Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Vietovė padarė Ramziui gilų įspūdį. Jos skleidžiama galia persmelkė kiekvieną jo kūno skaidulą. Po jaukumo ir ramaus susikaupimo, kuriais dvelkė Abidas, Giza ryškiausiai teigė egzistuojant ka, tą neregimą, bet visur esančią jėgą, kuri gyvūnijos pasaulyje įsikūnijimui pasirinko laukinį bulių. Čia viskas buvo nepajudinamai pastovu; piramidės buvo nepavaldžios laikui.

— Aš vėl išvydau jį prie Nilo, — prisipažino Ramzis. — Mudu stovėjome vienas prieš kitą, ir jis žiūrėjo į mane taip pat įdėmiai kaip pirmąjį kartą.

— Tu norėjai atsisakyti karalystės valdytojo pareigų ir karaliaus valdžios, — tarė Setis, — o jis sutrukdė tau tai padaryti.

Tėvas atspėjo jo mintis. Galbūt Setis pasivertė laukiniu buliumi, kad priverstų sūnų suprasti, jog jis privaląs imtis atsakingų valdovo pareigų?

— Aš neperpratau visų Abido paslapčių, bet šis ilgas atsiskyrimas nuo pasaulio leido man suvokti, kad pačioje gyvenimo širdyje taip pat glūdi paslaptis.

— Dažnai lankykis ten ir rūpinkis Abido šventykla, nes Ozirio kulto apeigos yra vienas pagrindinių dalykų, nuo kurių priklauso šalies pusiausvyra.

— Aš nusprendžiau žengti dar vieną žingsnį.

— Tavo motina jam pritaria, aš irgi.

Jaunuoliui norėjosi pašokti iš džiaugsmo, bet jis nesiryžo taip vaikiškai elgtis tokioje iškilmingoje aplinkoje. Ar jis kada nors sugebės atspėti žmonių mintis kaip Setis?

Ramzis dar niekada nematė, kad Amenis taip jaudintųsi.

— Aš viską žinau! Aš sužinojau, kas jis! Tai neįtikima, bet nelieka nė menkiausios abejonės... Žiūrėk, na, pažiūrėk gi!

Jaunasis raštininkas, paprastai tiesiog pedantiškai tvarkingas, dabar buvo apsivertęs papiruso ritinėliais, medinėmis rašymo lentelėmis ir kalkakmenio nuolaužomis. Prieš padarydamas galutinę išvadą, jis nežinia kelintą kartą peržiūrėjo visą dokumentaciją, surinktą per keletą mėnesių.

— Tai tikrai jis, — nesiliovė Amenis, — tai jo rašysena! Man pavyko net įrodyti, kad jis susijęs su vadeliotoju: juk jis buvo jį pasamdęs! Vadinasi, jis susijęs ir su arklininku! Ar tu gali tai suprasti, Ramzi? Vagis ir nusikaltėlis, štai kas jis toks! Kodėl jis visa tai padarė?

Karalystės valdytojas iš pradžių nepajėgė tuo patikėti, bet akivaizdūs įrodymai privertė jį pripažinti, kad Amenis, atlikęs didžiulį darbą, teisus. Ramziui nebeliko jokių abejonių.

— Šį klausimą aš užduosiu jam pačiam.

Vyresnioji Ramzio sesuo Dolantė ir vis storėjąs jos vyras Saris maitino retų veislių žuvytes, valiūkaujančias jų sodybos tvenkinyje. Dolantė buvo prastai nusiteikusi: ją vargino karštis; be to, jai niekaip nesisekė parinkti kremo, kuris sumažintų jos riebios odos prakaitavimą. Dolantė nusprendė, kad jai reikės pasirinkti kitą gydytoją ir kitus tepalus.

Tarnas pranešė, kad atvyko karalystės valdytojas.

— Pagaliau tu pagerbei mus savo apsilankymu! — sušuko Dolantė bučiuodama brolį. — Ar žinai, kad dvare buvo manoma, jog tave padarė atsiskyrėliu Abide?

— Dvaras dažnai klysta, bet ne jis valdo šalį.

Rimtas Ramzio tonas nustebino ir jo seserį, ir Sarį. Karalaitis pasikeitė: dabar su jais kalbėjosi nebe paauglys, o Egipto valdytojas.

— Gal atėjai mums pranešti, kad galų gale suteikei mano vyrui sandėlių prižiūrėtojo vietą?

— Būtų geriau, miela sese, kad tu paliktum mudu su Sariu vienus.

Dolantė įsižeidė:

— Mano vyras neturi nuo manęs paslapčių.

— Tu tuo tikra?

— Žinoma!

Įprastas Sario linksmumas dingo; buvęs Ramzio auklėtojas aiškiai sunerimo.

— Ar atpažįstate šią rašyseną?

Ramzis parodė jiems laišką, paskatinusį Setį su sūnumi išvykti į Asuaną.

Nei Saris, nei jo žmona nieko neatsakė.

— Šio laiško parašas padirbtas, bet rašysena visiškai atpažįstama: ji tavo, Sari. Palyginus laišką su kitais dokumentais, nelieka jokių abejonių.

— Tai klastotė, kažkas pamėgdžiojo mano rašyseną...

— Tavęs nebetenkino mokytojo pareigos, ir tu organizavai prekybą prastos kokybės rašalu, kuris buvo parduodamas garantuojant aukščiausią kokybę. Pajutęs, kad tau gresia pavojus, pabandei sunaikinti bet kokį pėdsaką, kuris būtų leidęs tave susekti. Nieko negalėjo būti lengviau: juk tu buvai raštininkas ir puikiai žinojai, kokiuose archyvuose saugomi tau reikalingi dokumentai. Tačiau liko labai svarbaus akto kopijos fragmentas, kurį mano asmens sekretorius, vos nesumokėjęs už tiesos paieškas savo gyvybe, rado viename sąvartyne. Mudu su juo ilgai laikėme kaltininku Šenarą; paskui Amenis suprato, kad padarė klaidą. Iš dirbtuvės savininko vardo buvo likusi tik raidė R; tai buvo ne paskutinė R žodyje ŠENAR, o viena iš tavo vardo raidžių, Sari. Be to, pas tave daugiau nei metus dirbo vadeliotojas, kuris įviliojo mane į spąstus. Mano brolis niekuo nekaltas, vienintelis kaltininkas — tu.

Buvęs Ramzio auklėtojas sukando dantis ir vengė karalystės valdytojo žvilgsnio. Dolantė neatrodė nei nustebinta, nei sukrėsta.

— Tu neturi jokio esminio įrodymo, — pareiškė Saris. — Teismas nepripažins manęs kaltu, remdamasis tokiais menkais įkalčiais.

— Kodėl tu manęs nekenti?

— Todėl, kad tu — kliūtis mūsų kelyje! — suriko Ramzio sesuo. — Tu — tik jaunas pasipūtęs gaidys, pernelyg pasitikintis savo jėgomis, o mano vyras — žymus žmogus, išsilavinęs, protingas ir lankstus. Jis toks gabus, kad tikrai galėtų valdyti Egiptą, ir turi į tai teisę, nes aš, jo žmona, esu faraono duktė!

Dolantė sugriebė vyrą už rankos ir stumtelėjo jį į priekį.

— Garbės troškimas sumaišė jums protą, — tarė Ramzis. — Nenorėdamas skaudinti tėvų, aš nepaduosiu prieš jus skundo, bet įsakau jums išvykti iš Memfio. Jūs visam laikui apsigyvensite kokiame nors provincijos miestelyje. Ir nepamirškite, kad už menkiausią prasižengimą jūsų laukia tremtis.

— Juk aš — tavo sesuo, Ramzi!

— Kaip tik todėl aš toks atlaidus.

Nors Amenis buvo patyręs sunkų kūno sužalojimą, jis sutiko neapskųsti kaltininko teismui. Ramziui ši draugiškumo apraiška buvo tarsi vaistas žaizdai, kurią jo širdyje paliko sesers ir buvusio auklėtojo elgesys. Jeigu Amenis būtų pareikalavęs teisėto atpildo, Ramzis nebūtų prieštaravęs; bet jaunajam raštininkui terūpėjo spėti sukviesti į Memfį visus karalystės valdytojo artimuosius jo vedybų su Nefertare proga.

— Setau grįžo į savo laboratoriją surinkęs didžiulį kiekį nuodų; Mozė atvyks poryt. Lieka Aša... Jis jau pakeliui į Memfį, bet nežinia, kiek užtruks jo kelionė.

— Mes palauksime, kol jis atvyks.

— Džiaugiuosi tavo laime... Sako, kad Nefertarė — gražiausia iš gražiausių.

— O tau taip neatrodo?

— Aš galiu spręsti apie papiruso ar jame įrašytų eilių grožį, bet apie moters — deja... Nereikalauk iš manęs per daug.

— Kaip laikosi Homeras?

— Nekantrauja vėl tave pamatyti.

— Mes pakviesime ir jį.

Amenis atrodė dėl kažko nerimaująs.

— Atsirado dar koks nors rūpestis?

— Taip: ant tavo galvos... Ligi šiol aš jos neleidau, bet ilgiau nebeatlaikysiu. Gražioji Izetė reikalauja susitikimo su tavimi.

Gražioji Izetė ketino duoti pykčiui valią ir iškoneveikti mylimąjį negailėdama priekaištų nei aštrių žodžių. Bet Ramziui atėjus ji vėl pasijuto jo pavergta. Ramzis pasikeitė — labai pasikeitė. Dabar jis buvo ne vien aistringas jaunuolis, kurį ji mylėjo, bet ir tikras Egipto valdytojas, kurio reikšmė nuolat augo.

Izetei pasirodė, kad priešais ją stovi žmogus, kurio ji visai nepažįsta ir kuriam nebeturi jokios įtakos. Visas jos pyktis išgaravo užleidęs vietą pagarbiai baimei.