Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Tačiau vienatvė ją labai slėgė. Izetė ilgėjosi Memfio rūmų prabangos, begalinių pašnekesių su vaikystės draugėmis, irstymosi Nilu, maudynių prašmatnių sodybų baseinuose. Tėbai, žinoma, turtingas ir puikus miestas, bet Izetė buvo gimusi kitur.

Galbūt Šenaras teisus; gal ji neturėtų atleisti Ramziui, kad jis ją padarė tik antrąja žmona, kuriai jo gyvenime tenka antraeilis vaidmuo.

Homeras sutrynė į miltelius sausus šalavijų lapus ir supylė juos į didelę sraigės kriauklę. Įstatęs į ją tuščiavidurį nendrės stiebelį, jis padegė susmulkintuosius šalavijus ir gardžiuodamasis užsirūkė.

— Keistas paprotys, — tarė Ramzis.

— Jis padeda man rašyti. Kaip laikosi jūsų nuostabioji žmona?

— Nefertarė tebeprižiūri karalienės rūmus.

— Egipte moterys nuolat šmėkščioja prieš akis; Graikijoje jos kur kas santūresnės ir kuklesnės.

— Jums tai nepatinka?

Homeras užtraukė dūmą.

— Tiesą sakant... Ne. Šiuo atveju jūs, egiptiečiai, be abejo, teisūs. Bet aš galėčiau paminėti daug jūsų negerovių.

— Būčiau laimingas išgirsti jūsų pastabas.

Ramzio žodžiai nustebino poetą:

— Jūs norite, kad aš duočiau jums pylos?

— Jeigu jūsų pastabos leis padaryti mūsų gyvenimą laimingesnį, aš būsiu jums už jas labai dėkingas.

— Keistas kraštas... Graikijoje mes gražbyliaujam ištisas valandas, oratoriai karščiuojasi iki pamėlynavimo, ir kyla tokie kivirčai, kad priešininkai kone griebiasi peilių. O kas šičia drįstų kritikuoti Faraono žodžius?

— Jo užduotis — įgyvendinti Maat įstatymą. Jei faraonas nesugebės to įvykdyti, kils sumaištis ir nelaimės, į kurias taip linkusi žmonių prigimtis.

— Jūs visiškai nepasitikite žmogumi?

— Bent jau aš — tikrai ne! Palikite žmogų jo paties nuožiūrai, ir įsiviešpataus niekšybė bei išdavystė. Ištiesinti kreivą lazdą — štai ko nuolat reikalauja išminčiai iš valdovo.

Homeras vėl užtraukė dūmą.

— Mano Iliadoje pasisako pranašautojas, kurį aš gerai pažinojau. Jam buvo žinoma dabartis, praeitis ir ateitis. Dėl dabarties aš ramus, nes jūsų tėvas vertas išminčių, kuriuos jūs ką tik minėjote. Bet ateitis...

— Gal jūs taip pat pranašautojas?

— Kaip kiekvienas poetas... Pasiklausykite šių mano pirmosios giesmės eilučių:

Maldos Apolonas išklausė.

Tuoj pasikėlė jisai nuo Olimpo viršūnių supykęs.

Permetęs lanką per petį ir šūtį strėlių pasiėmęs,

Ėjo, o šūty rūstingojo dievo tos strėlės žvangėjo,

Jam bežygiuojant. O ėjo jisai lyg naktis kuo tamsiausia.

Sėdos toli nuo laivų, atsisėdęs strėles ėmė leisti.

Garsiai nuo to suskambėjo sidabro jo lankas galingas.

Pirma strėle jis pataikė mulus ir šunis greitakojus,

O jau paskui savo karčias strėles ir į žmogų paleido.

Vienas po kito laužai su numirėliais degė stovykloj. 10

— Egipte deginami tik kai kurie nusikaltėliai. Kad užsitrauktum tokią rūsčią bausmę, reikia įvykdyti iš tiesų siaubingas piktadarybes.

Homeras atrodė pyktelėjęs.

— Egipte dabar taika... Ar ilgai? Karalaiti Ramzi, aš sapnavau, kad iš debesų skrieja nesuskaičiuojama daugybė strėlių, kurios perveria jaunų vyrų kūnus. Artinasi karas — karas, kurio jūs negalėsite išvengti.

Saris su žmona Dolante ėmė uoliai vykdyti Šenaro patikėtą užduotį. Pasitarę faraono duktė su vyru nusprendė paklusti ir stropiai jam tarnauti. Taip jie ne tik atkeršytų Ramziui, bet ir pelnytų Šenaro dvare aukštą padėtį. Tapę sąjungininkais kovoje, jie jais liks ir pergalės atveju.

Dolantei buvo visiškai nesunku užmegzti pažintį su geriausiomis Tėbų šeimomis: čia visi džiūgavo galėdami pasikviesti į savo namus tokios aukštos kilmės asmenį. Sečio duktė sakėsi atvykusi į Pietus todėl, kad norinti geriau susipažinti su šia nuostabia provincija, pasigėrėti kaimiškos aplinkos žavesiu ir apsigyventi netoli nuo didžiulės Amono šventyklos, esančios Karnake, kur ji ketinanti dažnai lankytis kartu su savo vyru.

Priėmimuose ir privačiuose pokalbiuose Dolantė neslėpė savo nuomonės apie Ramzį: kas galėjo permanyti jo paslaptis geriau už ją? Setis buvo didis karalius, nepriekaištingai valdęs šalį, o Ramzis bus tironas. Tėbų aukštuomenė nebeturės jokio vaidmens valstybės valdyme, Amono šventykla gaus mažiau lėšų, tokie prasčiokai kaip Amenis užims kilmingųjų vietas. Pamažu, smulkmena po smulkmenos, ji piešė atstumiantį Ramzio portretą ir užmezginėjo vis glaudesnius ryšius su jo priešininkais.

Savo ruožtu Saris užsibrėžė paveikti pamaldžius žmones. Jis, neseniai vadovavęs garsiajai Kap’o mokyklai, sutiko eiti kuklias mokytojo pareigas vienoje iš raštininkų mokyklų Karnake. Be to, prisijungė prie grupės tikinčiųjų, kurie buvo įpareigoti puošti gėlėmis aukurus. Jo nusižeminimas buvo deramai įvertintas: įtakingi religinės hierarchijos nariai mielai kalbėdavosi su Sariu ir kviesdavo jį prie savo stalo, o šis, kaip ir jo žmona, nepraleisdavo progos išlieti tulžį.

Kai jam buvo leista apsilankyti didžiosiose Karnako šventyklos statybose, kur triūsė Mozė, Saris pasveikino savo buvusį mokinį, sugebėjusį atlikti tokį milžinišką darbą: jokia kolonų salė niekada neprilygs Karnako salei, kurios dydis labiau tiko dievų buveinei.

Mozė sutvirtėjo. Barzdotas, įdegęs saulėje, aštrių veido bruožų, jis apie kažką mąstė milžiniško kapitelio šešėlyje.

— Kaip džiaugiuosi vėl tave matydamas! Dar vienas iš mano mokinių, pasiekęs nepaprastų laimėjimų...

— Neskubėkite manęs girti. Kol nebus pastatyta paskutinė kolona, aš neturėsiu ramybės.

— Visi neatsistebi tavo darbštumu.

— Aš tiktai tikrinu kitų darbą.

— Tu sugebi daug daugiau, Moze, ir aš tuo džiaugiuosi.

— Turbūt jūs trumpam užsukote į Tėbus?

— Ne, mudu su Dolante įsikūrėme vienoje sodyboje Tėbų apylinkėse. Aš dirbu Karnako mokykloje.

— Panašu, kad patekote į nemalonę.

— Taip ir yra.

— Kokia gi jos priežastis?

— Nori išgirsti tiesą?

— Jūsų valia: norit — sakykit, nenorit — nereikia.

— Ne taip lengva ją pasakyti...

— Aš visai neketinu versti jus kalbėti.

— Viskuo kaltas Ramzis. Jis apkaltino savo seserį ir mane siaubingais dalykais.

— Neturėdamas įrodymų?

— Neturėdamas jokių įrodymų! Kitaip jis būtų atidavęs mus teismui.

Šis argumentas paveikė Mozę.

— Ramzis apsvaigo nuo valdžios, — tęsė Saris. — Jo sesuo padarė klaidą, pareikalavusi, kad jis elgtųsi santūriau. Iš tikrųjų jis visai nepasikeitė; dėl savo nesukalbamo būdo jis netinka jam paskirtoms pareigoms. Patikėk manim, aš pirmas dėl to apgailestauju. Aš taip pat bandžiau atvesti jį į protą, bet viskas veltui.

— Ar šita tremtis jūsų neslegia?

— Tremtis? Tu perdedi! Ši vietovė nuostabi, šventykla teikia sielai ramybę, ir aš esu patenkintas, kad galiu perduoti savo žinias vaikams. Man jau ne laikas puoselėti kokias nors ambicijas.

— Ar manote, kad su jumis pasielgė neteisingai?

— Ramzis yra karalystės valdytojas.

— Piktnaudžiavimas valdžia baustinas.

— Geriau tegu viskas lieka taip, kaip susiklostė, bet saugokis Ramzio.

— Kodėl?

— Esu tikras, kad jis bet kokia dingstimi atsikratys visų savo senų draugų, vieno po kito. Jam, kaip ir Nefertarei, trukdo pats jų buvimas. Nuo tos dienos, kai juodu susituokė, visa kita prarado reikšmę. Ta moteris žaloja jo protą ir širdį. Saugokis, Moze! Man jau per vėlu, bet ateis ir tavo eilė.