Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Neatsispyręs vietovės kerams, faraono sūnus žingsnis po žingsnio ėjo tolyn tyliais koridoriais, kuriems smiltainio uolos atstojo sienas. Dabar tos uolos tapo jo dalimi; nuo šiol jis nematys nieko kita, išskyrus čia lygų, čia grublėtą smiltainio paviršių. Ramzis mėgavosi nuo jo dvelkiančia ramybe, kol jos nesudrumstė įrankių keliamas triukšmas.

Eidamas tuo labirintu gilyn, jaunuolis orientavosi pagal akmenyse iškaltus ženklus, kuriais kiekvienos brigados darbininkai buvo pažymėję savo teritoriją. Ramziui knietėjo kuo greičiau nusimesti karališkojo raštininko apdarus ir gyventi taip, kaip gyvena jo bičiuliai akmentašiai, dalytis su jais džiaugsmais ir vargais, visiems laikams pamiršti neturinčio ką veikti kilmingojo dykinėjimą.

Akmens skaldykla baigėsi uoloje iškalta koplyčia. Į kairę nuo įėjimo kilo stela su įrašu, garbinančiu tekančią saulę. Stovėdamas veidu į šventą akmenį ir iškėlęs aukštyn ištiestus į priekį delnus, faraonas Setis meldėsi atgimstančiai šviesai, kurios spinduliai vis drąsiau sklaidė skaldyklos prieblandą.

Ramzis atsiklaupė klausydamasis tėvo tariamų žodžių.

Baigęs maldą, Setis atsigręžė į sūnų:

— Ko tu čia ieškai?

— Savo gyvenimo kelio.

— Sutvėrėjas atliko keturis tobulus darbus, — pareiškė Faraonas. — Jis paleido pasaulin keturis vėjus, kad kiekviena būtybė kvėpuotų, kol gyva; jis sukūrė vandenį ir potvynį, kad varguolis galėtų juo naudotis lygiai taip pat kaip turtingasis; jis sutvėrė žmogų, panašų į savo artimą; galiausiai jis įrašė žmogaus širdin prisiminimą apie Vakarus ir apie gyvenimą anapus, kad Nematomajam būtų atnašaujamos aukos. Bet žmonės sulaužė Sutvėrėjo priesaką ir nesiliovė darkę jo darbo vaisių. Ar tu priklausai tai aibei?

— Aš... Aš nužudžiau žmogų.

— Ar tavo gyvenimo prasmė — naikinti?

— Aš gyniausi, man vadovavo kažkokia paslaptinga jėga!

— Tokiu atveju prisiimk atsakomybę už savo poelgį, susitaikyk su tuo faktu ir neverkšlenk.

— Aš noriu rasti tikrąjį kaltininką.

— Neeikvok jėgų trumpalaikiams įgeidžiams. Ar esi pasiruošęs aukoti Nematomajam?

Faraono sūnus linktelėjo galva.

Setis įėjo į koplyčią ir išsyk grįžo nešdamasis glėbyje auksaspalvį šunį. Ramzio veidas nušvito plačia šypsena:

— Budriau!

— Tai juk tavo šuo?

— Taip, bet...

— Paimk akmenį, suknežink šuniui galvą ir paaukok jį šios skaldyklos dvasiai. Taip tu apsivalysi nuo smurto, kurį įvykdei.

Faraonas paleido šunį, kuris puolė prie savo šeimininko ir ėmė linksmai šokinėti aplink jį.

— Tėve...

— Daryk, kas pasakyta.

Budriaus akys prašyte prašė, kad jį paglostytų.

— Aš atsisakau tai daryti.

— Ar supranti, ką tavo atsisakymas reiškia?

— Aš noriu prisidėti prie akmentašių bendrijos ir niekada negrįžti į rūmus.

— Tu atsisakai savo padėties dėl šuns?

— Jis pasitikėjo manimi. Aš privalau jį ginti ir globoti.

— Eik paskui mane.

Pasukę siauru takeliu, vinguriuojančiu kalvos šlaitu, Setis, Ramzis ir Budrius užsikabarojo ant uolėto iškyšulio, pakibusio virš skaldyklos.

— Jei būtum užmušęs savo šunį, tai pasirodytum esąs niekšiškiausias iš visų naikintojų. Atsisakęs tai padaryti, tu įveikei dar vieną kelio atkarpą.

Ramzis netvėrė džiaugsmu:

— Čia aš parodysiu, ko esu vertas!

— Klysti.

— Aš sugebu sunkiai dirbti!

— Tokios akmens skaldyklos kaip šita užtikrina mūsų civilizacijos ilgaamžiškumą. Valdovas privalo dažnai jas lankyti ir tikrinti, ar akmenskaldžiai ir akmentašiai tebesilaiko savo darbo taisyklių, kad dievų buveinės išliktų ir būtų puošiamos bei gražinamos. Išmokti valdyti galima tik bendraujant su amatininkais: akmuo ir medis nemeluoja. Egiptas kuria Faraoną, o Faraonas kuria Egiptą; jis visą laiką stato, nes pastatyti per amžius išliksiančią šventyklą ir sutelkti per amžius gyvuosiančią tautą — patys didingiausi darbai, kokiems gali įkvėpti meilė.

Kiekvienas Sečio žodis buvo lyg akinąs žaibas, nutvieskiąs savo šviesa Ramzio sielą ir protą. Jis jautėsi kaip ištroškęs keliautojas, pagaliau priėjęs gaivaus vandens šaltinį ir godžiai malšinąs savo troškulį.

— Tad mano vieta tikrai čia.

— Ne, sūnau. Gebel-Zilzilė tėra smiltainio skaldykla. Tau reikia pamatyti, kaip išgaunamas granitas, alebastras, klintys ir kitos uolienos. Tu negali pasinaudoti jokiu prieglobsčiu, net jei tai būtų akmentašių bendrija. Laikas grįžti į šiaurę.

13

Amenis rūšiavo surinktus duomenis erdviame kambaryje, kuriuo jam buvo leista naudotis. Šen bei ten pasiknaisiojęs ir apklausęs begalę daugiau ar mažiau plepių smulkių valdininkėlių, Ramzio padėjėjas džiaugėsi gautais rezultatais. Tarsi šuo pėdsekys, besivadovaująs savo instinktu, Amenis jautė, kad jis labai netoli tiesos. Be jokios abejonės, buvo sukčiaujama, tačiau kam ėjo tokiu būdu gautas pelnas? Jaunasis raštininkas buvo pasiryžęs eiti ligi galo ir pasiekti, kad kaltininkas būtų nubaustas, jei tik jam pavyks rasti bent vieną svarų įkaltį.

Ameniui beskaitant medinėje lentelėje pasižymėtas pastabas, į Ramzio būstinę įsiveržė gražioji Izetė ir įsibrovė į jo padėjėjo kabinetą.

— Kur Ramzis? — užpuolė ji Amenį.

— Nežinau.

— Netikiu!

— Ir vis dėlto tai tiesa.

— Sako, kad Ramzis neturi nuo tavęs paslapčių.

— Mes draugai, bet jis išvyko iš Memfio, nieko man apie tai nepasakęs.

— Tai neįmanoma!

— Aš nemeluočiau, net ir norėdamas padaryti jums paslaugą.

— Atrodo, tu visai nesijaudini.

— Kodėl aš turėčiau jaudintis?

— Tu žinai, kur jis, bet nenori man pasakyti!

— Jūs mane kaltinate visai be reikalo.

— Be jo, tavęs nėra kam apginti.

— Ramzis grįš, galite būti tikra: jeigu jam būtų nutikusi kokia nelaimė, būčiau tai pajutęs, nes mudu sieja nematomas ryšys. Todėl aš ir nesijaudinu.

— Tu ką, tyčiojiesi iš manęs?

— Jis grįš.

Dvare sklido neaiškūs ir prieštaringi gandai. Vieni tvirtino, kad Setis ištrėmė Ramzį į Pietus, kiti teigė, kad faraono sūnus gavo užduotį prieš busimąjį potvynį patikrinti užtvankų būklę. Gražioji Izetė nesiliovė pykusi: meilužis ją skaudžiai pajuokė, tiesiog pasityčiojo iš jos! Atėjusi į nendrių trobelę, kur juodu susitikinėdavo, ir nieko ten neradusi, ji pamanė, kad tai pokštas, ir keliskart pašaukė Ramzį vardu, tačiau veltui: niekas neatsiliepė. Jai pasirodė, kad aplink knibžda rupūžės, gyvatės bei valkataują šunys, ir persigandusi Izetė tekina puolė namo.

Ji pati sau atrodė juokinga, ir vis per tą jauną akiplėšą Ramzį... Bet ji taip dėl jo nerimavo! Jei Amenis nemelavo, Ramzis pateko į spąstus.

Tik vienas žmogus galėjo žinoti tiesą.

Šenaras baigė pusryčiauti. Puikiai paruošta kepta putpelė suteikė jam didžiulį malonumą.

— Mieloji Izete! Kaip smagu jus matyti... Gal paragausite kartu su manimi šios figų tyrės? Nenoriu girtis, bet ji tikrai skaniausia visame Memfyje.

— Kur slepiasi Ramzis?

— Mieloji, švelnioji mano bičiule... Iš kur man žinoti?

— Ar būsimasis valdovas gali sau leisti nežinoti tokių smulkmenų?

Jausdamasis pamalonintas, Šenaras šyptelėjo:

— Žaviuosi jūsų proto įžvalgumu.

— Kalbėkite gi, prašau jūsų.

— Malonėkite atsisėsti ir paragauti šios tyrės — tikrai nesigailėsite.

Izetė pasirinko patogią kėdę su žalia pagalvėle.

— Likimas apdovanojo mus suteikdamas ypatingą padėtį; kodėl gi mums to nepripažinus?