Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Tikriausiai ta mintis atėjo į galvą ne tik Odisėjui, bet ir jums, — užsiminė Šenaras, kupinas pasigėrėjimo.

— Aš kalbėjausi apie tai su Odisėju, bet...

— Esu tikras, kad jis tik įgyvendino jūsų sumanymą. Menalajas užrietė nosį:

— Galų gale, labai gali būti.

Šenaras nutarė negailėti laiko, stiprindamas draugystę su graiku. Dabar jam atsivėrė naujos galimybės Ramziui nušalinti ir vėl tapti vieninteliu pretendentu į Egipto sostą.

44

Savo sodo pavėsinėje Šenaras ruošė Menelajui vieną puotą po kitos. Graikas grožėjosi tamsžaliais vynuogienojais, apkibusiais sunkiomis kekėmis; vietoj užkandžių jis gardžiavosi tamsiai mėlynomis uogomis. Jis ypač mėgavosi troškintais karveliais, jautienos kepsniu, putpelėmis su medumi, prieskoniais pagardintais kiaulės inkstais bei pjausniais ir nesiliovė gėrėjęsis jaunomis daugiau nei pusnuogėmis muzikantėmis, kurios džiugino jo širdį grodamos fleitomis ir arfomis.

— Egiptas — gražus kraštas, — pripažino Šenaro svečias, — jis man mielesnis už mūšio lauką.

— Ar jūs patenkintas savo buveine?

— Tai tikri rūmai! Kai grįšiu namo, įsakysiu savo architektams pastatyti man tokius pat.

— O kaip tarnai?

— Nepaprastai uolūs.

Menelajui pageidaujant buvo atgabenta vonia iš granito, į kurią pripildavo karšto vandens. Menelajas mirkdavo joje valandų valandas. Jo rūmų prievaizdas egiptietis laikė šią procedūrą nehigieniška; be to, jam atrodė, kad tokios maudynės paverčia vyrą lepiu, suglebusiu dykūnu. Kaip ir visi jo tėvynainiai, jis pats prausdavosi po dušu. Tačiau jis pakluso Šenaro duotiems nurodymams. Kiekvieną dieną masažuotoja įtrindavo randuotą didvyrio kūną aliejumi.

— Tos jūsų masažuotojos nelabai paklusnios! Mano namuose vergės taip nesibrangina. Po vonios jos mane patenkina kaip tik man patinka.

— Egipte nėra vergų, — paaiškino Šenaras. — Jus aptarnauja darbuotojos, kurios gauna už tai atlyginimą.

— Nėra vergų? Štai ko trūksta jūsų didžiai šaliai!

— Mums reikėtų tokių tvirtų, užgrūdintų vyrų kaip jūs.

Menelajas nustūmė šalin alebastro lėkštėje atneštą putpelę su medumi: Šenaro žodžiai sugadino jam apetitą.

— Ką jūs norite tuo pasakyti?

— Egiptas — turtinga ir galinga šalis, tai tiesa, bet ją būtų galima valdyti įžvalgiau.

— Juk jūs — vyresnysis Faraono sūnus!

— Argi dėl šios giminystės aš turiu nieko nematyti ir negirdėti?

— Setis kelia baimę. Net Agamemnonas neturėjo tokio autoriteto. Jeigu jūs ketinate surengti prieš jį sąmokslą, atsisakykite to sumanymo, nes neišvengiamai pralaimėsite. Šio valdovo sieloje glūdi kažkokia antgamtinė jėga. Aš ne bailys, bet jo žvilgsnis mane baugina.

— Kas kalba apie sąmokslą prieš Setį? Visa liaudis jį garbina. Bet Faraonas — taip pat žmogus, ir sklando gandai, kad jo sveikata silpsta.

— Jei aš teisingai supratau jūsų papročius, faraonui mirus, į sostą įžengs karalystės valdytojas, tad karas dėl karūnos paveldėjimo tikrai nekils.

— Ramzio viešpatavimas sužlugdytų Egiptą; mano brolis nesugeba valdyti.

— Stodamas prieš jį, jūs stojate prieš tėvo valią.

— Ramzis jį apgavo. Jeigu jūs tapsite mano sąjungininku, tai ateitis jums nusišypsos.

— Ateitis? Ateityje aš trokštu vienintelio dalyko: kaip galima greičiau grįžti namo! Net jei Egiptas mane apgyvendino ir maitina geriau nei aš tikėjausi, čia aš esu tik svečias, neturįs jokios įtakos. Pamirškite savo beprotiškas svajones.

Nefertarė aprodė Elenai Mer-Uro haremą. Šviesiaplaukė baltarankė gražuolė gėrėjosi faraonų žemės puikybėmis. Iškankinta, pavargusi jos siela atsigaudavo vaikštinėjant sodais ar klausantis muzikos. Malonus, ramus gyvenimas, kuriuo Elena jau kelios savaitės džiaugėsi karalienės Tujos rūpesčio dėka, veikė ją geriau nei vaistai. Bet neseniai išgirsta naujiena privertė Eleną sunerimti: du graikų laivai jau buvo sutaisyti. Išvykimo diena artėjo.

Atsisėdusi prie tvenkinio, pilno žydinčių žydrų lotosų, ji nepajėgė sulaikyti ašarų.

— Atleiskite man, Nefertare.

— Argi jūsų krašte jūs nebūsite gerbiama, kaip dera gerbti karalienę?

— Menelajas išlaikys išorinį padorumą ir įrodys, kad jisai — karys, nušlavęs nuo žemės paviršiaus miestą ir išžudęs jo gyventojus tam, kad sugrąžintų į savo namus žmoną ir nuplautų gėdą. Bet mano gyvenimas ten bus tikras pragaras. Kur kas lengviau būtų mirti.

Nefertarė nepuolė jos guosti: suprato, kad žodžiai čia nepadės. Ji ėmė mokyti Eleną audimo meno paslapčių. Karštai susidomėjusi, ši per dienų dienas išbūdavo audyklose klausinėdama labiausiai prityrusių darbininkių, o paskui ėmė pati austi prabangius drabužius. Ji buvo miklių rankų ir pelnė geriausių audėjų pagarbą. Darbas padėjo jai pamiršti Troją, Menelają ir neišvengiamą sugrįžimą Sparton ligi pat to vakaro, kai karalienės Tujos neštuvai pasirodė haremo vartuose.

Elena nubėgo į savo kambarį ir verkdama krito ant lovos. Didžiosios valdovo sutuoktinės atvykimas reiškė, kad jos laimingos dienos baigėsi, o tokios laimės ji jau niekad nebepatirs. Elena pasigailėjo, kad jai trūksta drąsos nusižudyti.

Įėjusi Nefertarė švelniai paprašė ją eiti kartu.

— Karalienė nori jus matyti.

— Aš niekur iš čia neisiu.

— Tuja nemėgsta laukti.

Elena pakluso: ji ir vėl nebuvo savo gyvenimo šeimininkė.

Egipto meistrų sumanumas ir įgūdžiai nustebino Menelają. Gandai, anot kurių Faraono laivai galėjo plaukioti ištisus mėnesius, pasirodė esą teisingi, kadangi Memfio laivų statykla nepaprastai greit sutaisė ir sutvirtino graikų laivus. Lakonijos karalius pamatė milžiniškas plokščiadugnes baržas, kuriomis buvo galima plukdyti didžiulius obeliskus; jis išvydo greitus burlaivius ir karo laivus, su kuriais jam nesinorėtų susidurti. Karinės Egipto pajėgos nebuvo prasimanymas.

Jis nuvijo tas niūrias mintis džiaugdamasis, kad pagaliau gali ruoštis sugrįžimui. Tasai sustojimas Egipte leido jam atgauti įprastą energiją; jo kariai buvo gerai gydomi ir maitinami, o laivų įgulos pasirengusios išplaukti.

Menelajas karišku žingsniu nudrožė į didžiosios valdovo sutuoktinės rūmus, kur gyveno Elena, grįžusi iš Mer-Uro haremo. Jį pasitiko Nefertarė ir palydėjo pas žmoną.

Išvydęs Eleną, apsirengusią egiptietiškai, t. y. linine suknele su petnešėlėmis, jis pamanė, kad ji atrodo beveik nepadoriai. Laimė, joks kitas Paris nesugalvos jos pagrobti! Faraonų moralė draudė tokius dalykus, juoba kad Egipto moterys pasirodė esančios kur kas savarankiškesnės nei graikės. Egiptietės nesėdėjo uždarytos ginekėjose, jos visur vaikščiojo laisvai, neslėpdamos veido po šydu ar skraiste, duodavo atkirtį vyrams ir užimdavo aukštus postus; žinoma, visa tai buvo apgailėtini trūkumai, kurių Menelajas nė nemanė mėgdžioti ir skiepyti Graikijoje.

Vyrui artinantis, Elena net neatsistojo ir susikaupusi tebedirbo prie audimo staklių.

— Čia aš, Elena.

— Žinau.

— Argi tu neprivalai su manim pasisveikinti?

— O kodėl aš turėčiau tai daryti?

— Betgi... juk aš — tavo vyras ir valdovas!

— Vienintelis valdovas čia yra Faraonas.

— Mes išvykstame į Lakoniją.

— Aš dar toli gražu nebaigiau savo darbo.

— Stokis, eime.

— Tu išvyksi vienas, Menelajau.

Karalius puolė prie žmonos ir pabandė sugriebti ją už riešo, bet blykstelėjęs jos rankoje durklas privertė jį atsitraukti.

— Nedrįsk manęs liesti, arba aš šauksiuos pagalbos. Egipte už prievartavimą baudžiama mirtimi.