Кристиан Жак: Ramzis. Šviesos sūnus

Tvarkos sergėtojai padėdavo žvejams traukti tinklus ir prižiūrėti valtis. Visi ligi soties prisikirsdavo žuvų, o švenčių dienomis būrio vadas sutikdavo pasidalyti su žvejais vyno daviniu, kurį kas dvi savaitės atsiųsdavo vyresnybė.

Mėgstamiausia ir bemaž vienintelė mažosios bendruomenės pramoga buvo stebėti delfinų žaidimus. Žiūrovams neatsibosdavo grožėtis grakščiais jūros gyvūnų šuoliais ir pašėlusiomis lenktynėmis. Vakarais kuris nors senas žvejys pasakodavo legendas: esą netoliese pelkėse su savo naujagimiu Horu slapstėsi deivė Izidė norėdama išgelbėti kūdikį nuo Seto įniršio.

— Vade, laivas!

Išsitiesęs ant demblio valandėlei pogulio, tvarkos sergėtojas tingėjo keltis:

— Duok jam ženklą ir užrašyk pavadinimą.

— Jis plaukia pas mus.

— Neįmatai, ar ką? Žiūrėk geriau!

— Jis tikrai plaukia pas mus!

Smalsumas privertė vadą pašokti ant kojų. Vyno tądien neturėjo atgabenti, ko gi čia reikia tam laivui? Silpnas alus negalėjo sukelti tokių haliucinacijų.

Iš paplūdimio jau gerai buvo matyti didokas laivas, skriejąs tiesiai kaimelio link.

— Tai ne Egipto laivas...

Nė vienam graikų laivui nebuvo leidžiama čia išmesti inkaro. Tvarkos sergėtojai buvo gavę kategorišką įsakymą: vyti įsiveržėlį įsakius jam plaukti į vakarus, kur juo pasirūpins Faraono laivynas.

— Ginkluokitės, — įsakė vadas savo vyrams, jau atpratusiems valdyti ietį, kalaviją, lanką ir skydą.

Svetimšalių laive būriavosi blyškiaodžiai vyrai riestais ūsais, užsidėję raguotus šalmus. Ateivių krūtines dengė metaliniai šarvai, o ginkluotę sudarė labai smailūs kalavijai ir apvalūs skydai.

Laivo pirmagalyje stovėjo tikras milžinas.

Jis buvo toks baisus, kad egiptiečiai ėmė trauktis atatupsti.

— Piktoji dvasia, — sumurmėjo kažkuris tvarkos sergėtojas.

— Ne, jis tik žmogus, — užginčijo vadas. — Nušaukit jį.

Du lankininkai iššovė vienu metu; pirmoji strėlė nulėkė kažkur į aukštybes, o antroji skriejo tiesiai į milžino krūtinę, bet pirma nei strėlė įsmigo į jo šarvus, šis perkirto ją vienu kalavijo mostelėjimu.

— Ana ten! — suriko vienas iš tvarkos sergėtojų. — Kitas laivas!

— Tai užpuolimas, — padarė išvadą vadas. — Traukiamės.

Ramzis patyrė, kas yra laimė.

Kasdienė laimė, veržli kaip pietų vėjas, švelni kaip vėsus vėjelis, atskriejąs iš Šiaurės. Šalia Nefertarės kiekviena akimirka virsdavo pilnatve. Mylimoji išsklaidydavo rūpesčius ir padėjo Ramzio sielai kilti į šviesą. Šalia Nefertarės dienos sušvisdavo švelniu spindesiu. Jauna moteris gebėjo apraminti gaivališką polėkį neužgesindama Ramzio sieloje liepsnojančios ugnies. Ji atrodė pranašaujanti keistą, beveik bauginamą ateitį — ateitį, kuri žadėjo Ramziui sostą.

Ramzis nepaliovė ja stebėtis. Ji būtų galėjusi pasitenkinti ramiu ir prabangiu gyvenimu, bet buvo karališkai grakšti. Kokio likimo valdove ar tarnaite ji taps? Nefertarė buvo paslaptis. Paslaptis su kerinčia šypsena. Tokia panašia į deivės Hatoros šypsnį, kurį jis regėjo savo protėvio, pirmojo Ramzio, kapavietėje.

Gražioji Izetė buvo žemė, o Nefertarė — dangus. Ramziui reikėjo ir vienos, ir kitos, bet pirmajai jis jautė tik aistrą ir geismą.

O Nefertarė buvo meilė.

Setis stebėjo, kaip leidžiasi saulė. Kai įėjęs Ramzis jį pasveikino, rūmus jau gaubė sutemos, bet Faraonas nedegė lempų.

— Grėsmingas pranešimas iš Deltos tvarkos sergėtojų, — pranešė jis sūnui. — Mano patarėjai tai laiko nereikšmingu įvykiu, bet aš įsitikinęs, kad jie klysta.

— Kas atsitiko?

— Viduržemio jūros pakrantėje esantį žvejų kaimą užpuolė piratai. Tvarkos sergėtojai, įpareigoti prižiūrėti mūsų pakrantes, atsitraukė, bet tvirtina kontroliuoją padėtį.

— Gal jie meluoja?

— Tu turi tai sužinoti.

— Kodėl jūs taip nerimaujate?

— Tie piratai — pavojingi plėšikai. Jeigu jie pamėgins veržtis gilyn į mūsų žemes, tai visur kils panika.

Ramzis pasipiktino:

— Nejaugi pakrančių sargyba nepajėgia mūsų apsaugoti?

— Galbūt viršininkai nepakankamai įvertino pavojų.

— Tučtuojau išvykstu.

Faraonas vėl pažvelgė į saulėlydį. Jis būtų mielai iškeliavęs kartu su sūnumi, vėl pasigrožėjęs Deltos vandens plotais, vadovavęs kariuomenei, įkūnydamas Valstybės galią. Bet po keturiolikos valdymo metų jį pakirto liga. Laimė, pamažu Setį apleidžiančios jėgos perėjo į Ramzio kūną ir kraują.

Tvarkos sergėtojai susibūrė mažoje gyvenvietėje palei vieną iš Nilo atšakų, maždaug už trisdešimties kilometrų nuo jūros kranto. Laukdami pagalbos, jie paskubomis surentė medinius įtvirtinimus. Atžygiuojant karalystės valdytojo vadovaujamai kariuomenei, jie išlindo iš savo prieglobsčio ir su pilvotuoju viršininku priešakyje nubėgo pasitikti gelbėtojų.

Vadas sukniubo priešais Ramzio karo vežimą:

— Mes nenukentėjome, Jūsų Didenybe! Nė vieno sužeisto!

— Stokitės.

Pratrukęs džiaugsmas išblėso; Ramzio žvilgsnis dvelkė šalčiu.

— Mes... Mūsų buvo per mažai, kad galėtume jiems pasipriešinti. Piratai būtų mus išžudę.

— Ką žinote apie jų tolesnę veiklą?

— Jie liko pakrantėje ir užėmė dar vieną kaimą.

— Per jūsų bailumą!

— Jūsų Didenybe... Kova būtų buvusi nelygi.

— Traukitės man iš kelio.

Būrio vadas vos spėjo atšokti į šalį. Sukniubęs dulkėse, jis nepamatė, kaip karalystės valdytojo vežimas nulėkė prie atplaukusios iš Memfio stambios flotilės flagmano. Vos tik atsidūręs laive, Ramzis įsakė plaukti tiesiai į šiaurę.

Tūždamas ir ant piratų, ir ant bailių tvarkos sergėtojų, karalystės valdytojas pareikalavo, kad irkluotojai patrigubintų pastangas. Šie ne tik ėmė irkluoti kur kas sparčiau — jų energija tartum persidavė kitiems žygio dalyviams, panūdusiems atkurti tvarką jūriniame Egipto pasienyje.

Ramzis skriejo pirmyn.

Piratai, įsikūrę dviejuose užgrobtuose kaimuose, dvejojo nesumodami, ar tęsti pergalingą pakrančių užgrobimą, ar susigabenti laimikį į laivus ir laikinai pasitraukti, o netrukus suruošti naują užpuolimą.

Ramzio ataka užklupo juos per pusryčius, kai piratai čirškino žuvį. Nors priešo pajėgos turėjo didžiulį kiekybinį pranašumą, piratai gynėsi neregėtai nuožmiai. Vien tik jų vadeiva, tasai milžinas, įveikė dvidešimt jį puolusių pėstininkų, bet galų gale neatsilaikė prieš vis didėjantį jų skaičių.

Daugiau nei pusė piratų buvo išžudyta, jų laivas liepsnojo, bet vadeiva atsisakė nulenkti galvą prieš Ramzį.

— Kuo tu vardu?

— Seramana.

— Iš kur tu kilęs?

— Iš Sardinijos. Tu mane nugalėjai, bet kiti sardų laivai už mane atkeršys. Jus užgrius dešimtys mūsų laivų, ir tu nepajėgsi jų sulaikyti. Mes trokštame Egipto turtų, ir mes juos gausime.

— Kodėl jūs nenorite tenkintis sava šalimi?

— Mes sutverti tam, kad užkariautume kitus. Jūsų apgailėtini kareiviai neįstengs ilgai mums priešintis.

Pasipiktinęs pirato įžūlumu, vienas pėstininkas užsimojo kirviu ketindamas perskelti jam galvą.

— Atgal! — įsakė Ramzis ir atsigręžė į kareivius. — Kuris iš jūsų sutinka kautis dvikovoje su šiuo barbaru?

Neatsirado nė vieno savanorio.

Seramana nusišaipė:

— Kokie ten jūs kariai!

— Ko tu sieki?

Klausimas nustebino milžiną:

— Turto, žinoma! Na, dar — moterų, geriausio vyno, gero žemės sklypo su sodyba...

— Jeigu aš visa tai tau duosiu, ar sutiksi būti mano asmens sargybos viršininku?