Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Laimė, sąvartynas nebuvo perpildytas. Prižiūrėtojas savo deglu padegė jį iš kelių pusių, kad viskas greičiau sudegtų.

— Tėti... Noriu didelės lėlės.

— Ką sakai?

— Noriu tos didelės lėlės, anava ten.

Mergytė bakstelėjo pirštuku kažko panašaus į žmogaus figūrą link. Iš atmatų kyšojo ranka, kurią bemat paslėpė dūmai.

— Aš jos noriu, tėti.

Pastūmėtas smalsumo, rizikuodamas nusvilti padus, prižiūrėtojas užlipo ant sąvartyno.

Ranka... Jaunuolio ranka! Šiukšlininkas atsargiai iškėlė bejausmį kūną. Pakaušyje rudavo sukrešėjęs kraujas.

Atgalinės kelionės metu Ramzis nepamatė tėvo. Jaunasis raštininkas sutelkė visą savo dėmesį į laivo žurnalą. Jame nebus praleista nė viena smulkmena, o jo tekstas bus įtrauktas į karališkąjį metraštį, bylojantį apie didžiuosius šeštųjų Sečio valdymo metų darbus. Atidėjęs į šalį savo apdarą ir raštininko reikmenis, faraono sūnus susibičiuliavo su įgula ir kartu dirbo manevruojant laivą. Jis išmoko rišti mazgus, iškelti bures ir net vairuoti laivą. O svarbiausia — jis perprato vėją. Juk buvo sakoma, kad paslaptingojo dievo Amono pavidalo niekas nematė ir niekas nežino, kaip jis atrodo. Kad jis yra, parodo išsipūtusi laivo burė: tai jis ją išpučia, kad laivai saugiai pasiektų uostą. Nematomasis pasireikšdavo, likdamas nematomas.

Laivo kapitonas sutiko su šio žaidimo taisyklėmis. Kadangi faraono sūnus pamiršo savo statusą ir atsisakė privilegijų, kapitonas užkrovė jam šimtus darbų ir prievolių, iš kurių susideda jūreivio gyvenimas. Ramzis nė nemurmtelėjęs šveitė denį ar sėdo prie irklų, pasiryžęs nenusileisti prityrusiems irkluotojams. Plaukiant į šiaurę, reikėjo gerai žinoti povandenines sroves ir turėti narsią įgulą. Justi, kaip laivas slysta per vandenį, ir sugebėti didinti jo greitį buvo nepaprastai malonu.

Ekspedicijos sugrįžimo proga buvo suruošta didelė šventė. Pagrindinio Memfio uosto, išraiškingai pavadinto „Laimingu keliu“, krantinėse spietėsi gausi minia. Vos tik pajutę po kojomis Egipto žemę, jūreiviai gavo gėlių vainikus ir taures, sklidinas vėsaus alaus. Jų garbei buvo šokama ir dainuojama, šlovinama jų drąsa ir geroji upė, kuri nešė jų laivus.

Kažkieno grakščios rankos uždėjo Ramziui ant kaklo rugiagėlių vainiką.

— Ar faraono sūnui pakaks tokio atpildo? — atžagariai pasiteiravo gražioji Izetė.

Ramzis net nebandė išsisukinėti:

— Žinau, kad tu širsti.

Jis apkabino Izetę, o ši apsimetė besipriešinanti:

— Manai, gana tik vėl tave išvysti, ir aš išsyk pamiršiu, kaip tu su manimi pasielgei?

— Kodėl gi ne? Juk aš niekuo nekaltas!

— Net jeigu tau reikėjo skubiai išvykti, galėjai mane perspėti.

— Vykdant Faraono įsakymą, negalima delsti.

— Tu nori pasakyti, kad...

— Tėvas išsivežė mane į Gebel-Zilzilę, ir visai ne dėl to, kad norėjo nubausti.

Gražioji Izetė sušvelnėjo.

— Judu praleidote kartu tiek daug ilgų kelionės dienų... Turbūt jis tau daug ką patikėjo.

— Klysti. Aš buvau raštininku, akmentašiu ir upeiviu.

— Kodėl jis privertė tave išvykti?

— Tai žino tik jis vienas.

— Buvau susitikusi su tavo broliu. Jis man sakė, kad tu netekai tėvo malonės. Anot jo, tu ruošeisi įsikurti Pietuose ir užimti ten kažkokį nereikšmingą postą.

— Mano broliui viskas nereikšminga, išskyrus jį patį.

— Bet tu grįžai į Memfį, ir aš — tavo.

— Tu graži ir protinga, taigi turi tai, kas būtina didžiajai faraono sutuoktinei.

— Šenaras neatsisakė ketinimo mane vesti.

— Kodėl gi tu dvejoji? Neprotinga atsisakyti didingo likimo.

— Aš visai nesu protinga. Tiesiog aš tave įsimylėjau, ir tiek.

— Ateitis...

— Mane domina tik dabartis. Mano tėvai kaime, namuose nieko nėra... Gal ten mums bus patogiau nei nendrių lūšnelėje?

Ar tas beprotiškas malonumas, kuriuo jis dalijosi su gražiąja Izete, buvo meilė? Ramzis veltui kėlė sau šį klausimą. Jam pakako išgyventi kūnišką aistrą, mėgautis tomis svaigiomis akimirkomis, kai jų kūnai susiliedavo taip darniai, jog juodu jautėsi esą viena būtybė, kurią neša audringas sūkurys. Izetė gebėjo glamonėmis pažadinti ir įkaitinti Ramzio geismą, ir jis niekad neišsekdavo. Kaip sunku jam buvo skirtis su ja, nuoga, saldžiai nuilsusią, ilgesingai tiesiančia rankas mylimajam sulaikyti!

Pirmąkart gražioji Izetė prabilo apie vedybas. Ramzis pasišiaušė ir nė neketino jai pritarti. Mintis sukurti šeimą jam buvo tiek pat atgrasi, kiek malonus ligšiolinis bendravimas su Izete. Žinoma, nors buvo dar labai jauni, juodu jau buvo vyras ir moteris, ir niekas nebūtų priešinęsis jų santuokai. Bet Ramzis dar nelaikė savęs pasirengusiu tokiai avantiūrai. Izetė jam nepriekaištavo, bet pasiryžo įtikinti Ramzį. Kuo geriau jinai jį pažino, tuo labiau tikėjo jo ateitimi. Kad ir ką jai patartų protas, ji klausys tik savo nuojautos. Žmogus, teikiąs tiek meilės, buvo nepakeičiamas lobis, brangesnis už bet kokį turtą.

Ramzis nuvyko į miesto centrą, į rūmų kvartalą. Tikriausiai Amenis nekantriai laukia jo sugrįžtant. Kažin ar jis tęsė tyrimą ir ar yra kokių nors rezultatų?

Prie įėjimo į faraono sūnaus kambarius stovėjo ginkluotas sargybinis.

— Ką tai reiškia?

— Ar jūs — karalaitis Ramzis?

— Taip, tai aš.

— Jūsų padėjėjas buvo užpultas, todėl man įsakytąjį saugoti.

Ramzis puolė į draugo kambarį.

Amenis gulėjo lovoje. Jo galva buvo aptvarstyta. Šalia sėdėjo slaugė.

— Tylos, — paliepė ji. — Jis miega.

Moteriškė išvedė Ramzį iš kambario.

— Kas jam nutiko?

— Jį rado šiaurinio kvartalo sąvartyne. Jis atrodė miręs.

— Ar jis liks gyvas?

— Gydytojas mano, kad viskas bus gerai.

— Ar jis ką nors sakė?

— Jis ištarė keletą žodžių, bet taip neaiškiai, kad mes nieko nesupratome. Vaistai ramina skausmą, bet drauge sukelia gilų miegą.

Ramzis pasikalbėjo su tvarkos sergėtojų viršininko pavaduotoju, tikrinusiu pietinius Memfio kvartalus. Susisielojęs valdininkas neturėjo ką jam pasakyti: kvartale, kur buvo įvykdytas nusikaltimas, užpuoliko niekas nematė. Nors atlikta daug nuodugnių kvotų, neaptikta jokio pėdsako. Niekas nepaaiškėjo nė vadeliotojo byloje; be abejo, jis dingo, o galbūt išvyko iš Egipto.

Grįžęs į savo kambarius, karalaitis pamatė, kad Amenis bunda. Išvydęs Ramzį, sužeistasis nušvito:

— Tu grįžai... Aš žinojau, kad grįši!

Amenio balsas buvo silpnas, bet aiškus.

— Kaip tu jautiesi?

— Man pavyko, Ramzi, man pavyko!

— Jei tu ir toliau taip rizikuosi, tai galų gale nusisuksi sprandą.

— Kaip matai, jis gana tvirtas.

— Kas tau smogė?

— Sandėlio, kur sukrauti nekokybiški rašalo luiteliai, sargybinis.

— Vadinasi, tau tikrai pavyko pasiekti tikslą.

Amenio veidą nutvieskė pasididžiavimas.

— Nurodyk man tą vietą, — pareikalavo Ramzis.

— Tai pavojinga... Neik ten be tvarkos sergėtojų.

— Nesijaudink. Ilsėkis ir sveik. Kuo greičiau tu atsistosi ant kojų, tuo greičiau man padėsi.

Remdamasis Amenio nurodymais, Ramzis lengvai rado nelemtą dirbtuvę. Nors saulė buvo patekėjusi prieš trejetą valandų, dirbtuvės durys buvo uždarytos. Nežinodamas, ką tai galėtų reikšti, faraono sūnus pasivaikščiojo po kvartalą, bet nepastebėjo nieko įtartina. Sandėlis atrodė apleistas.

Baimindamasis patekti į spąstus, Ramzis išlaukė ligi vakaro. Nors aplink nuolat vaikštinėjo žmonės, į pastatą niekas neužėjo.