Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Šenaro nuomone, tarptautinė prekyba buvo žmonijos ateitis. Finikijos uostuose, Bible, Ugarite jau švartavosi laivai, atplaukę iš Kretos, iš Afrikos ar Tolimųjų Rytų; kodėl gi Egiptas laikėsi nuošalyje nuo šio prekybos plėtimosi? Tik dėl to, kad manė esant būtina išsaugoti savo tapatybę ir tradicijas? Šenaras žavėjosi savo tėvu, bet priekaištavo jam už tai, kad šis nebuvo progresyvus. Jo vietoje Šenaras jau seniai būtų įsakęs nusausinti didžiąją Deltos dalį ir įsteigęs daugybę uostų Viduržemio jūros pakrantėje. Kaip ir jo protėviai, Setis pernelyg rūpinosi Abiejų Žemių saugumu; užuot stiprinus gynybos sistemą ir ruošus armiją karui, ar ne geriau prekiauti su hetitais ir prireikus sutramdyti pačius karingiausius sudarant jiems sąlygas praturtėti?

Atsisėdęs į sostą, jis, Šenaras, padarys galą smurtui. Jis nekentė armijos, karvedžių ir karių, riboto prisiekusių militaristų proto, viešpatavimo, pagrįsto brutalia jėga. Jis buvo įsitikinęs, kad toks valdymo būdas negali būti ilgalaikis. Anksčiau ar vėliau nugalėta tauta sukyla prieš užkariautoją ir tampa nugalėtoja. Užtat supančioti ją ekonominiais dėsniais, kuriuos supranta ir kuriais manipuliuoja saujelė išrinktųjų — tokia politika kaipmat užkirstų kelią bet kokiam bandymui pasipriešinti.

Šenaras dėkojo likimui už tai, kad šis suteikė jam vyresniojo Faraono sūnaus ir pripažinto sosto įpėdinio padėtį. Be abejo, Ramzis, kuriam trūksta savitvardos ir kompetencijos, nepajėgs sutrukdyti jam įgyvendinti savo didingų planų. Prekybos tinklas, apimąs visą civilizuotą pasaulį, o jis, Šenaras, — vienintelis to tinklo šeimininkas; partnerių sąjungos, kurias diktuoja tik jo interesai, ir vienintelė tauta, kurioje išnyks bet kokie skirtumai ir papročių savitumai... Ar kada nors egzistavo svaigesnis projektas?

Bene jam svarbu, koks likimas laukia Egipto... Žinoma, jis taps išeities tašku, bet Šenarui čia greit bus per ankšta. Pietų kraštas, paskendęs savo tradicijose, neturi jokios ateities. Kai Šenaras pasieks tikslą, įsikurs kokioje nors svetingoje šalyje, iš kur kontroliuos savo imperiją.

Paprastai pirkliai užsieniečiai nebuvo priiminėjami faraono dvare; pakvietęs juos į rūmus, Sečio įpėdinis pabrėžė savo susidomėjimą jais. Šitaip jis ruošė dirvą ateičiai, kuri, kaip jis tikėjosi, netruks išaušti. Įtikinti Setį pakeisti savo pažiūras bus nelengva, bet argi valdovas, net ir labai gerbdamas deivės Maat priesakus, neturi paklusti šiuolaikinių aplinkybių diktuojamiems reikalavimams? Šenaras buvo šventai įsitikinęs, kad panaudos tinkamiausius argumentus.

Priėmimas pavyko tiesiog puikiai. Užsienio pirkliai pažadėjo Šenarui padovanoti pačias gražiausias jų amatininkų pagamintas vazas; taip jis praturtinsiąs savo kolekciją, kuri garsėja visuose Artimuosiuose Rytuose ir net Kretoje. Ko tik jis nepaaukotų, norėdamas įsigyti tobulą kūrinį, glostantį akį švelniais išlinkimais ir kerinčiomis spalvomis! Malonumą turėti padvigubindavo malonumas gėrėtis; likęs vienas su savo lobiais, Šenaras ligi soties mėgaudavosi džiaugsmu, kurio niekas iš jo negalėjo atimti.

Vienas iš slaptų Šenaro informatorių prisigretino prie jo ir pertraukė širdingą savo šeimininko pokalbį su pirkliu, atvykusiu iš Azijos.

— Nemaloni žinia, — sukuždėjo šnipas.

— Kokios rūšies?

— Jūsų motinos nepatenkino oficialių tyrimų rezultatai.

Šenaras susiraukė:

— Gal ji tiesiog prastai nusiteikusi?

— Ne, čia kažkas daug rimčiau.

— Ji nori pati atlikti tyrimą?

— Ji įpareigojo rūmų saugumo tarnybos viršininką.

— Kuris nieko nesugeba.

— Jeigu jį prirems prie sienos, jis gali pridaryti mums nemalonumų.

— Leiskim jam pakrutėti.

— O jeigu jis ką nors išknis?

— Vargu bau.

— Gal reikėtų jį perspėti?

— Bijau netikėtos reakcijos: kvailiai juk nemoka samprotauti. Be to, jis neras nė vieno rimto pėdsako.

— Ką įsakysite?

— Stebėti ir nuolat man pranešinėti.

Šnipas dingo, o Šenaras vėl ėmė šnekučiuotis su svečiais, nutaisęs malonų veidą, nors ir buvo suirzęs.

17

Laivybos tarnyba nuolat prižiūrėjo šiaurinio Memfio uosto prieigas; laivai galėjo įplaukti ar išplaukti tik griežtai laikydamiesi eilės. Taip buvo siekiama išvengti nelaimingų atsitikimų. Kiekvienas laivas būdavo registruojamas ir turėdavo kantriai laukti, kol galės prisišvartuoti, jeigu uostas būdavo perpildytas.

Pagrindinės uosto prieigos prižiūrėtojas stebėjo ją kone išsiblaškęs: pusryčių metu laivų judėjimas aprimdavo. Nuo balto bokšto viršaus, kurį negailestingai kaitino plieskianti saulė, prižiūrėtojas ne be pasididžiavimo žvalgėsi į Nilą, jo kanalus ir žaliuojančius laukus, kurių erdvumas bylojo, kad nebetoli Delta. Nepraeis nė valanda, ir persiritusi per zenitą saulė ims po truputį leistis. Tada jis grįš namo, į pietinį Memfio priemiestį, atgaus jėgas pasilepinęs poguliu, o paskui pažais su vaikais.

Iš alkio jam jau žarna žarną rijo, tad vargšas ėmė kramtyti gabalą paplotėlio, paskaninto dar ryte suskintomis salotomis. Nors jo darbas iš pirmo žvilgsnio atrodė visai nesunkus, jis vis dėlto smarkiai vargino, nes reikėjo mokėti ilgam susikaupti.

Staiga prižiūrėtojo dėmesį patraukė keistas reginys.

Iš pradžių jis pamanė, kad tai — miražas, vasaros šviesos žaismas upės žydrynėje. Paskui, pamiršęs užkandį, įsmeigė akis į neįtikėtiną plaukiojimo priemonę, kuri kaip tik slystelėjo tarp dviejų baržų, gabenančių amforas ir maišus grūdų.

Tai iš tikrųjų papiruso luotas... O jame — jaunas stipruolis, irkluojąs pragarišku tempu!

Paprastai tokios valtelės neplaukdavo už Deltos vandenų labirinto ribų... O svarbiausia, joks luotas nebuvo įtrauktas į sąrašą laivų, kuriems tądien buvo leidžiama įplaukti į uostą ar iš jo išplaukti! Griebęs veidrodį, prižiūrėtojas ėmė signalizuoti aliarmo padaliniui.

Trys greitos valtys, varomos į priekį gerai apmokytų irkluotojų, nulėkė prie įsibrovėlio ir privertė jį sustoti. Karalaitis Ramzis išlipo į krantą lydimas dviejų sargybinių.

Gražioji Izetė davė valią savo pykčiui:

— Kodėl Ramzis atsisako su manimi susitikti?

— Nežinau, — atsakė Amenis, kuriam po sužeidimo vis dar skaudėjo galvą.

— Ar jis serga?

— Tikiuosi, ne.

— Ar jis tau ką nors sakė apie mane?

— Ne.

— Tau derėtų būti šnekesniam, Ameni!

— Tai neįeina į artimiausio padėjėjo pareigas.

— Ryt aš vėl ateisiu.

— Jūsų valia.

— Pasistenk būti sukalbamesnis. Jei įleisi mane pas jį, aš dosniai atsilyginsiu.

— Man gana atlyginimo, kurį gaunu.

Izetė gūžtelėjo pečiais ir išėjo.

Amenis buvo suglumęs: grįžęs iš Deltos, Ramzis užsidarė savo kambaryje ir nepratarė nė žodžio. Jis atbulais dantimis suvalgydavo tai, ką atnešdavo draugas, vėl skaitė ir skaitė išminčiaus Ptahotepo maksimas arba sėdėdavo terasoje žvelgdamas į miestą ir tolumoje stūksančias Gizos ir Sakaros piramides.

Nors Ameniui ir nepavyko sudominti Ramzio, jis vis dėlto papasakojo jam apie savo tyrimo rezultatus. Kaip rodė dokumentų juodraščiai, dirbtuvė, be abejo, priklausė žymiam žmogui, samdžiusiam daug amatininkų, tačiau tolesni Amenio klausimai atsitrenkdavo į tylos sieną, kurios pramušti jis niekaip nepajėgė.

Budrius pasitiko šeimininką pašėlusiai džiūgaudamas ir nebesitraukė nuo jo nė per pėdą, bijodamas vėl jo netekti. Glaustydamasis prie Ramzio ar gulėdamas prie jo kojų, auksaspalvis šuo ėjo sargo pareigas. Tik jam Ramzis atvirai išpasakodavo savo paslaptis.