paleisti strėles, nekliudydami Sečio sūnaus?

Ramzis įžvelgė sardo akyse norą žudyti, bet liko ramiai stovėti sunėręs rankas ant krūtinės, lyg jam tai visai nerūpėtų. Karalystės valdytojo veide priešininkas nepastebėjo nė krislelio baimės.

Seramana priklaupė ant žemės ir nulenkė galvą:

— Įsakyk, ir aš paklusiu.

52

Memfio aukštuomenė buvo didžiai pasipiktinusi. Nejaugi ji siuntė armijon per mažai savo narsių sūnų, nejaugi jie nebuvo verti saugoti karalystės valdytoją? Tai, kad jo asmens sargybos viršininku tapo toks barbaras, kilmingieji suvokė kaip įžeidimą, nors visi sutiko, kad Seramana, neatsisakęs savo keistojo sardiško apdaro, vien tik būdamas šalia Ramzio galėjo įvaryti tiek baimės, kad niekas nedrįstų pakelti prieš jį rankos. Žinoma, kiti piratai už plėšikavimą buvo išsiųsti į kasyklas, kur turėjo išpirkti savo kaltes, bet jų vado padėtis dabar buvo pavydėtina. Jeigu jam šaus į galvą smogti Ramziui peiliu į nugarą, niekas karalystės valdytojo negailės.

Šenaras džiaugėsi dar vienu Ramzio klaidingu žingsniu, įrodančiu, kad jo brolis žavisi tik brutalia jėga. Juk jis nesiteikė lankytis pokyliuose ir priėmimuose — ne, jis verčiau ištisas valandas raitas lakstė po dykumą, uoliai šaudė iš lanko, pratino ranką prie kalavijo ar ėjo pavojingų imtynių su savo liūtu.

Seramana tapo mėgstamu Ramzio partneriu; juodu perteikinėjo vienas kitam savo kovinį meistriškumą, kaudamiesi ir su ginklais, ir be jų, kol galiausiai išmoko sujungti į viena jėgą ir lankstumą. Egiptiečiai, kuriems vadovavo Seramana, niekuo nesiskundė. Jie taip pat buvo intensyviai mokomi ir tapo rinktiniais kariais, turinčiais puikias gyvenimo sąlygas.

Ramzis tesėjo pažadą: Seramana gavo aštuonių kambarių namą su šuliniu ir sodu, kur jau buvo pasodinti medžiai. Rūsyje buvo pilna amforų su senu vynu, o lovoje netrūko sukalbamų Libijos ir Nubijos gražuolių, apkerėtų svetimšalio stoto ir vyriškumo.

Nors sardas liko ištikimas savo šalmui, šarvams, kalavijui ir apvaliam skydui, Sardiniją jis pamiršo. Ten jis buvo visų niekinamas skurdžius, o čia, Egipte, — visų gerbiamas turtuolis. Jis buvo be galo dėkingas Ramziui: juk šis ne tik paliko jį gyvą, bet ir suteikė jam tokį gyvenimą, apie kurį jis, Seramana, galėjo tik svajoti. Tad kiekvienas, sumanęs grasinti karalystės valdytojui, turės reikalų su juo, ištikimu Ramzio sargybiniu.

Keturioliktaisiais Sečio valdymo metais Nilo potvynis žadėjo būti menkas, o tai galėjo sukelti badą. Kai tik Faraonas gavo šias prognozes patvirtinantį pranešimą iš Asuano specialistų, kurie rėmėsi daugybės metų upės stebėjimais ir metraščių duomenimis, jis pasikvietė Ramzį. Nepaisydamas nuovargio, kuris jau nebepraeidavo, Faraonas nusivežė sūnų į Gebel-Zilzilę, į tą vietą, kur Nilo krantai buvo arti vienas kito. Nuo seno buvo tikima, kad kaip tik čia iš dviejų grotų tyru vandeniu maitintoju ištrykšdavo Hapis — potvynio energija.

Norėdamas atkurti harmoniją, Setis paaukojo upei penkiasdešimt keturis ąsočius pieno, tris šimtus kvietinės duonos paplotėlių, septyniasdešimt pyragų, dvidešimt aštuonis didelius puodelius medaus, dvidešimt aštuonias pintines vynuogių, dvidešimt keturias pintines figų, dvidešimt aštuonias — datulių, tiek pat pintinių granatų ir zizifmedžio vaisių; be to, agurkų, pupelių, keramikos figūrėlių, keturiasdešimt aštuonis ąsočius smilkalų, aukso, sidabro, vario, alebastro, taip pat veršiuko, žąsies, krokodilo ir hipopotamo formų pyragaičių.

Po trijų dienų vandens lygis pakilo, bet nepakankamai. Tiesa, dar liko krislelis vilties, kad galima rasti papildomų priemonių padėčiai pataisyti.

Heliopolio Gyvybės Namas buvo seniausias Egipte. Čia buvo saugomos knygos, kuriose slypėjo dangaus ir žemės paslaptys, slaptų ritualų aprašai, dangaus žemėlapiai, karališkieji metraščiai, pranašystės, mitų tekstai, medicinos ir chirurgijos veikalai, matematikos ir geometrijos traktatai, sapnų aiškinimo raktai, hieroglifų žodynai, architektūros, skulptūros ir tapybos vadovėliai, apeiginių daiktų, kuriuos privalėjo turėti visos šventyklos, sąrašai, švenčių kalendoriai, užkeikimų rinkiniai, senolių surašyti Pamokymai ir tekstai apie „virsmą šviesa“, suteikiantį galimybę keliauti aname pasaulyje.

— Faraonui nėra svarbesnės vietos nei ši, — pareiškė Setis. — Kai tave apniks abejonės, ateik čia ir ieškok patarimo archyvuose. Gyvybės Namas yra Egipto praeitis, dabartis ir ateitis; perprask jo pamokymus, ir tu praregėsi, kaip praregėjau aš.

Setis paprašė Gyvybės Namo viršininką, pagyvenusį žynį, jau nebepalaikantį ryšių su išoriniu pasauliu, atnešti jam Nilo Knygą. Šią užduotį įvykdė vienas iš šventyklos patarnautojų. Ramzis jį pažino:

— Ar tu kartais ne Bakhenas, karalystės arklidžių prižiūrėtojas?

— Taip, aš ėjau šias pareigas ir drauge buvau patarnautojas šventykloje. Kai man suėjo dvidešimt vieneri, atsisakiau pasaulietiškųjų pareigų.

Tvirtai sudėtas, kvadratinio ir negražaus veido, dabar jau nusiskutęs trumpą barzdą, kuri anksčiau pridėdavo jam atšiaurumo, vis tokių pat galingų rankų, kalbantis tuo pačiu žemu, prikimusiu balsu, Bakhenas neatrodė esąs mokytas žmogus, besidomįs protėvių išminties lobiais.

Jis išvyniojo papirusą, ištiesė jį ant akmeninio stalo ir pasišalino.

— Nepamiršk šio žmogaus, — patarė Setis. — Po kelių savaičių jis išvyks į Tėbus ir ims tarnauti Amonui Karnako šventykloje. Jo likimo kelias dar kirs tavąjį.

Faraonas ėmė skaityti garbųjį dokumentą, kurį parašė vienas iš pirmtakų, priklausęs trečiajai dinastijai ir gyvenęs prieš trylika šimtmečių. Bendravęs su Nilo dvasia, jis nurodė, ką reikia daryti norint ją permaldauti pernelyg menko potvynio atveju.

Setis rado išeitį: toks pat aukų atnašavimas kaip Gebel-Zilzilėje turėjo būti pakartotas Asuane, Tėbuose ir Memfyje.

Iš šios ilgos kelionės Setis grįžo visai išsekęs. Kai pasiuntiniai pranešė jam, kad potvynis pasieks beveik įprastą lygį, jis įsakė provincijų vietininkams ypač rūpestingai prižiūrėti užtvankas ir vandens talpyklas. Dabar, kai katastrofos pavyko išvengti, nevalia prarasti nė lašo vandens.

Karalius aiškiai silpo, bet kasryt kviesdavosi Ramzį ir kalbėdavo jam apie teisingumo deivę Maat, kurią simbolizavo gležna moteris arba plunksna — didžioji paukščio uodegos plunksna, vairuojanti jo skrydį. Ji viena turėjo viešpatauti, kad išliktų ryšys tarp visų būtybių. Jei bus laikomasi dieviškojo įstatymo, saulė ir toliau švies, javai augs, stiprusis gins silpnąjį, savitarpio pagalba ir vienybė bus pagrindiniai kasdieninio egiptiečių gyvenimo principai. Faraonas turi tarti Maat žodį ir jį įgyvendinti. Vykdyti teisingumą esą svarbiau nei atlikti tūkstantį žygdarbių.

Sečio žodžiai teikė peno Ramzio sielai. Jis nedrįso klausinėti tėvą apie jo sveikatą suvokdamas, kad Setis tolsta nuo kasdienybės ir žvelgia į kitą pasaulį, kurio energiją perteikia sūnui. Ramzis jautė, kad privalo kaupti ir branginti kiekvieną tų pamokymų akimirką; tad, norėdamas įsidėti į galvą ir į širdį Faraono žodį, jis apleido Nefertarę, Amenį ir savo artimuosius.