Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Ramzis paliko žvejus prieš auštant, kai jie dar miegojo susirietę prie laužo. Apsirūpinęs dviem irklais, jis nukreipė savo luotą tiesiai į pietus ir ėmė sparčiai irtis pirmyn. Žvaigždės padėjo jam pasirinkti teisingą kryptį; vėliau jis pasikliovė savo instinktu ir įsuko į pagrindinę upės šaką. Šiaurės vėjas varė luotą į priekį; įsitvėrusios irklų Ramzio rankos nejautė nuovargio. Atkakliai siekdamas savo tikslo, leisdamas sau tik trumpai atsikvėpti, misdamas iš žvejų pasiimta džiovinta žuvimi, Ramzis, užuot kovojęs su srove, padarė ją savo sąjungininke. Virš jo skraidė kormoranai, jis maudėsi saulės spinduliuose.

Ir štai ten, Deltos smaigalyje, sušvito baltos Memfio sienos.

16

Tvankus karštis darėsi nepakenčiamas. Žmonės ir gyvuliai dirbdami krutėjo palengva: visi laukė potvynio, turėjusio atnešti poilsį nepanorusiems triūsti juodadarbiais Faraono statybose. Derlius buvo nuimtas, žemė atrodė mirštanti iš troškulio; bet Nilo spalva jau pasikeitė, ir rudas atspalvis pranašavo būsimą išganingų vandenų pakilimą, nuo kurio priklausė Egipto gerovė.

Didžiuosiuose miestuose visi stengėsi pasislėpti pavėsyje; turgaus prekiautojai pasidarydavo prieglobstį nuo saulės, ištempę ant įkaltų į žemę kuoliukų didelius audeklo gabalus. Ką tik prasidėjo laikotarpis, kurio visi labiausiai baiminosi: paskutinės penkios metų dienos, kurios netilpo į darnų kalendorių, apimantį dvylika mėnesių, turinčių po trisdešimt dienų. Tos penkios dienos, esančios už reguliaraus ciklo ribų, priklausė baisiajai Sechmetei, liūtagalvei deivei, kuri būtų išgalabijusi žmoniją, sukilusią prieš šviesą, jei Sutvėrėjas nebūtų paskutinį kartą jai padėjęs, įtikindamas plėšriąją deivę, kad ji gerianti žmonių kraują, o iš tikrųjų ji gėrė raudoną alų, pagamintą iš dirsių. Kasmet kaip tik šiuo laikotarpiu Sechmetė įsakydavo jai paklūstančiai ligų ir nuodingo dvoko kariaunai užplūsti šalį, nes norėjo išvalyti žemę nuo bailios, niekšiškos ir nedoros žmonių giminės. Šventyklose dieną naktį buvo giedamos maldos, turinčios apmalšinti Sechmetės pyktį, o Faraonas asmeniškai vadovavo slaptoms apeigoms, leidžiančioms dar kartą paversti mirtį gyvybe — bet tik tuo atveju, jei valdovas yra doras ir teisingas.

Per tas penkias pavojingas dienas ūkinė veikla beveik nutrūkdavo; sandoriai ir kelionės būdavo atidedami, laivai likdavo uostuose, daugelyje laukų nesimatė nei žemdirbių, nei gyvulių, nei padargų. Keli atsilikėliai skubiai tvarkė užtvankas, kurias reikėjo dar vienur kitur sutvirtinti atramomis, baimindamiesi smarkaus vėjo, liudijančio, kad kerštingoji liūtė niršta. Kas liktų iš šalies, nuniokotos griaunančių jėgų antplūdžio, jei Faraonas neateitų į pagalbą savo tautai?

Memfio rūmų saugumo tarnybos viršininkui taip pat norėjosi užsisklęsti savo kabinete ir ramiai sulaukti pirmosios naujųjų metų dienos šventės, kada visų širdys, išsivadavusios iš baimės, atsiveria džiaugsmui. Tačiau jį ką tik pasikvietė karalienė Tuja, ir jis nepaliovė sukęs galvos dėl šio iškvietimo priežasties. Paprastai jis pats nesusitikinėdavo su didžiąja valdovo sutuoktine, o gaudavo įsakymus per jos rūmininką; kodėl gi šiandien šio įpročio atsisakyta?

Kaip ir daugelis didikų, jis baisiai bijojo faraono sutuoktinės: siekdama, kad Egipto dvaras būtų pavyzdingas, Tuja nepakentė vidutinybių. Sukelti jos nepasitenkinimą reiškė padaryti nepataisomą klaidą.

Ligi šiol rūmų saugumo tarnybos viršininko karjera klostėsi ramiai, be pagyrimų, bet ir be papeikimų. Jis kilo hierarchijos laipteliais niekam netrukdydamas, nes turėjo talentą nepatraukti dėmesio ir tobulai atitikti užimamą vietą. Nuo to laiko, kai jis pradėjo eiti savo pareigas, rūmų ramybės nesudrumstė joks incidentas.

Galbūt jį apšmeižė kuris nors pavaldinys, meilijąs užimti jo vietą? O gal jo pražūties siekia koks nors artimas karališkosios šeimos draugas? Kuo jį kaltina? Tie klausimai tiesiog persekiojo ir kėlė nepakenčiamą galvos skausmą.

Drebantis, apsėstas tiko, kuris vertė jį nevalingai mirkčioti, saugumo tarnybos viršininkas buvo įleistas į priėmimų salę, kur jo laukė karalienė. Nors buvo už ją aukštesnis, jam pasirodė, kad ūgiu ji tikra milžinė.

Jis puolė kniūbsčias:

— Jūsų Didenybe, tebūna dievai jums palankūs ir te...

— Gana tuščio mandagumo; sėskitės.

Didžioji valdovo sutuoktinė nurodė jam patogią kėdę. Pareigūnas nedrįso pakelti į ją akių. Kaip tokia smulkutė moteris galėjo būti tokia valdinga?

— Tikiuosi, jūs žinote, kad vienas arklininkas bandė nužudyti Ramzį.

— Taip, Jūsų Didenybe.

— Jūs taip pat žinote, kad ieškoma vadeliotojo, kuris lydėjo Ramzį medžioklėje ir galbūt buvo šio nusikaltimo organizatorius.

— Taip, Jūsų Didenybe.

— Be abejo, jūs žinote, kiek pažengė į priekį šių įvykių tyrimas?

— Jis rizikuoja užtrukti, nes yra labai painus.

— „Jis rizikuoja“... Netikėtas posakis! O gal jūs bijote atskleisti tiesą?

Saugumo viršininkas pašoko kaip įgeltas:

— Žinoma, ne! Aš...

— Sėskite ir atidžiai klausykitės. Aš jaučiu, kad kažkas nori užgniaužti tą bylą ir pateikti ją kaip paprasčiausią teisėtos savigynos atvejį. Ramzis liko gyvas, jo užpuolikas žuvo, o tas, kuris buvo jį pasamdęs, dingo. Kam besivarginti? Nors mano sūnus primygtinai reikalauja ištirti šį reikalą, nerasta nieko nauja. Nejaugi mes pavirsime barbarų valstybėle, kur teisingumo sąvoka nebeturi jokios prasmės?

— Jūsų Didenybe! Jūs žinote, kaip ištikimai jums tarnauja tvarkos sergėtojai, jūs...

— Aš matau, kad jų tarnyba visiškai neefektyvi. Tikiuosi, kad tai — tik laikinas reiškinys. Jeigu kas nors trukdo tyrimui, aš tai sužinosiu. Tiksliau tariant, tai sužinosite jūs.

— Aš? Bet...

— Postas, kurį jūs užimate, geriausiai tinka greitam ir diskretiškam tyrimui atlikti. Raskite vadeliotoją, kuris įviliojo Ramzį į spąstus, ir atiduokite jį teismui.

— Jūsų Didenybe, aš...

— Turite prieštaravimų?

Visiškai sugniuždytas saugumo tarnybos viršininkas pasijuto pervertas vienos iš Sechmetės strėlių. Argi įmanoma patenkinti karalienės reikalavimus, niekuo nerizikuojant ir nesukeliant kieno nors pykčio? Jeigu tikrasis užpuolimo organizatorius — žymus žmogus, tai jis, ko gero, bus žiauresnis už Tują...

— Ne, jokiu būdu ne... Bet tai bus nelengva.

— Jūs tai jau minėjote; bet aš jus ir pasikviečiau ne įprastam darbeliui. Patikėsiu jums dar vieną užduotį, kur kas lengvesnę.

Tuja papasakojo apie nekokybiškus rašalo luitelius ir paslaptingą dirbtuvę, kur jie buvo gaminami. Naudodamasi Ramzio surinktais duomenimis, ji tiksliai nurodė, kur toji dirbtuvė yra, ir pareikalavo sužinoti, kas jos savininkas.

— Ar abi bylos susijusios, Jūsų Didenybe?

— Mažai tikėtina, bet — kas žino? Jūsų uolumas padės mums tai išsiaiškinti.

— Galite juo neabejoti.

— Malonu girdėti; o dabar — prie darbo!

Karalienė išėjo.

Susikrimtęs, plyštančia iš skausmo galva, didžiūnas pamanė, kad kažin ar magija nebus vienintelė išeitis tokiu atveju.

Šenaras švytėte švytėjo.

Vienoje iš rūmų priėmimo salių aplink vyresnįjį Faraono sūnų susirinko dešimtys pirklių iš viso pasaulio. Kipro gyventojai, finikiečiai, egėjiečiai, sirai, libaniečiai, afrikiečiai, geltonodžiai rytiečiai, blyškiaveidžiai žmonės, atvykę iš ūkanotos Šiaurės — visi jie atsiliepė į Faraono kvietimą. Sečio valdomas Egiptas turėjo tokį tarptautinį autoritetą, kad kvietimas į karaliaus dvarą buvo laikomas didele garbe; trūko tik Hetitų valstybės atstovų. Hetitai vis priešiškiau reagavo į Faraono politiką.