Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Ką būtent tu sužinojai? — paklausė Ramzis.

— Tai konfidenciali informacija. Nors tu ir karališkasis raštininkas, bet diplomatinei tarnybai nepriklausai.

Ir Aša dešiniuoju smiliumi palygino savo dabitiškus nepriekaištingai pakirptus ūsiukus. Ramzis net sutriko nesuprasdamas, ar šis kalba rimtai, tačiau pašaipi ugnelė sąmojingose bičiulio akyse jį nuramino.

— Hetitai kursto neramumus Sirijoje; kai kurie finikiečių kunigaikščiai pasirengę jiems padėti — žinoma, už padorų atlyginimą. Karo patarėjai siūlo faraonui ryžtis greitai intervencijai; sprendžiant iš paskutinių atgarsių, Setis laiko ją esant būtiną.

— Ar tu dalyvausi žygyje?

— Ne.

— Tu ką, jau patekai nemalonėn?

— Ne visai.

Subtilūs Ašos veido bruožai truputį persikreipė, tarsi Ramzio klausimai būtų pasirodę jam netinkami.

— Man patikėta kita užduotis.

— Kokia?

— Šįkart aš tikrai privalau laikyti liežuvį už dantų.

— Slapta užduotis! — sušuko Amenis. — Nuostabu, bet... pavojinga.

— Aš tarnauju Valstybei.

— Tu tikrai negali ničnieko mums pasakyti?

— Aš išvykstu į pietus — daugiau neklausinėkite, vis tiek neatsakysiu.

Budrius deramai įvertino jam suteiktą privilegiją: gausias vaišes, patiektas karalienės sode. Rodydamas savo džiaugsmą ir dėkingumą, jis stengėsi kuo švelniau lyžtelėti Tujos rankas, didžiai ją tuo pralinksmindamas. Ramzis nekantriai kramtė žolės stiebelį.

— Tu turi gerą šunį, sūnau; tai didelė laimė. Vertink jį.

— Tu norėjai mane pamatyti. Štai aš.

— Kaip pavyko viešnagė Mer-Uro hareme?

— Tu visada viską žinai!

— Juk aš privalau padėti Faraonui valdyti, tiesa?

— Kokie tyrimų rezultatai?

— Saugumo tarnybos viršininkas pasiekė daugiau, nei aš iš jo tikėjausi. Mes pajudėjome į priekį, bet naujienos nelabai džiuginančios. Vadeliotojas, kuris įviliojo tave į spąstus, buvo rastas — deja, nebegyvas. Jo lavoną aptiko apleistame kluone į pietus nuo Memfio.

— Kaip jis ten pateko?

— Apie tai nežinoma nieko tikra. O dirbtuvės, kur buvo gaminami nekokybiški rašalo luiteliai, šeimininko nustatyti neįmanoma: kažkas sunaikino archyve saugotą papirusą, kur buvo nurodytas jo vardas.

— Tokį nusikaltimą galėjo įvykdyti tik žymus asmuo!

— Tu teisus: žymus; be to, toks turtingas ir įtakingas, kad galėjo papirkti bendrininkus.

— Tokia korupcija man šlykšti... Mes neturime sustoti pusiaukelėje!

— Įtari, kad aš — bailė?

— Ką tu, mama!

— Man patinka tavo pasipiktinimas; niekada nesitaikstyk su neteisybe.

— Ką dabar daryti?

— Saugumo tarnybos viršininkas nesugebės nuveikti ką nors daugiau; aš perimsiu estafetę.

— Esu tavo žinioje: įsakyk, ir aš paklusiu.

— Tu pasiryžęs šitaip pasiaukoti, kad sužinotum tiesą?

Karalienė nusišypsojo — pašaipiai ir švelniai.

— Aš nesugebu atskleisti net tos tiesos, kuri glūdi manyje.

Ramzis nedrįso išsipasakoti motinai atviriau ir pasirodyti juokingas jos akyse.

— Tikras vyras nesitenkina viltimis, jis veikia.

— Net jeigu likimas jam priešiškas?

— Jo valioje pakeisti savo likimą; jei jis to nesugeba, tegu dėl savo nelaimių kaltina ne kitus, o tik savo menkumą.

— Tarkim, kad pasikėsinimą į mano gyvybę surengė Šenaras.

Karalienės veidą aptemdė liūdesys.

— Tai baisus kaltinimas.

— Tau taip pat drasko širdį tas įtarimas?

— Jūs abu mano sūnūs; aš myliu ir vieną, ir kitą. Net jei judu esate skirtingų būdų, ir net jei abu — kiekvienas savaip — trokštate garbės, kaip aš galiu pripažinti, kad tavo brolis toks niekšas?

Ramzis susvyravo: ar tik noras valdyti nebus taip jį apakinęs, kad jis pasiruošęs įžvelgti kraupiausią sąmokslą ten, kur jo visai nėra?

— Mano draugas Aša būgštauja, kad taika išsilaikys nebeilgai.

— Jis gerai informuotas.

— Ar tėvas nusprendė kariauti su hetitais?

— Susiklosčiusi padėtis verčia jį pasielgti būtent šitaip.

— Aš noriu vykti su juo ir kovoti už savo kraštą.

21

Šenarui skirtame rūmų sparne jo tarnautojai ir pavaldiniai vaikštinėjo kaip žemę pardavę. Visi slankiojo pasieniais ir vykdė savo pareigas griežčiausiai laikydamiesi nurodymų; slogios atmosferos nepraskaidrino nei juokas, nei pokalbiai.

Didžioji naujiena užgriuvo juos kaip griausmas iš giedro dangaus baigiantis rytmečiui: neatidėliotina dviejų rinktinių pulkų mobilizacija, ruošiantis skubiems kariniams veiksmams. Trumpai tariant, karas su hetitais! Šenaras buvo priblokštas. Ši ginkluota akcija kenkė prekybos politikai, kurią jis buvo pradėjęs įgyvendinti ir tikėjosi netrukus sulauksiąs pirmųjų jos vaisių.

Dėl to kvailo susidūrimo visi jausis nesaugūs, o tai kenks sandoriams. Kaip ir daugybė jo pirmtakų, Setis įklimpo liūne. Vis ta pati pasenusi moralė, tas pats siekimas apsaugoti Egipto teritoriją, užtikrinti civilizacijos didybę švaistant energiją, kuri taip praverstų kitur! Šenaras nespėjo sužlugdyti faraono karo patarėjų reputacijos ir įrodyti jų naivumo. Tiems kareivoms terūpėjo su kuo nors susikibti; jie vaizdavosi esą užkariautojai, kuriems privalo nusilenkti visos tautos. Jeigu žygyje Egipto armija bus sutriuškinta, jis, Šenaras, išvys tuos nevykėlius lauk iš rūmų.

Kas valdys šalį, kol nebus Faraono, jo artimiausio padėjėjo ir vyriausiojo karvedžio? Žinoma, karalienė Tuja. Nors jos ir Šenaro pokalbiai buvo gana reti, o kartais aštrūs, juodu siejo tikras nuoširdus prisirišimas. Išmušė valanda, kada reikia tiesiai ir atvirai pasikalbėti su motina. Tuja ne tik jį supras, bet ir paveiks Setį, kad šis išsaugotų taiką. Todėl Šenaras išreikalavo, kad karalienė priimtų jį kuo greičiau, nors jos dienotvarkė buvo perpildyta.

Tuja susitiko su juo priėmimų salėje, po vidurdienio.

— Kokia iškilminga aplinka mudviejų pasimatymui, mieloji mama!

— Galėčiau lažintis, kad tu atėjai ne privačiu reikalu.

— Atspėjote, kaip visuomet. Ir iš kur tik tas jūsų šeštasis pojūtis?!

— Sūnui nedera pataikauti motinai.

— Jūs nemėgstate karo, tiesa?

— O kas jį mėgsta?

— Ar mano tėvo sprendimas nėra kiek skubotas?

— Tu manai, kad jis sugeba veikti neapgalvotai.

— Ne, žinoma; bet aplinkybės... Hetitai...

— Juk tu mėgsti gražius drabužius?

— Taip, be abejo, tačiau...

— Eikš.

Tuja nusivedė vyresnįjį sūnų į gretimą salę. Ten ant žemo staliuko gulėjo prašmatnus perukas ilgomis banguotomis plaukų sruogomis, plačiarankoviai marškiniai, ilgas plisuotas sijonas, kurio apačią puošė kutai, ir kryžmai surišama juosta, turinti prilaikyti apdarą per liemenį.

— Jie puikūs, ar ne?

— Taip, nuostabaus darbo.

— Ši apranga skirta tau. Tėvas pasirinko tave savo vėliavnešiu. Žygio į Siriją metu tu būsi jo dešinėje.

Šenaras išblyško.

Stovėdamas karaliaus dešinėje, vėliavnešys visada laikydavo kotą, kurio viršuje puikavosi avino galva — vienas iš pergalių dievo Amono simbolių. Tad vyresnysis Faraono sūnus trauks į karo žygį kartu su tėvu ir mūšio metu bus pirmoje kovotojų eilėje.

Ramzis nekantriai trypčiojo po kambarį.

Kodėl Amenis taip delsia ir neatneša įsako, kuriame nurodyti pagrindiniai rūmų pareigūnai, vyksiantys su Sečiu kartu į žygį? Karalaitis nekantravo norėdamas sužinoti, kokį karinį laipsnį jam suteikė. Tiesą sakant, ne tiek jam rūpėjo skambus laipsnis, kiek galimybė kautis.

— Na, pagaliau! Kur tas sąrašas?

Amenis nuleido galvą.