Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Jeigu tu kaltas, aš vis tiek tai sužinosiu.

— Kaltas... Ar suvoki, kokius žodžius tu vartoji?

— Mane mėgino nužudyti medžioklėje, į kurią tu mane pakvietei.

Šenaras uždėjo rankas Ramziui ant pečių.

— Mudu su tavim labai skirtingi ir ne kažin kiek vienas kitą mėgstame, aš tai pripažįstu; bet kodėl turėtume nuolat pyktis, užuot susitaikę su tikrove ir mudviem skirtu likimu? Aš tikrai noriu, kad tu išvyktum, nes manau, kad tavo būdas neatitinka dvaro reikalavimų. Bet aš visiškai neketinu tau kenkti. Be to, nekenčiu smurto. Patikėk: aš tau ne priešas.

— Tokiu atveju padėk man ištirti tą įvykį. Reikia surasti vadeliotoją, įviliojusį mane į spąstus.

— Gali manim pasikliauti.

Amenis pavyzdingai rūpinosi savais raštininko reikmenimis: užuot sykį išskalavęs teptukus ir indelį rašalui skiesti, jis plaudavo juos du kartus, o lentelę šveisdavo tol, kol jos paviršius tapdavo lygutėlis. Vos tik senasis grandiklis ir trintukas pasirodydavo jam netinkami, uolusis Amenis keisdavo juos naujais. Nors karališkojo raštininko padėjėjo statusas teikė jam lengvatų, Amenis taupė papirusą naudodamas juodraščiams klinties nuolaužas. Norėdamas gauti ryškiai raudoną ir sodriai juodą atspalvį, jis maišė mineralinius dažiklius sename vėžlio kiaute.

Kai Ramzis pagaliau vėl pasirodė raštinėje, Amenis netvėrė džiaugsmu:

— Aš žinojau, kad tu gyvas ir sveikas! Kitaip būčiau tuoj pat pajutęs, kad tau kažkas atsitiko. O juk aš negaišau laiko veltui. Turėtumei manim didžiuotis.

— Ką tau pavyko atskleisti?

— Mūsų raštinė — sudėtinga įstaiga, ji turi daugybę skyrių, o jų viršininkai linkę labai jautriai reaguoti į menkiausią įtarimą... Tačiau tavo vardas ir titulas atvėrė man daug durų. Gal tavęs ir nemėgsta, bet bijo!

Amenio žodžiai sužadino Ramzio smalsumą:

— Kalbėk konkrečiau.

— Rašalo luiteliai — nepaprastai svarbi medžiaga mūsų kraštui: nebus jų — nebus ir rašto, o nebus rašto — nebus ir civilizacijos!

— Bene imsi mane mokyti žinomų dalykų?

— Kaip ir maniau, rašalo gamyba griežtai kontroliuojama; išduodant jį iš sandėlio, kiekvienas luitelis būtinai patikrinamas. Supainioti skirtingos kokybės luitelių visiškai neįmanoma.

— Vadinasi...

— Vadinasi, vyksta nelegali prekyba ir piktnaudžiavimai.

— Ar tau kartais nepasimaišė protas nuo pernelyg įtempto darbo?

Amenis pasipūtė kaip įsižeidęs vaikas:

— Tu niekada nežiūri į mane rimtai!

— Man teko užmušti žmogų, kitaip jis būtų užmušęs mane.

Ramzis papasakojo bičiuliui savo tragišką nuotykį. Amenis klausėsi jo nuleidęs galvą.

— Aš turėjau pasirodyti tau juokingas su savo rašalo luiteliais... Dievai tave sergsti. Jie niekada tavęs neapleis.

— Būtų gerai, jei jie tave išgirstų.

Nendrinę trobelę gaubė šilta naktis; čia pat esančio kanalo krante kvarkė varlės. Ramzis nutarė laukti gražiosios Izetės visą naktį. Jeigu ji neateis, jis daugiau niekad su ja nebesusitiks. Ramzis vėl išgyveno tą įvykį, kurio metu, gindamas savo gyvybę, jis nustūmė arklininką ant jį pervėrusių medžio spyglių; jo poelgį diktavo ne protas: Ramzis pakluso kažkokiai paslaptingai jį apėmusiai liepsnai, dešimteriopai padidinusiai jo jėgas. Iš kur ji sklido, toji mįslinga ugnis — iš anapus? O gal ji perteikė dievo Seto, kurio vardu vadinosi ir Ramzio tėvas, galybę?

Ligi tol Ramzis manė, kad jis pats bus savo gyvenimo šeimininkas, kad galės mesti iššūkį dievams bei žmonėms ir nugalėti bet kokioje kovoje. Tačiau jis pamiršo, kokią kainą tenka už tai sumokėti, pamiršo mirtį — mirtį, kurią savo rankomis suteikė kitam. Visai to nesigailėdamas, jis pats savęs klausė, ar ši drama padarys galą jo svajonėms, ar ji tėra riba, kurią įveikęs jis įžengs į naują savo gyvenimo tarpsnį.

Sulojo valkataujantis šuo: prie trobelės kažkas artinosi.

Ramzis pagalvojo, kad pasielgė neatsargiai, atėjęs čia: kol nerastas nusamdęs arklininką vadeliotojas, faraono sūnaus gyvybei gresia nuolatinis pavojus. Galbūt vadeliotojas susekė Ramzį ir nusprendė užpulti jį su ginklu rankose šioje nuošalioje vietoje?

Ramzis jautė, kaip užpuolikas artinasi; net jo nematydamas, jis tiksliai žinojo, koks nuotolis juodu skiria. Ramzis būtų galėjęs nupasakoti kiekvieną užpuoliko judesį; jis aiškiai įsivaizdavo, kokį atstumą įveikia kiekvienas tylus besiartinančiojo žingsnis. Vos tik šis prisėlino prie įėjimo į trobelę, Ramzis puolė į lauką ir pargriovė įsibrovėlį ant žemės.

— Kodėl tiek smurto, mano valdove?!

— Izetė! Ko sėlinai it vagilė?

— Ar pamiršai, kaip buvome susitarę? Svarbiausia — kad niekas mūsų nepamatytų.

Ji apkabino mylimąjį, kuris jau degė geismu.

— Jeigu pradėjai puolimą, tęsk jį.

— Ar pasirinkai? Kuris iš mudviejų — aš ar Šenaras?

— Juk aš atėjau pas tave — argi tai ne atsakymas?

— Ar tu dar susitiksi su Šenaru?

— Kodėl tu vis šneki ir šneki?

Izetė vilkėjo tik plačią tuniką, užsimetusi ją ant nuogo kūno. Ji pamiršo viską, išskyrus tai, kad trokšta Ramzio glamonių — Ramzio, kurį beprotiškai įsimylėjo. Iš tiesų beprotiškai, jeigu jau buvo pasiruošusi pamiršti savo ketinimą ištekėti už busimojo Egipto valdovo. Vien Ramzio grožis nebūtų sukėlęs jai tokios aistros; jaunajam karalaičiui buvo būdinga jėga, kurios jis pats nesuvokė, bet būtent ji taip apkerėjo Izetę, kad pakirto net jos sugebėjimą samprotauti. Kaip Ramzis panaudos tą savo jėgą? Galbūt jam patiks naikinti, o ne kurti? Valdžia priklausys Šenarui, bet jis atrodo toks senas ir nuobodus! Gražioji Izetė per daug mėgo jaunystę ir meilę, kad būtų galėjusi atsisakyti jų anksčiau laiko.

Aušra užklupo juos vis dar apsikabinusius; Ramzis netikėtai švelniai glostė meilužės plaukus.

— Kalbama, kad medžioklės metu tu nužudei žmogų.

— Jis pirmas bandė mane nužudyti.

— Už ką?

— Iš keršto.

— Ar jis žinojo, kad tu — faraono sūnus?

— Žinojo, bet mane lydėjęs vadeliotojas buvo jam dosniai užmokėjęs.

Sunerimusi gražioji Izetė staigiai pakilo.

— Ar jį sugavo?

— Dar ne. Aš daviau parodymus, dabar jo ieško.

— O jeigu tai...

— Sąmokslas? Šenaras tai paneigė, ir man pasirodė, kad jis kalba nuoširdžiai.

— Pasisaugok: jis gudrus niekšas.

— Ar tu tikra, kad pasirinkai teisingai?

Apkabinusi Ramzį, Izetė apibėrė jį bučiniais, tokiais pat karštais kaip tekančios saulės spinduliai.

Amenio kabinetas buvo tuščias. Jo šeimininkas nepaliko raštelio su pranešimu, kur jis išėjo ir kada grįš. Ramzis buvo tikras, kad jo padėjėjas neatsisakė ketinimo atskleisti netinkamų rašalo luitelių paslapties; būdamas atkaklus ir pedantiškas, Amenis negalėjo susitaikyti su tokiu piktnaudžiavimu. Jis nesiliaus ieškojęs teisybės, kol jos neras ir kaltininkas nebus nubaustas. Beprasmiška net mėginti pažaboti jo įkarštį: nepaisant gležno kūno sudėjimo, Amenis gebėdavo išvystyti stebėtinai aktyvią veiklą, kai norėdavo žūtbūt pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Ramzis nuėjo pas sargybos viršininką, atsakingą už nusikaltėlio sulaikymą ir vadovavusį savo kolegų veiklai, — deja, nesėkmingai. Nelemtasis vadeliotojas dingo kaip į vandenį, ir viešosios tvarkos sergėtojams nepavyko aptikti jokio rimtesnio pėdsako. Faraono sūnus neslėpė savo nepasitenkinimo, nors aukštasis pareigūnas pažadėjo jam padaryti viską, kad nusikaltėlis būtų kuo greičiau surastas.

Nusivylęs Ramzis nutarė pats imtis tyrimo. Jis nuvyko į Memfio kareivines, kur buvo laikoma daug karo ir medžioklės vežimų, reikalingų nuolatinės priežiūros. Kaip karališkasis raštininkas, Ramzis panoro pasikalbėti su vienu iš savo kolegų, kuris buvo įpareigotas sudaryti vertingųjų vežėčių sąrašą. Norėdamas sužinoti, ar pabėgęs vadeliotojas čia dirbo, Ramzis smulkiai nupasakojo, kaip jis atrodė.