Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Hebrajas mąstė ilgiau nei paprastai. Jis gerbė savo buvusį mokytoją; be to, šis kalbėjo ramiai, neužsipuldamas karalystės valdytojo. Nejaugi Ramzis pasuko blogu keliu?

Liūtas ir auksaspalvis šuo netruko susibičiuliauti su Nefertare. Išskyrus Ramzį, tik ji galėjo glostyti plėšrūną nebijodama, kad jis ai įkąs ar įdrėks. Kas dešimt dienų jauna pora ir jos gyvūnai leisdavo sau pailsėti ir išvykdavo užmiestin. Nugalėtojas bėgdavo šalia vežimo, o Budrius įsitaisydavo prie šeimininko kojų. Jie pusryčiaudavo kokio nors lauko pakrašty, gėrėdavosi ibių ir pelikanų skrydžiu, sveikindavosi su kaimiečiais, besižavinčiais Nefertarės grožiu. Jauna moteris mokėjo prisitaikyti prie kiekvieno pašnekovo ir lengvai rasdavo tinkamiausių žodžių. Daug kartų ji paslapčia padėdavo nusenusiems ar sergantiems valstiečiams, stengdamasi pagerinti jų gyvenimo sąlygas.

Kalbėdamasi ar su Tuja, ar su tarnaite, Nefertarė likdavo pati savimi: tokia pat rami ir dėmesinga. Ji turėjo visa tai, ko trūko Ramziui: kantrybės, santūrumo ir švelnumo. Kiekvienu atveju ji elgėsi kaip karalienė. Jau pačią pirmą akimirką Ramzis suprato, kad ji bus nepakeičiama.

Jų širdyse augo ir plėtojosi meilė, kuri labai skyrėsi nuo karalystės valdytojo jausmo gražiajai Izetei. Nefertarė, kaip ir Izetė, mokėjo atsiduoti malonumui ir mėgautis mylimojo aistra, tačiau net tą akimirką, kai jų kūnai susiliedavo, Nefertarės akys švytėjo kitokia šviesa. Skirtingai nei gražioji Izetė, Nefertarė žinojo slapčiausias Ramzio mintis.

Kai atėjo dvyliktųjų Sečio valdymo metų žiema, Ramzis paprašė, kad tėvas leistų jam nusivežti Nefertarę į Abidą: jis norėjo, kad ji išvystų ir išgyventų Ozirio ir Izidės misterijas. Karališkoji pora ir karalystės valdytojas su žmona kartu išvyko į šventąjį miestą, kur Nefertarė buvo įšventinta ir dalyvavo apeigose.

Kitą dieną po ceremonijos karalienė Tuja įteikėjai auksinę apyrankę, kurią nuo šiol Nefertarė turėjo mūvėti atlikdama apeigas kaip didžiosios valdovo sutuoktinės padėjėja. Jauna moteris susijaudino ligi ašarų: priešingai nei ji bijojo, nueitas kelias neatitolino jos nuo šventyklos.

— Man tai nepatinka, — pasiskundė Amenis.

Žinodamas niurgzlų savo asmens sekretoriaus būdą, Ramzis kartais nelabai klausydavosi, ką jis šneka.

— Man tai visai nepatinka, — pakartojo Amenis.

— Gal tau atsiuntė prastos kokybės papirusą?

— Nusiramink, aš nebūčiau jo priėmęs. Ar tu nepastebi, kas dedasi aplinkui?

— Faraono sveikata nebloga, mano motina ir Nefertarė — geriausios draugės, šalyje taika, Homeras rašo... Ko daugiau norėti? Ak, taip! Tu ligi šiol neturi sužadėtinės!

— Man nėr kada rūpintis tokiais niekais. Tu daugiau nieko nepastebėjai?

— Tiesą sakant, ne.

— Tu nieko nematai, išskyrus Nefertarę. Žinoma, sunku tau dėl to priekaištauti... Laimė, aš budžiu ir klausausi pastatęs ausis.

— Ir ką gi tu girdi?

— Gandus, kurie kelia nerimą. Kažkas bando sužlugdyti tavo reputaciją.

— Šenaras?

— Ne, pastaraisiais mėnesiais tavo vyresnysis brolis elgiasi stebėtinai kukliai ir santūriai. Užtat iš dvaro pusės aidi vis daugiau kritikos.

— Tai neturi reikšmės.

— Aš taip nemanau.

— Aš pašalinsiu sau iš kelio visus tuos tauškalius!

— Jie tai žino, — pastebėjo Amenis, — todėl ir kovos su tavim.

— Jie drąsūs tik rūmų koridoriuose ar savo prašmatnių sodybų priėmimo salėse.

— Teoriškai tu teisus, bet aš bijau organizuoto pasipriešinimo.

— Setis parinko sau įpėdinį; visa kita tėra paskalos.

— Manai, kad Šenaras atsisakė savo užmačių?

— Tu pats ką tik sakei, kad jis dabar labai nuolankus.

— Kaip tik dėl to man taip neramu: toks elgesys Šenarui visai nebūdingas.

— Tu per daug nerimauji, drauguži. Setis mus saugo ir gina. „Kol gyvas“, — pamanė Amenis, tvirtai pasiryžęs įspėti Ramzį apie jam gresiantį pavojų.

50

Ramzio ir Nefertarės duktė išgyveno tik porą mėnesių. Silpnutė, nevalgi, ji iškeliavo šešėlių karalystėn. Nefertarė labai sielojosi, ir gydytojai smarkiai nerimavo dėl jos sveikatos. Trejetą savaičių Setis kasdien gydė ją hipnoze, suteikdamas jaunai moteriai energijos, būtinos sielvartui įveikti.

Karalystės valdytojas beveik nesitraukė nuo žmonos. Nefertarė nedejavo ir nesiskundė. Grobuonė mirtis dažnai nusinešdavo kūdikėlius, nežiūrėdama į jų kilmę. Nefertarė mylėjo Ramzį, tad iš šios meilės gims kitas vaikutis.

Mažasis Kha jautėsi puikiai. Juo rūpinosi žindyvė, o gražioji Izetė vis dažniau buvo jo Tėbų aukštuomenėje ir užėmė ten vis reikšmingesnę vietą. Ji su užuojauta klausėsi Dolantės ir jos vyro nusiskundimų, stebėdamasi Ramzio neteisingumu. Didžiajame Pietų mieste buvo baiminamasi karalystės valdytojo įžengimo į sostą, nes Ramzį čia laikė būsimuoju despotu, kuriam mažai rūpės Maat įstatymas. Gražioji Izetė bandė prieštarauti tokiai nuomonei, bet jai buvo pateikta tiek argumentų, kad ji nežinojo, ką ir besakyti. Nejaugi ji mylėjo valdžios trokštantį tironą, bejausmį pabaisą?

Ji ir vėl prisiminė Šenaro žodžius.

Setis visai atsisakė poilsio. Vos tik tarp daugybės darbų, reikalų ir priėmimų atsirasdavo laisva valandėlė, jis kviesdavosi Ramzį. Tėvas su sūnumi šnekučiuodavosi rūmų sode. Setis labai nemėgo rašyti, tad visus pamokymus perteikė žodžiu. Kiti karaliai, ruošdami savo įpėdinius valdovo pareigoms, kūrė sentencijas, o Setis buvo labiau linkęs perteikti gyvenimišką išmintį iš senio lūpų į jaunuolio ausį.

— Tų žinių nepakaks, — perspėjo jis Ramzį, — bet jos prilygsta pėstininko turimam skydui ir kalavijui: jos leis tau gintis ir pulti. Laimės dienomis kiekvienas priskirs šį nuopelną sau, o kai ateis nelaimė, vienintelis kaltininkas būsi tu. Jei suklysi, kaltink tik save ir ištaisyk klaidą. Būtent taip reikia elgtis, jei nori valdyti teisingai: būtina nuolat tikrinti ir taisyti mintį ir veiksmą. Atėjo laikas patikėti tau užduotį, kurios metu tu atstovausi man.

Sečio žodžiai Ramzio visai nenudžiugino. Jis mielai dar daugybę metų būtų klausęsis tėvo pamokymų.

— Vienas kaimelis Nubijoje protestuoja prieš vietininko naudojamus valdymo metodus. Pranešimai, kuriuos man iš ten atsiuntė, neaiškūs. Keliauk ten ir išspręsk ginčą Faraono vardu.

Nubija atrodė Ramziui tokia pat kerinti, kaip ir per pirmąją kelionę į šį kraštą, tad jis beveik pamiršo, kad keliauja ne savo malonumui. Jo pečių nebeslėgė jokia našta; šiltas oras, vėjas, šnarantis palmėse, rusvas dykumos smėlis ir uolų raudonis džiugino jo sielą. Ramzį apniko pagunda išsiųsti karius atgal į Egiptą, o pačiam klaidžioti šiose nuostabiose vietovėse.

Bet priešais jį jau pataikūniškai lankstėsi Nubijos vietininkas, berte berdamas įmantraus pasveikinimo žodžius.

— Ar mano pranešimai atskleidė jums susidariusią padėtį?

— Sečiui jie pasirodė nepakankamai aiškūs.

— Bet juk padėtis visiškai aiški! Tas kaimas sukilo, tad jį reikia sunaikinti.

— Ar patyrėte nuostolių?

— Ne, nes buvau atsargus ir laukiau jūsų atvykstant.

— Kodėl delsėt ir nesiėmėt jokių priemonių?

Vietininkas šiaip taip išlemeno:

— Kaip aš... Iš kur žinoti... Jeigu jų daug, jeigu...

— Palydėkit mane į tą kaimą.

— Aš paruošiau užkandžių ir...

— Važiuojam.

— Per tokį karštį? Aš maniau, kad geriau būtų leistis į kelią vakarop.

Ramzio vežimas trūktelėjo iš vietos.

Kaimelis snūduriavo ant Nilo kranto augančios palmių giraitės šešėlyje. Vyrai melžė karves, moterys ruošė valgį, nuogi vaikai maudėsi upėje. Prie trobelių miegojo perkarę šunys.