Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Kas atsitiko?

— Skaityk pats.

Karaliaus įsaku Šenaras buvo paskirtas vėliavnešiu. Ramzio vardas ten net nebuvo paminėtas.

Visose Memfio kareivinėse buvo paskelbta kovinė parengtis. Rytojaus dieną pėstininkai ir karo vežimai, pačiam Faraonui vadovaujant, pajudės keliu į Siriją.

Ramzis praleido dieną pagrindinių kareivinių kieme. Kai sutemus jo tėvas išėjo iš karo tarybos, Ramzis išdrįso jį užkalbinti:

— Ar galiu kreiptis į jus su prašymu?

— Klausau tavęs.

— Aš noriu vykti kartu su jumis.

— Mano įsakas negali būti pakeistas.

— Man nerūpi būti karininku, aš tik noriu kautis su priešu.

— Vadinasi, mano sprendimas buvo teisingas.

— Aš... aš nesuprantu!

— Noras, neatitinkąs tikrovės, — vieni niekai. Norint kautis su priešu, reikia tai sugebėti. O tu, Ramzi, to nemoki.

Kai pyktis ir nusivylimas išsisklaidė, Šenarui jo naujosios pareigos ėmė net patikti, nes jos teikė aibę progų būti pastebėtam ir pagerbtam. Iš tiesų neįmanoma likti sosto įpėdiniu, nepademonstravus savo karinių sugebėjimų. Nuo pirmųjų Tėbų karalių laikų faraonas privalėjo įrodyti, kad sugeba apsaugoti teritorijos vienybę ir apsiginti nuo užpuolikų. Taigi Šenaras prisitaikė prie netikusios, bet liaudžiai labai svarbios tradicijos. Ji net pasirodė jam bemaž maloni, kai pastebėjo, kokiu apmaudžių žvilgsniu Ramzis palydėjo išžygiuojantį armijos avangardą, kuriam priklausė ir vėliavnešys.

Į karą traukiančios armijos išvykimą, kaip ir kiekvieną ypatingą įvykį, lydėjo šventė. Liaudis gavo poilsio dieną ir nepraleido progos paskandinti savo rūpesčius ir nerimą alaus statinėse. Tačiau kas galėjo abejoti Sečio pergale?

Nors asmeninis triumfas Šenarą džiugino, jis vis dėlto negalėjo atsikratyti tam tikro nerimo. Juk kautynėse gali nepasisekti ir geriausiam kariui. Šenarui darėsi bloga vien įsivaizdavus, kad jis gali būti sužeistas ar suluošintas. Kai armija pasieks frontą, jam reikės pasirūpinti savimi ir pasisaugoti paliekant pavojingiausias užduotis kariškiams profesionalams.

Šiaip ar taip, laimė ir vėl jam nusišypsojo: juk žygio metu jis turės progų pasikalbėti su tėvu ir tokiu būdu nulemti savo ateitį. Dėl tokios perspektyvos buvo verta pasistengti, net atsisakant įprasto rūmų komforto — žinoma, laikinai.

Ramzio nusivylimas tik skatino Šenarą įveikti visus nepatogumus ir išbandymus.

Bakhenui nepatiko naujieji šauktiniai: vieni provincialai. Gresiant karui, armiją papildydavo savanoriai, svajoją apie žygdarbius tolimose šalyse. Tačiau būsimuosius kareivius reikėjo apmokyti. O ta netašytų valstiečių savanorių kariauna pražygiuos nebent Memfio priemiesčiais ir bemat grįš į savo laukus. Karalystės arklidžių prižiūrėtojas Bakhenas, nepaprastai stiprus, kvadratinio, trumpa barzda apžėlusio veido vyriškis, buvo įpareigotas apmokyti naujokus.

Savo žemu, kimiu balsu jis įsakė kiekvienam užsikelti ant dešinio peties po akmenų prigrūstą maišą ir bėgti palei kareivinių sienas tol, kol jis lieps sustoti.

Atranka buvo žiauri ir greita: dauguma prastai apskaičiavo savo jėgas, užduso ir ėmė vienas po kito mesti nešulius žemėn. Bakhenas dar palaukė ir nutraukė išbandymą tik tada, kai liko kokie penkiasdešimt naujokų. Didžiai nustebęs, jis atpažino vieną iš busimųjų kareivių: visa galva aukštesnis už daugumą kitų, jis atrodė visai nepavargęs.

— Karalaiti Ramzi! Jums čia ne vieta.

— Aš noriu išmokti visko, kas būtina kariui, ir gauti pažymą, kad tinku karinei tarnybai.

— Bet juk... jums šito nereikia! Jums gana...

— Aš taip nemanau, tu nė to tiek. Sklaidydamas papirusus, kariu netapsi!

Šitaip netikėtai užkluptas, Bakhenas suglumęs pasukiojo odines apyrankes, pabrėžiančias jo įspūdingus bicepsus.

— Keblus dalykas...

— Gal kartais pabūgai, Bakhenai?

— Aš, pabūgau? Stokit rikiuotėn!

Tris dienas, kurios, atrodė, niekad nesibaigs, Bakhenas įvairiausiais būdais bandė likusius naujokus nuvarydamas juos ligi paskutiniųjų. Pagaliau atrinko dvidešimt ištvermingiausių. Į tą skaičių įėjo ir Ramzis.

Ketvirtą dieną būsimi kariai pradėjo mokytis valdyti ginklus: vėzdus, trumpus kalavijus ir skydus. Bakhenas pasitenkino keletu patarimų, o paskui įsakė jaunuoliams kautis vienam su kitu.

Kai vienas iš jų buvo sužeistas į ranką, Ramzis padėjo kalaviją ant žemės. Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti.

— Čia dabar kas?! — sugriaudėjo Bakhenas. — Tęskit pratybas arba nešdinkitės!

Naujokai pakluso vado įsakymui. Netruko paaiškėti, kuris iš jų — nevikrus, o kuriam trūksta energijos. Tokie, žinoma, buvo pašalinti. Iš viso pradinio būrio liko vos tuzinas savanorių, pripažintų tinkamais tapti profesionaliais kariais.

Ramzis laikėsi šauniai. Dešimt dienų intensyvių pratybų nepalaužė jo įkarščio.

Vienuoliktosios dienos rytą Bakhenas pareiškė:

— Man reikia karininko. Vieno!

Visi kandidatai, išskyrus vieną, pasirodė puikiai šaudą iš akacijos medžio lanko, kurio strėlės skriejo penkiasdešimt metrų tiesia linija.

Maloniai nustebintas, Bakhenas parodė jiems labai didelį lanką, kurio priekinę dalį dengė rago plokštelės. Paskui per šimtą penkiasdešimt metrų nuo lankininkų jis pastatė vario luitą.

— Paimkit šį ginklą ir perverkit taikinį.

Daugumai nepavyko net įtempti lanko, du sugebėjo iššauti, bet jų strėlės nulėkė tik šimtą metrų.

Varstomas pašaipaus Bakheno žvilgsnio, Ramzis priėjo prie lanko paskutinis. Kaip ir jo draugai, jis turėjo teisę iššauti tris kartus.

— Nederėtų Faraono sūnui išstatyti save pajuokai. Ir stipresniems už jus nepavyko pataikyti.

Ramzis susikaupė ir galvojo tik apie taikinį; visa kita aplink jį tiesiog kažkur pradingo.

Nepaprastų pastangų prireikė jau norint įtempti lanką. Ramziui net raumenis sugėlė, bet jis vis dėlto įveikė templę iš jaučio sausgyslės.

Pirmoji strėlė pralėkė į kairę nuo taikinio. Bakhenas nusišiepė.

Ramzis iškvėpė orą, užgniaužė kvapą ir beveik tuoj pat paleido antrą strėlę, ši praskriejo virš vario luito.

— Paskutinis bandymas, — pranešė Bakhenas.

Karalaitis užsimerkė ir įsivaizdavo taikinį taip aiškiai, tarsi jis būtų visai čia pat. Ramziui pasirodė, kad jis tampa strėle, o ši jaučia nenugalimą norą susilieti su taikiniu.

Trečias šūvis buvo pergalingas. Strėlė perskrodė orą, zvimbdama kaip įpykusi širšė, ir pervėrė vario luitą.

Visi naujokai audringai sveikino nugalėtoją. Ramzis grąžino didįjį lanką Bakhenui.

— Pridedu dar vieną išbandymą, — pareiškė šis. — Susirėmimą su manim. Be ginklų.

— Ar jis numatytas taisyklėse?

— Taisykles čia nustatau aš. Tai ką, bijote?

— Duok man karininko patentą.

— Kaukitės! Įrodykite, kad sugebat stoti prieš tikrą karį!

Ramzis buvo aukštesnis už Bakheną, bet ne toks raumeningas. Be to, jam trūko įgūdžių ir ištvermės. Todėl jis nutarė pasikliauti savo greita reakcija. Bakhenas puolė neperspėjęs, Ramzis vikriai išsisuko, ir priešininko kumštis tik kliudė jo kairį petį. Penkiskart paeiliui Bakheno puolimai baigėsi smūgiavimu tuštumon; suirzęs jis griebė Ramzį už kairės kojos ir išmušė jį iš pusiausvyros. Tačiau šis išsilaisvino spyręs Bakhenui į veidą ir skiausčių delnu kirto jam per pakaušį.

Ramzis pamanė laimėjęs kovą, bet Bakheno išdidumas negalėjo susitaikyti su tokiu rezultatu: pašokęs ant kojų, stipruolis puolė faraono sūnų ir galvos smūgiu į krūtinę parbloškė šį ant žemės.