Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Azijoje jus gerai prisimena, o Ramzio ten niekas nežino.

— Kai tik ten įvyks kas nors svarbaus, būtinai man praneškite.

45

Devintaisiais savo valdymo metais Setis nutarė, kad Ramziui, nors jam tebuvo aštuoniolika, laikas žengti lemiamą žingsnį. Karalystės valdytojas negalės viešpatauti, kol nebus įšvęstas į slaptas Ozirio kulto apeigas. Faraonas būtų labiau linkęs palaukti, kol sūnus subręs, bet likimas galėjo ir nesuteikti jam tiek laiko. Todėl, nors šis žingsnis buvo rizikingas psichinei jaunuolio pusiausvyrai, Setis nusprendė nusivežti Ramzį į Abidą.

Jis, Setis, dievo Seto, nužudžiusio savo brolį Ozirį, žmogus, pastatė pastarajam didžiulę šventyklą, erdviausią iš visų Egipto šventyklų. Per savo vardą prisiimdamas siaubingą griovimo jėgą, faraonas vertė ją prisikėlimo jėga. Keliaudamas per amžinybę, žudikas Setas nešė ant nugaros mirties nugalėtojo Ozirio kūną, kuris buvo šviesa.

Sekdamas paskui tėvą, Ramzis žengė pro monumentalius pirmojo pilono vartus. Du žyniai akmens dubenyje nuplovė jam rankas ir kojas. Praėjęs šulinį, jis išvydo vidinės šventyklos fasadą. Čia buvo daug statulų, vaizduojančių karalių Ozirio pavidalu, ir prieš kiekvieną iš jų stovėjo puokštės gėlių ir pintinės, pilnos maisto produktų.

— Štai šviesos buveinė, — pasakė Setis.

Libano kedro vartai, padengti natūraliu aukso ir sidabro lydiniu, atrodė neįveikiami.

— Ar nori eiti toliau?

Ramzis linktelėjo.

Vartai prasivėrė.

Baltai vilkįs skustagalvis žynys privertė Ramzį pasilenkti. Vos tik žengtelėjęs sidabro grindimis, jis pasijuto persikėlęs į kitokį pasaulį, kur viešpatavo smilkalų kvapas.

Prieš kiekvieną iš septynių koplyčių Setis buvo pastatęs deivės Maat statulėlę: ji viena simbolizavo visas atnašautas aukas. Paskui jis nusivedė sūnų į protėvių koridorių. Jo sienose buvo išgraviruoti visų Egiptą valdžiusių faraonų vardai, pradedant Dviejų Žemių — Aukštutinio ir Žemutinio Egipto — suvienytoju Menu.

— Jie mirę, — tarė Setis, bet jų ka tebegyvuoja. Jis duos peno tavo minčiai ir vadovaus tavo veiklai. Kol egzistuos dangus, egzistuos ir ši šventykla. Čia tu bendrausi su dievais ir pažinsi jų paslaptis. Rūpinkis jų buveine, palaikyk jų kuriamą šviesą.

Tėvas ir sūnus perskaitė hieroglifų stulpelius. Juose faraonui buvo įsakoma sudarinėti šventyklų planus ir uoliai sergėti bei vykdyti faraono pareigas, atsiradusias nuo neatmenamų laikų. Aprūpindamas aukomis dievų altorius, jis teikė dievams laimę, o jų laimė nušvietė žemę.

— Tavo protėvių vardas amžiams įrašytas žvaigždėtame danguje, — porino Setis. — Jų metraščiai apima milijonus metų. Valdyk vadovaudamasis Įstatymu, įsidėk jį širdin, nes jis darniai susieja visas gyvybės formas.

Ramzis buvo sukrėstas, išvydęs tarp sienas puošiančių bareljefų vieną sceną: ji vaizdavo paauglį, Faraonui padedant sugavusi laukinį bulių! Skulptoriai įamžino tą akimirką, kai jo gyvenimas staigiai pasikeitė, — akimirką, kurią išgyveno kiekvienas būsimasis faraonas, dar nesuvokdamas, kad didingas likimas jau įtraukė jį į savo sūkurį.

Setis ir Ramzis išėjo iš šventyklos ir pasuko apsodintos medžiais kalvos link.

— Čia Ozirio kapas. Mažai kas jį matė.

Jie nulipo laiptais prie požeminio įėjimo ir nuėjo kokių šimto metrų ilgio skliautuotu koridoriumi. Jo sienose mirgėjo įrašai, atskleidžiantys pavadinimus vartų, vedančių į aną pasaulį.

Stačiu kampu pasukęs į kairę, koridorius atvedė juos prie nepaprasto statinio: dešimties masyvių kolonų, stovinčių vandens apsuptoje saloje ir palaikančių šventyklos stogą.

— Kasmet, kai švenčiamos jo misterijos, Oziris prisikelia šiame milžiniškame sarkofage, kuris visai toks pat, kaip pirmoji salelė, išnirusi iš energijos vandenyno, kai Vienas tapo Dviem ir pagimdė tūkstančius formų, nepaliovęs būti Vienu. Iš šio nematomo vandenyno kilo Nilas, jo potvyniai, rasa, lietus, šaltinių vandenys. Juo plaukia Saulės luotas, jis juosia mūsų pasaulį, jis yra apsupęs visas visatas. Tepanyra ten tavo siela, tegu ji kerta regimojo pasaulio ribas ir semiasi jėgų iš neturinčiojo nei pradžios, nei pabaigos.

Kitą naktį Ramzis buvo įšvęstas į Ozirio misterijas.

Jis atsigėrė gaivaus vandens iš neregimo vandenyno ir suvalgė saujelę kviečių, išdygusių iš prisikėlusio Ozirio kūno. Paskui jį apvilko plono lino drabužiais, ir jis įsiliejo į dievo garbintojų procesiją, kuriai vadovavo žynys su šakalo kauke. Seto pakalikai pastojo jiems kelią, pasiryžę juos išžudyti ir sunaikinti Ozirį. Skambant nerimastingai muzikai, prasidėjo ritualinis mūšis. Ramzis, atlikęs Ozirio sūnaus ir įpėdinio Horo vaidmenį, suteikė šviesos sūnums galimybę įveikti tamsos vaikus. Deja, mūšio metu jo tėvas žuvo.

Tikintieji nedelsdami nunešė jį ant šventosios kalvos ir pradėjo gedulingas apeigas, kuriose dalyvavo žynės ir karalienė Tuja, įkūnijusi didžiąją burtininkę Izidę. Galingais užkeikimais ji surinko atskiras Ozirio kūno dalis ir prikėlė mirusį dievą.

Ramzis visiems laikams išsaugojo širdyje kiekvieną žodį, nuskambėjusį tos už laiko ribų atsidūrusios nakties metu. Apeigas atliko ne jo motina, o deivė. Įšventinimas atvėrė Ramzio sielai giliausias prisikėlimo paslaptis. Ne kartą jam atrodė, jog jis siūbuoja ant ribos, skiriančios du pasaulius, ir visai nedaug trūksta, kad prarastų ryšį su žmonių pasauliu ištirpdamas anapus. Bet jis nugalėjo šioje keistoje kovoje, ir jo siela liko susijusi su jo kūnu.

Ramzis viešėjo Abide keletą savaičių. Jis medituodavo prie šventojo ežero, kurį supo didžiuliai medžiai. Čia misterijų metu plaukiojo Ozirio valtis, kurią sukūrė ne žmogaus rankos, o šviesa. Karalystės valdytojas daug valandų praleido prie „didžiojo dievo laiptų“. Šalia jų buvo išrikiuotos stelos, bylojančios apie mirusiuosius, kurių sielą Ozirio teismas paskelbė esant dorą ir teisingą. Įgavusi paukščio su žmogaus galva pavidalą, ji atvykdavo į Abidą kaip piligrime, galinti pasinaudoti žynių kasdien atnašaujamomis aukomis.

Ramziui buvo leista įeiti į šventyklos lobyną, kur buvo saugomas auksas, sidabras, karališkieji lino audiniai, statulos, smilkalai, vynas, medus, mira, tepalai ir vazos. Jis domėjosi sandėliais, į kuriuos iš Abido valdų buvo suvežami maisto produktai. Prieš paskirstydamas juos gyventojams, karalystės valdytojas atlikdavo jų pašventinimo apeigas. Jaučiai, riebios karvės, veršiukai, ožkos ir naminiai paukščiai taip pat būdavo palaiminami. Kai kuriuos gyvulius laikydavo šventyklos tvartuose, o dauguma grįždavo į aplinkinius kaimus.

Pagal ketvirtaisiais Sečio valdymo metais paskelbtą įsaką, kiekvienas šventyklai dirbantis žmogus turėjo žinoti savo pareigas ir niekada jų nevengti. Todėl kiekvienas dirbantysis Abido valdose buvo apsaugotas nuo valdžios piktnaudžiavimų, priverstinių darbų ir rekvizicijos. Viziriui, teisėjams, ministrams, miestų ir kaimų seniūnams bei kitiems pareigūnams buvo įsakyta laikytis šio įsako ir prižiūrėti, kad jis būtų vykdomas. Visas Abido turtas — laivai, asilai, žemės sklypai ir kita — buvo neliečiama. Tad valstiečiai, žemdirbiai, vynuogių augintojai ir sodininkai gyveno ramūs, globojami ir Faraono, ir Ozirio. Kad neliktų nežinančiųjų to įsako, Setis liepė iškalti jo tekstą net vidury Nubijos, Naurėje, kur dviejų metrų aštuoniasdešimties centimetrų pločio akmens plokštėje įrėžtas įrašas krito į akis kiekvienam praeiviui. Išdrįsęs pasisavinti šventyklai priklausančios žemės gabalą ar prieš jo norą pasiimti vieną iš šventyklai dirbančių žmonių būtų baudžiamas dviem šimtais lazdos smūgių. Be to, jam nupjautų nosį arba ausis.