Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Jaunąjį raštininką apėmė pyktis. Kodėl tiek pastangų davė tik tokį apgailėtiną rezultatą? Kaltininkas tikriausiai paliko pėdsakų, bet niekas nesugeba jais pasinaudoti! Amenis atsisėdo raštininko poza ir ėmė peržiūrinėti bylą iš pat pradžios: nuo pirmųjų paieškų sąvartynuose.

Kai jis vėl paėmė į rankas dokumentą, kuriame buvo raidė R — paskutinė Šenaro vardo raidė, Ameniui atėjo į galvą prielaida, kaip veikė tasai ligi šiol sėkmingai paslaptimi besidangstąs žmogus. O kai Amenis atpažino laiško autoriaus rašyseną, toji prielaida virto įsitikinimu.

Dabar viskas buvo aišku. Bet Ramzis, visiems laikams uždarytas šventykloje, taip ir nesužinos teisybės, o kaltininkas liks nenubaustas.

Jaunasis raštininkas pasipiktino tokia neteisybe. Ne, jis nenuleis rankų: draugai padės jam patraukti niekšą teisman.

Gražioji Izetė nedavė ramybės Nefertarei reikalaudama, kad karalienė tučtuojau ją priimtų. Kadangi Tuja kalbėjosi su vyriausiąja deivės Hatoros žyne apie pasiruošimą religinei šventei, jaunai moteriai teko palaukti. Baisiai jaudindamasi, ji be paliovos tąsė ir pešiojo savo lininės suknelės ilgos rankovės kraštą, kol galų gale jį suplėšė.

Pagaliau Nefertarė atidarė jai priėmimų salės duris. Gražioji Izetė sukniubo prie didžiosios valdovo sutuoktinės kojų:

— Jūsų Didenybe, maldauju — užtarkite!

— Kokia nelaimė jus ištiko?

— Ramzis nenori tapti atsiskyrėliu, aš tuo tikra! Kuo gi jis nusikalto, kad jį reikėtų taip žiauriai bausti?

Tuja pakėlė gražiąją Izetę ir paprašė ją atsisėsti ant kėdės su žema atkalte.

— Jums atrodo, kad gyventi šventykloje taip baisu?

— Ramziui tik aštuoniolika! Toks likimas patiktų tik seniui. Atsidurti uždarytam Abide Ramzio metų jaunuoliui...

— Kas paskatino jus kreiptis į mane?

— Amenis, Ramzio asmens sekretorius.

— Mano sūnus dabar gyvena Abide, bet jis nėra laikomas ten per prievartą; būsimasis faraonas turi būti įšvęstas į slaptas Ozirio kulto apeigas ir smulkiai susipažinti su šventyklos gyvenimu bei veikla. Kai jo mokslai bus baigti, jis grįš.

Gražioji Izetė suvokė apsijuokusi, bet drauge jai tarsi akmuo nuo širdies nusirito.

Kaip ir kasryt, Nefertarė atsikėlė pirmoji, užsimetė ant pečių skarą ir ėmė mintyse rikiuoti įvairius dienos darbus, susitikimus, kuriuos buvo numačiusi karalienė, ir kitus būtinus reikalus. Apie save ji negalvojo: didžiosios valdovo sutuoktinės rūmų priežiūra reikalavo daug darbo ir nuolatinio dėmesio. Atsidūrusi labai toli nuo apeigoms skirto žynės gyvenimo, kurio ji siekė ir tikėjosi, Nefertarė greit prisitaikė prie Tujos reikalavimų, nes nepaprastai žavėjosi karaliene. Tiek pat griežta sau, kiek kitiems, labiausiai už viską branginanti Egipto didybę, besilaikanti tradicinių vertybių, Tuja įkūnijo žemėje deivę Maat ir turėjo nuolat priminti, kad būtina visur ir visuomet siekti teisingumo. Suvokusi, koks gniuždomai sunkus didžiosios valdovo sutuoktinės vaidmuo, Nefertarė suprato, kad jos pačios pareigos neturi apsiriboti vien pasaulietiška veikla. Rūmai, kuriuos ji prižiūrėjo, buvo pavyzdingi, ir menkiausia jos klaida būtų neatleistina.

Virtuvėje buvo tuščia. Matyt, tarnaitės dar snaudė savo kambariuose. Nefertarė pabeldė į kiekvieno kambarėlio duris, bet jai niekas neatsiliepė. Nebesuprasdama, kas čia vyksta, ji žvilgtelėjo vidun.

Ir čia tuščia.

Kokia musė įkando toms paprastai drausmingoms ir sąžiningoms moterims? Juk išaušo eilinė diena, ne kokių nors švenčių ar atostogų; net susidarius ypatingoms aplinkybėms visada būdavo pasirūpinama tarnaičių pamaina, kad darbas ir paslaugos nenutrūktų. Įprastoje vietoje nebuvo nei šviežios duonos, nei pyragaičių, nei pieno. O karalienei reikia paduoti pusryčius mažiau nei po ketvirčio valandos!

Nefertarė suglumo. Rūmus užgriuvo kokia nors katastrofa!

Ji nubėgo į maltuvę: galbūt pabėgėlės paliko ten kokio nors maisto. Bet ten ji rado tik grūdų. Sumalti juos, paruošti tešlą, iškepti duoną — visa tai užimtų per daug laiko. Tuja pagrįstai apkaltins savo rūmų prižiūrėtoją aplaidumu bei nerūpestingumu ir nedelsdama ją atleis.

Nefertarė pasijuto pažeminta; be to, jai pasidarė liūdna, kad teks skirtis su karaliene: tik dabar mergina suvokė, kaip smarkiai ji prisirišo prie didžiosios valdovo sutuoktinės. Pagalvojus, kad jai nebeteks tarnauti Tujai, Nefertarei suskaudo širdį.

— Diena bus puiki, — išpranašavo pažįstamas žemas balsas.

Nefertarė lėtai atsigręžė.

— Karalystės valdytojau, jūs — čia...

Ramzis stovėjo atsišliejęs į sieną ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės.

— Gal man nedera čia būti?

— Ne, aš...

— Dėl mano motinos pusryčių nesibaiminkite: tarnaitės juos nuneš jai įprastu laiku.

— Bet... Šįryt aš nemačiau nė vienos iš jų!

— Juk jūsų mėgstama maksima sako: „Tobulas žodis paslėptas giliau nei žalias akmuo; tačiau jį galima išgirsti iš tarnaičių, triūsiančių prie girnų“.

— Ar tai reiškia, kad jūs kažkur išsiuntėt visus tarnus norėdamas atvilioti mane šičia?

— Aš žinojau, kad jūs ateisite.

— Gal pageidaujate, kad jūsų malonumui aš imčiau malti grūdus?

— Ne, Nefertare; aš noriu išgirsti tobulą žodį.

— Man labai gaila jus nuvilti, bet aš jo nežinau.

— O aš įsitikinęs priešingai.

Ji švytėjo grožiu; jos žvilgsnis buvo it dangaus vandenų gelmė.

— Galbūt mano atvirumas jums nepatiks, bet aš manau, kad jūsų pokštas visai netikęs.

Karalystės valdytojas jau nebeatrodė taip pasitikįs savimi.

— Ištarkite tą žodį, Nefertare...

— Visi mano, kad jūs tebeviešite Abide.

— Aš grįžau tik vakar.

— Ir pirmiausia papirkote karalienės tarnaites, norėdamas sutrukdyti man darbą!

— Prie Nilo aš susidūriau su laukiniu buliumi. Mes stovėjome vienas priešais kitą; panorėjęs jis būtų pervėręs mane ragais. Kol jis į mane žiūrėjo, aš spėjau apsispręsti, ir tie sprendimai labai svarbūs. Kadangi jis manęs neužmušė, aš vėl tapau savo likimo šeimininku.

— Labai džiaugiuosi, kad likote gyvas, ir linkiu jums tapti valdovu.

— Kas šitaip galvoja: mano motina ar — jūs pati?

— Aš nepratusi meluoti. Ar galiu eiti?

— Tą žodį, brangesnį už žalią akmenį, jūs tikrai žinote, Nefertare! Ar suteiksite man laimę jį išgirsti?

Mergina nusilenkė.

— Aš jūsų nuolanki tarnaitė, Egipto valdytojau.

— Nefertare!

Ji atsitiesė ir išdidžiai pažvelgė į Ramzį. Dar niekada ji neatrodė jam tokia prakilni.

— Karalienė laukia manęs rytmetinio pokalbio. Vėluoti būtų labai negražu.

Ramzis stvėrė ją į glėbį:

— Ką aš turiu padaryti, kad tu sutiktum už manęs tekėti?

— Paprašyti mano rankos, — švelniai atsakė ji.

47

Setis pradėjo savo vienuoliktuosius valdymo metus nuvykdamas į Gizą atnašauti aukų milžiniškam sfinksui, sergstinčiam plokščiakalnį, kuriame buvo pastatytos faraonų Cheopso, Chefreno ir Mikerino piramidės. Sfinksui budint, joks neįšvęstasis negalėjo patekti į tą šventą plotą, energijos šaltinį visai šaliai.

Kaip karalystės valdytojas, Ramzis kartu su tėvu apsilankė mažoje šventykloje, pastatytoje priešais didžiulę statulą, vaizduojančią gulintį liūtą karaliaus galva, įsmeigusį žvilgsnį į dangų. Skulptoriai sukūrė stelą, kurioje iškalė Setį, užmušusį antilopę oriksą, dievo Seto gyvūną. Kovodamas su tamsos jėgomis, kurias įkūnijo šis dykumos gyventojas, Faraonas atliko savo pagrindinę pareigą, kurią simbolizavo ši medžioklė: įvesti tvarką.